Asmenybės / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Kšyštofas Arciševskis (1592–1656) – sėkmės kareivis

XVII a. I p. LDK visuomenė religiniu ir tautiniu atžvilgiu buvo marga, nors kontrreformacinis visuomenės raidos vektorius stiprėjo. Specifinę jos grupę sudarė radikalios Reformacijos krypties atstovai – arijonai,
 
Įdomybė
 
Dėl religinio persekiojimo iš LDK pasitraukęs emigrantas Kšyštofas Arciševskis (1592–1656) dalyvavo Olandijai užkariaujant šiaurės rytų Braziliją. K.Arciševskis  ne tik sėkmingai kariavo – atsiminimuose jis išsamiai ir tolerantiškai aprašė įvairius indėnų Tapuja genties papročius, dokumentiškai patvirtintą bičiulių ar giminaičių kūnų (mirusiųjų ar žuvusiųjų) valgymo paprotį. Atsiminimų fragmentą K. Arciševskis nusiuntė olandų istorikui G. Vossui, kuris savo veikalą paskelbė 1641 metais.
 
kurių nemažai atvyko iš Lenkijos, kur religinė nepakanta jų atžvilgiu buvo didesnė. Daug atvykėlių bajorų susisiejo su didikais Radvilomis, kurie kaip evangelikai reformatai buvo tolerantiški arijonų atžvilgiu, o pastarieji buvo ištikimi didikams, nemėgo radikalaus kataliko valdovo. Didžioji arijonų emigracija, kuri sykiu buvo ir savotiškas „protų nutekėjimas“, iš Abiejų Tautų Respublikos prasidėjo XVII a. vid., kai seimas 1658 m. priėmė įstatymą, pagal kurį arijonai per 3 m. privalėjo atsisakyti savo tikėjimo arba palikti šalį. Tačiau dėl persekiojimų, įvairių asmeninių priežasčių dalis arijonų iš Lenkijos bei Lietuvos išvyko anksčiau. Tarp jų buvo bajoras iš Lenkijos – kariškis, karo inžinierius, kartografas, etnografas, poetas Kšyštofas Arciševskis, kuris daugiau kaip 10 m. LDK tarnavo Biržų ir Dubingių Radviloms, o vėliau, būdamas Olandijos tarnyboje, išgarsėjo karo žygiais Pietų Amerikoje, patyrė daug nuotykių.
Radvilų „rankos“ ir „akys“ Olandijoje
     
  K. Arciševskis gimė 1592 m. smulkaus bajoro, Didžiosios Lenkijos arijonų veikėjo, Radvilų kliento Elijaus Arciševskio šeimoje. 1608 metais K. Arciševskis studijavo Frankurto prie Oderio universitete, Vokietijoje. 1619 metų pradžioje tapo Vilniaus kašteliono Jonušo Radvilos tarnautoju. Didikui mirus, klientas perėjo tarnauti velionio broliui, LDK lauko etmonui Kristupui II Radvilai. Karo su švedais Livonijoje metu (1621–1623) K. Arciševskis buvo atsakingas už žvalgybą. Matyt, dalyvavo ir kituose karuose. Pas Radvilas jis ėjo dvaro paiždininkio pareigas, atliko įvairias funkcijas ir pavedimus. Buvo ambicingas, kartą nenorėjo imti jam priklausančio tarnautojo atlyginimo, buvo įspėtas dėl per didelio savarankiškumo.  
     
 
K. Arciševskio tarnybą Radviloms ir gyvenimą LDK nutraukė 1623 m. balandžio įvykiai. Trumpam grįžęs į tėviškę, K. Arciševskis su broliais surengė pasalą ir nužudė teisininką, anot jų, neteisėtai užvaldžiusį tėvoninį jų dvarą. Teismas užpuolikus – bežemius bajorus pasmerkė negarbei ir tremčiai. K. Arciševskis slėpėsi pas savo globėją Radvilą, o 1624 m. kovą išvyko į Olandiją, bene palankiausią arijonams šalį. Valdovo nemalonę pelnęs didikas nebūtų pajėgęs jo a
         
  K. Arciševskis slėpėsi pas savo globėją Radvilą, o 1624 m. kovą išvyko į Olandiją, bene palankiausią arijonams šalį.  
         
psaugoti. Sprendimas buvo apgalvotas, K. Arciševskis užsienyje ryšių su globėju nenutraukė, atliko įvairius jo pavedimus, gavo finansinę paramą. Štai 1625 m. laiškuose pranešinėjo apie karinę padėtį Olandijoje. Tais metais jis buvo atvykęs pas Radvilą į LDK. 1626 metais K. Arciševskis atstovavo K. II Radvilai teismo byloje, kuri buvo nagrinėjama Paryžiuje. Karaliaus Zigmanto Vazos dvare jis net laikytas nepavykusio Radvilos bei jo sąjungininkų Prancūzijoje sumanymo 1627 m. nuversti valdovą ir pasodinti į ATR valdovo sostą Orleano kunigaikštį Gastoną įgyvendintoju. K. Arciševskį valdovas šaukė į teismą, bet didikas neatvyko. Olandijoje K. Arciševskis studijavo karo inžineriją ir artileriją, tarnavo garsiems to meto karo vadams. Jis 1623–1629 m. dalyvavo įvairiose Trisdešimties metų karo (1618–1648) kampanijose, kovėsi olandų samdinių būryje, Prancūzijos kardinolo Rišeljė kariuomenei 1629 m. užimant protestantišką Rošelės miestą.
Nuotykiai indėnų žemėje
     
