Asmenybės / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Konstancija Benislavska

Paskutinė barokinės poezijos kūrėja Konstancija Benislavska (Benislawska) gimė 1747 m. sausio 6 d. sulenkėjusioje vokiečių kilmės Livonijos bajorų von Ryckų šeimoje. Visą gyvenimą praleido dvarelyje netoli Daugpilio, tolimame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos pašalyje.
 
Įdomybė
 
XVIII a. pab. LDK pakrašytje gyvenusi ir kūrusi Konstancija Benislavska galėtų būti laikoma paskutine baroko poete. Dvasinių patirčių kontekste jos kūryba primena didžiąją ispanų mistikę Teresę Avilietę, o vėlesni tyrėjai jos kūrinį pavadino „bene keisčiausia XVIII a. lenkų literatūros knyga“.
 
Buvo ištekėjusi už Piotro Benislawskio, Livonijos stalininko. Jo brolis Janas buvo pagalbinis Mogiliovo vyskupas. Konstancija Benislawska gyveno aktyvų ir patirčių turtingą gyvenimą, būdingą Apšvietos moterų pasauliui. Mirus vyrui, pati administravo jo palikimą ir dvarą, sudarinėjo prekybines sutartis, dalyvavo bajorų viešajame gyvenime, įsteigė benamių prieglaudą. Susilaukė 22 vaikų, nors išgyveno tik 8. Ypač daug dėmesio ir laiko ji skyrė savišvietai. Nuolatos skaitė Šventąjį Raštą, tapusį jos sodriausiu kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Gerai buvo susipažinusi su lenkų renesansinio poeto Jano Kochanowskio kūryba, skaitė mistikų ir teologų tekstus. Nevengė nei amžininkų literatūros, nei antikos autorių (ypač Platono ir Vergilijaus).
Baroko gaisais nuspalvinta Apšvietos moters kūryba
1776 m. Vilniuje išėjo K. Benislavskos eilių tomelis „Giesmės sau pačiai“ (Pieśni sobie śpiewane). Tai buvo religinės poezijos rinkinys. Pačiame Apšvietos epochos įkarštyje Lietuvos sostinėje pasirodė barokinės jausenos kupini poetiniai išgyvenimai. Giesmes sudarė trys dalys. Pirmoji dalis – tai poetinės meditacijos, skirtos Viešpaties maldai „Tėve Mūsų“.
         
  Dvasinių patirčių kontekste jos kūryba primena didžiąją ispanų mistikę Teresę Avilietę.  
         
Antroje dalyje svarstomas „Angelo pasveikinimas“ – malda „Sveika Marija“. Trečioji dalis – sklidini ekspresijos lyriniai išpažinimai, besiremiantys mistine tradicija. Tai savotiškas intymių išgyvenimų dienoraštis, aprėpiantis intelektualumo pastangas ir mistinių patyrimų aistrą. Dvasinių patirčių kontekste jos kūryba primena didžiąją ispanų mistikę Teresę Avilietę. Jos poezija – tai skrydis Dievop. Po, regis, monotonišku eiliavimo kiautu slypi nuolatinė pastanga užmegzti ryšį su Viešpačiu.
         
  Vėlesni literatūros tyrinėtojai šį kūrinį pavadino „bene keisčiausia XVIII a. lenkų literatūros knyga“.  
         
Autorė nedvejoja sakydama, kad verčiau sutiktų atsidurti pragare su Viešpačiu, negu danguje – be jo. Tiktai „Konstancija“ ir Viešpats. Šios giesmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos pakraštyje lenkiškai parašytos metafizinės poezijos kristalas, atspindėjęs vis labiau gęstančią baroko epochos šviesą. Vėlesni literatūros tyrinėtojai šį kūrinį pavadino „bene keisčiausia XVIII a. lenkų literatūros knyga“.
Konstancija Benislavska mirė  Vitebske 1806 m. lapkričio 8 dieną.
     
 
O štai viena jos Giesmė.

Giesmė
  Jausmai Nukryžiuotajam Viešpačiui.
 
Niekas manęs nuo tavo Kryžiaus, KRISTAU, neatplėš,
jokia baimė, jokia kančia, joks budelis, iš tikro niekas!
Neišsigąsiu nei bado, nei maro, nei karo,
net jei ir priešas ginkluotas užmušti grasintų.
Jei po kojom liepsnotų gryniausia smala,
jei kristų aštrus kardas ant nepridengto sprando,
jei lėktų tiesiai link manęs šimtas ir daugiau
strėlių ir kulkų, mirtį nešančių; nepasitrauksiu nė per žingsnį.
Jei žemė sudrebėtų, Dangus griūtų,
perkūnas trankytųs, jūra putotų:
neatplėšiamai čia priglusiu, čia rankas prisikalsiu,
čia mielai tau save kaip auką atnašausiu.
Čia prieraišia širdim ir atsidavusiom rankom
apkabinsiu kryžių brangų ir vinis, ir kojas:
juo labiau nesukels sumaišties manyje nei nirši Sinagoga,
nei mirtis ant kryžiaus neatstums, gėdinga ir žiauri.
Noriai krisiu negyva: ir tai nebus per daug,
duok šimtą gyvybių, DIEVE, šimtu kūnų nuklosiu:
aš kalta dėl tavo mirties; graužatis mane, nusidėjėlę, KRISTAU
čia prie tavo kryžiaus iš tikrųjų nugaluos.
 
(Vertė Giedrė Šmitienė.)
 
 
     
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Eligijus Raila