Mokslas, technologijos / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Kovos dėl kalendoriaus XVI a. pab. – XVII a. pr.

LDK istorijoje būta visokių karų, kovota net dėl to, kaip reikėtų skaičiuoti laiką. Matyt,  teisūs yra sociokultūrinės antropologijos specialistai, teigiantys, jog kultūra – tai mąstymo, elgsenos ir gyvensenos modeliai, būdingi tam tikrai socialinei grupei.
 
Įdomybė
 
1582 m. vasario 24 d. popiežiaus Grigaliaus XIII (1572–1585) bule „Inter gravissimas“ paskelbtas naujasis kalendorius iš pradžių LDK sukėlė nemažai problemų, net kovas dėl kalendoriaus, būta ir žmonių aukų. Bene didžiausi neramumai dėl naujojo kalendoriaus 1584–1589 m. vyko liuteroniškoje Rygoje (tuomet priklausė ATR), kurioje įvyko savotiška kalendorinė revoliucija. Protestuodami prieš Grigaliaus kalendoriaus įvedimą, rygiečiai nuniokojo Stepono Batoro įsakymu miesto valdžios katalikams perduotas dvi bažnyčias.
 
Krikščioniškas laiko skaičiavimas buvo tiesiogiai susijęs su visais šiais aspektais, ne tik su metiniu, bet ir savaitiniu gyvenimo ritmu, pradedant didžiosiomis religinėmis šventėmis – Velykomis, Kalėdomis ir kitomis, baigiant šeštadieniais ir sekmadieniais. Astronomija ir religija grįstas laiko skaičiavimas buvo svarbus socialinio, religinio, ekonominio gyvenimo elementas. Nemažu iššūkiu LDK visuomenei tapo sparčiai gausėjanti žydų bendruomenė, nes judaizmo besilaikiusių amatininkų ir pirklių šventadieniai nesutapo su krikščioniškais. Žydams buvo draudžiama dirbti per didžiąsias krikščionių šventes (Velykas, Kalėdas, Sekmines, Devintines) ir sekmadienines mišias, viešai prekiauti mėsa per krikščionių pasninkus (penktadieniais ir Didįjį penktadienį). Žydai savo ruožtu turėjo teisę nedirbti šabo metu (šeštadieniais). 1582 metų vasario 24 d. popiežiaus Grigaliaus XIII (1572–1585) bule „Inter gravissimas“ paskelbtas naujasis kalendorius iš pradžių LDK sukėlė nemažai problemų, net kovas dėl kalendoriaus, būta ir žmonių aukų.
Šuolis dešimčia dienų į priekį
Laiko skaičiavimo reforma buvo aktuali dėl to, kad krikščioniškame pasaulyje naudojamo senojo Julijaus kalendoriaus metai nuo astronominio XVI a. II p. atsiliko jau 10 dienų. Šis atsilikimas ypač trikdė bažnytinį kalendorių, kurio ritmą pirmiausia lėmė pavasario lygiadienis. Naujasis Grigaliaus kalendorius minėta popiežiaus bule buvo įvedamas nustatant, kad po 1582 m. spalio 4 d.  iškart bus spalio 15 d., taip panaikinant 10 dienų atsilikimą.
         
  Ypač komplikuotas naujojo kalendoriaus priėmimas buvo daugiakonfesinėse valstybėse, taigi ir Abiejų Tautų Respublikoje, ypač LDK.  
         
Bulėje buvo numatytos ir kitos kalendoriaus tobulinimo priemonės. Jis automatiškai buvo priimtas Katalikų bažnyčioje, kaip popiežiaus valdomoje institucijoje, o katalikiškose šalyse naujasis kalendorius buvo įvedamas jam pritarus valstybinei valdžiai. Tačiau mišriose ir nekatalikiškose šalyse laiko skaičiavimo reforma susidūrė su pasipriešinimu. Vienašališką moksliškai tikslesnio naujojo kalendoriaus įvedimą ne katalikai tapatino su Katalikų bažnyčios vykdoma kontrreformacija. Todėl naujasis kalendorius krikščioniškoje bendruomenėje įsitvirtino lėtai.
Ypač komplikuotas naujojo kalendoriaus priėmimas buvo daugiakonfesinėse valstybėse, taigi ir Abiejų Tautų Respublikoje, ypač LDK. Nors kartu su Lenkija ji priklausė katalikiškiems kraštams, kurie pirmieji priėmė sprendimą dėl naujojo kalendoriaus priėmimo terminų (tam pritarė tuomet posėdžiavęs seimas Varšuvoje, atitinkamus ediktus išleido valdovas Steponas Batoras), kokie ir buvo nurodyti popiežiaus bulėje, tačiau paaiškėjo, kad paskubėta. Praktinis naujojo kalendoriaus įgyvendinimas dėl stačiatikių ir protestantų bažnyčių, jų tikinčiųjų pasipriešinimo užtruko kelerius metus, vyko atkaklūs konfliktai, prasidėjo aštri katalikų, stačiatikių, o po 1596 m. Bresto unijos – ir unitų literatūrinė polemika, kuri tęsėsi XVII a. I pusėje.
     