  LDK ir Europoje teorinės ir praktinės karinės patirties įgijęs, karaliaus šaukimų į teismą persekiojamas, K. Arciševskis galiausiai pardavė savo kaip kariškio paslaugas Olandijai, Vakarų Indijos kompanijai. 1629 metų lapkritį gavęs muškietininkų kapitono laipsnį ir globėjui K. II Radvilai parašęs atsisveikinamo laišką, jis su kitais samdiniais išplaukė užkariauti šiaurės rytų Brazilijos. Olandija siekė perimti iš Portugalijos Brazilijos koloniją su pelningomis cukrašvendrių plantacijomis.  
     
 
K. Arciševskis dalyvavo trijose karinėse ekspedicijose į Braziliją: 1629–1630 m., 1634 m. (kaip majoras) ir 1638 m. (kaip admirolas). Brazilijoje K. Arciševskis pasižymėjo kaip strategijos ir taktikos žinovas, pvz., vykusiai derino laivyno ir sausumos kariuomenės veiksmus, reikalavo, kad šioms pajėgoms vadovautų vienas asmuo. Užėmė kelis svarbius strateginius punktus. Darbavosi ir karinės kartografijos srityje – pavaizdavo dviejų tvirtovių užėmimą. 1637 metais K. Arciševskio garbei Olandijoje buvo nukaltas medalis, o enciklopedijoje „Theatrum Europaeum“ buvo įdėtas jo atvaizdas.
         
  1637 metais K. Arciševskio garbei Olandijoje buvo nukaltas medalis, o enciklopedijoje „Theatrum Europaeum“ buvo įdėtas jo atvaizdas.  
         
Brazilijoje jis ne tik kariavo – atsiminimuose jis išsamiai ir tolerantiškai aprašė įvairius indėnų Tapuja genties papročius, dokumentiškai patvirtintą bičiulių ar giminaičių kūnų (mirusiųjų ar žuvusiųjų) valgymo paprotį. Atsiminimų fragmentą K. Arciševskis nusiuntė olandų istorikui G. Vossui, kuris savo veikalą paskelbė 1641 metais. Indėnai grąžino jiems duotus drabužius, tačiau didžiai vertino olandų šunis (medžiojo su jais), už kuriuos mokėjo sidabro ir aukso dirbiniais. Ūmaus būdo karo vadas K. Arciševskis trečiojo žygio metu konfliktavo su kompanijos vadovybe ir Brazilijos generalgubernatoriumi (kaltino juos nesirūpinant kareiviais, kišantis į vadovavimą karo veiksmams), todėl buvo suimtas ir išsiųstas į Olandiją – joje atsidūrė 1639 m. liepą. Po atlikto tyrimo 1639 m. K. Arciševskis buvo iš dalies reabilituotas – jam suteikta galimybė būti atleistam iš tarnybos jo paties prašymu. Dar kelerius metus gyveno Amsterdame. 1643 metais net paskelbė medicininį traktatą lotynų k. apie podagros gydymą „Epistula de podagra curata“.
     
  Likimas lėmė, jog ištikus šiai nesėkmei ir valdovu tapus tolerantiškam Vladislovui IV Vazai, veteranas kariškis priėmė pasiūlymą ir 1646 m. tapo Lenkijos artilerijos generolu (1637 m. analogiško pasiūlymo atsisakė ir ta proga net parašė viešą laišką). Taip įvyko šio „nutekėjusio proto“ sugrąžinimas. Prieš tai jis oficialiai tapo evangeliku reformatu, susitaikė su 1623 m. nužudyto teisininko giminaičiais. Generolo plunksnai priklauso ir traktatas apie artileriją, deja, neišlikęs. Dalyvavo karuose su kazokais. Būdamas Brazilijoje ir grįžęs iš jos, K. Arciševskis nenutraukė ryšių su Radvilomis, bendravo su Boguslovu Radvila. 1650 metais jis iš pareigų pasitraukė ir 1656 m. gruodžio 9 d. mirė giminaičių dvare netoli Gdansko, kuriame praleido paskutinius gyvenimo metus.  
     

Aivas Ragauskas
A.Kraushar, Dzieje Krzysztofa z Arciszewa Arciszewskiego, Petersburg, 1892; E. S. Urbański, The Military adventures of Krzysztof Arciszewski in Seventeenth Century Brazil and Europe, Polish American Studies, 1988, Spring, t. 45, nr. 1, p. 63–73.