  Tikybos atžvilgiu mišriuose miestuose priklausomai nuo to, kas dominavo jų valdžioje, buvo priimami skirtingi sprendimai: valdžioje buvę katalikai draudė dirbti katalikiškų švenčių dienomis, o stačiatikiai – stačiatikių švenčių dienomis. Į šią kovą būdavo įpainiojami svarbiausi tokių švenčių veikėjai – bažnyčių ir cerkvių dvasininkai, kurie, būdami dėmesio centre, neretai smarkiai nukentėdavo.  
     
Dvi laiko tėkmės vienoje valstybėje
Bene didžiausi neramumai dėl naujojo kalendoriaus 1584–1589 m. vyko liuteroniškoje Rygoje (tuomet priklausė ATR), kurioje įvyko savotiška kalendorinė revoliucija. Protestuodami prieš Grigaliaus kalendoriaus įvedimą, rygiečiai nuniokojo Stepono Batoro įsakymu miesto valdžios katalikams perduotas dvi bažnyčias. Opozicijos priešakyje stojo magistratui nepriklausiusios pirklijos atstovai, kurie net kurį laiką užėmė valdžią mieste. Tačiau į svetimą miestą, užimtą pasibaigus Livonijos karui, ATR žiūrėta griežtai: neramumai buvo numalšinti, o pagrindiniai pasipriešinimo organizatoriai nubausti mirties bausme.
         
  Galiausiai bent stačiatikiams valdžia buvo priversta padaryti nuolaidų.  
         
Daugelis miestiečių buvo įkalinti ar nubausti didelėmis piniginėmis baudomis. Pačioje LDK protestantų protestų nėra žinoma.
Tačiau LDK konfliktai plieskėsi tarp stačiatikių ir katalikų, pvz., 1583–1586 m. Polocke ar 1584–1586 m. Vilniuje, kur buvo stiprios stačiatikių bendruomenės. LDK stačiatikiai, remdamiesi 1583 m. soboro Konstantinopolyje nutarimais, kuriuose buvo pažymėta, jog ir naujajame kalendoriuje yra klaidų, todėl teisingiau yra laikytis kanonus atitinkančio senojo, kovojo už teisę laikytis būtent senojo kalendoriaus. Steponas Batoras iš krikščioniškų konfesijų griežtai reikalavo laikytis naujojo kalendoriaus Pvz., 1586 metų gruodžio 29 d. sprendžiant bylą tarp Vilniaus miestiečių stačiatikių ir miesto vaito, valdovas uždraudė atidaryti dirbtuves ir parduotuves naujojo kalendoriaus švenčių dienomis. Galiausiai bent stačiatikiams valdžia buvo priversta padaryti nuolaidų. Steponas Batoras kitais raštais leido stačiatikiams laikytis senojo kalendoriaus. Už naująjį kalendorių paskui pasisakė ir unitai, nors oficialiai naudojo senąjį.
     
  Palankiais Stepono Batoro sprendimais stačiatikiai rėmėsi ir vėliau. Skirtingos religinių švenčių datos, pvz., Šv. Kalėdų šventės gruodžio 25 (pagal naująjį) ir sausio 7 (pagal senąjį) neprisidėjo prie religinio ir kt. gyvenimo darnos. Vieniems jos buvo darbo, o kitiems –  šventinės dienos. Stačiatikių šventės ir dabar datuojamos pagal senąjį Julijaus kalendorių. Dalinis Grigaliaus kalendoriaus įgyvendinimas liudijo ATR konfesinę ir tautinę specifiką, tačiau patvirtino principinę valstybės integraciją į vakarietišką civilizaciją.  
     
Aivas Ragauskas