Medicina, sveikata / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Kuo sirgo žmonės XVII–XVIII amžiuje?

Priešindustriniais laikais Europoje gyventojų skaičius augo lėtai, tačiau, priešingai nei šių laikų Europoje, gimstamumo ir mirštamumo lygiai buvo milžiniški. Moterys vidutiniškai  susilaukdavo 6–7 vaikų, tačiau tik pusė jų išgyvendavo iki paauglystės; suaugusiųjų mirtingumas taip pat būdavo aukštas. Dėl šios priežasties visuomenes sudarydavo daugiausia jauni asmenys. Žmonių gyvenime mirtis nuolat būdavo greta. Tokia demografija veikė žmonių socialinį gyvenimą, formavo jų pasaulėžiūrą. Todėl praeities tyrinėtojai akcentuoja savitą viduramžių ir ankstyvųjų moderniųjų laikų Europos žmonių požiūrį į mirtį. Pagrindines didelio mirtingumo priežastis lėmė gyvenamosios aplinkos sąlygos. Tarp svarbiausių – tiesioginis ar netiesioginis infekcinių ligų poveikis.
     
  Nuo kokių ligų dažniausiai mirdavo LDK gyventojai XVII–XVIII amžiuje? Atsakyti į klausimą padeda bioarcheologinių tyrimų duomenys. Bioarcheologinė arba archeologų rastų žmonių palaikų (dažniausiai skeletų) analizė turi trūkumų ir privalumų. Praėjus daugeliui metų po asmens mirties, sunyksta kūno minkštieji audiniai. Todėl prarandama daug informacijos apie asmenis kamavusias infekcines ligas (ypač ūmines), kurios dažnai nulemdavo mirtį. Nepaisant šio trūkumo, bioarcheologiniai tyrimai – vienintelis tiesioginis būdas nagrinėti praeities patologinę ir epidemiologinę situaciją. Progresuojant biomedicinos mokslams, atsiranda galimybė iš išlikusių žmonių palaikų gauti didesnį kiekį unikalios paleopatologinės informacijos.  
     
„Baltasis maras“ arba „vargšų liga“
Skeletų tyrimai patvirtina, kad ankstyvaisiais naujaisiais laikais dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo labai paplitusi  tuberkuliozė. Nuo XVII iki XIX a. Europoje ši liga, vadinama „baltuoju maru“, buvo viena svarbiausių mirštamumo priežasčių. XVII amžiuje Londono didmiestyje neepideminiais metais net 20% visų mirčių sukeldavo ši infekcinė liga. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad XIX a. pr. Užnemunėje daug žmonių (daugiau kaip 10%) mirdavo nuo tuberkuliozės (panašus mirštamumo procentas priskiriamas ir raupams).
         
  Remiantis įvairiais  modeliavimais, ankstyvaisiais naujaisiais laikais įvairiomis tuberkuliozės formomis turėjo sirgti ne mažiau kaip 20–30% žmonių.  
         
Visuomenės gynėsi nuo šios negandos, kaip ir nuo kitų baisių ligų, sergančiųjų izoliacija. 1754 metų Florencijos aktas, kuriame priimtas privalomas tuberkulioze sergančiųjų surašymas, izoliacija ir jų turto sudeginimas, yra tokios elgsenos pavyzdys. Prasta mityba bei higienos ir sanitarijos sąlygos, didelis žmonių tankumas, minimalios medicinos žinios, susilpnėjęs žmonių imunitetas – idealios aplinkybės plisti šiai mirtinai ligai. Būtent tokias sąlygas aptinkame LDK XVII–XVIII amžiuje. Remiantis įvairiais  modeliavimais, ankstyvaisiais naujaisiais laikais įvairiomis tuberkuliozės formomis turėjo sirgti ne mažiau kaip 20–30% žmonių. Bioarcheologiniai tyrimai preliminariai patvirtina tikėtiną teiginį, kad miestuose šios ligos sergamumo santykinis dažnis buvo didesnis nei kaimuose. Skyrėsi ir pagrindiniai užsikrėtimo būdai: miestuose – per kvėpavimo takus, kaimuose – per maisto (pieno) produktus. Aktyvia tuberkulioze sirgo asmenys, kurių imunitetas buvo nusilpęs, todėl ši liga dar vadinta vargšų liga.
Veneros kerštas
Kita lėtinė infekcinė liga, diagnozuojama Lietuvos bioarcheologinėje medžiagoje, – sifilis. Įgytas sifilis perduodamas lytiniu būdu. Efektyviai negydoma liga palaipsniui smarkiai sudarko žmogaus kūną, tačiau mirštamumas ankstyvose sifilio fazėse nėra didelis; mirtinas efektas dažniausiai pasireiškia praėjus daugeliui metų nuo užsikrėtimo. Tačiau dėl plitimo būdo ir vizualiai pastebimo veido, kitų kūno dalių sudarkymo sifilis buvo nesunkiai pastebimas, o požiūris į jį buvo panašus į AIDS baimę XX a. pabaigoje.
         
  Didžiausią tikimybę užsikrėsti sifiliu turėjo mobilios (kareiviai, pirkliai, aristokratai) ar didelėse bendruomenėse gyvenančių (miestiečiai) asmenų grupės.  
         
1493 metų rašytiniai šaltiniai byloja apie pirmuosius sifilio atvejus Lenkijoje ir Lietuvoje, o 1498 m. ši liga pasiekė epideminį lygį. XVI a. olandų gydytojo ir matematiko J. A. Frizijaus aprašymas leidžia įsivaizduoti tokių žmonių likimus: „Ligoniai įgydavo tokią baisią išvaizdą, jog apimti siaubo žmonės nuo jų bėgdavo labiau negu nuo raupsuotojų. Šia liga sergantys nelaimingieji būdavo vejami iš visuomenės kaip dvokiantys lavonai. Apleisti gydytojų, tokie ligoniai buvo priversti gyventi laukuose ir miškuose. Liga palyginti greitai žmones nuvarydavo į kapus.“ Didžiausią tikimybę užsikrėsti sifiliu turėjo mobilios (kareiviai, pirkliai, aristokratai) ar didelėse bendruomenėse gyvenančių (miestiečiai) asmenų grupės. Remiantis bioarcheologinės medžiagos (Vilniaus laidojimo paminklų duomenys) tyrimais, XVII–XVIII a. sifiliu galėjo sirgti vidutiniškai apie 8–11 % LDK miestiečių. Spėjama, kad 20% iš visų Vilniaus katedroje palaidotų asmenų buvo užsikrėtę šia venerine liga. Mažesnis paplitimas buvo miesteliuose (Alytaus kapinyno duomenys) – apie 2–3%. Tuo tarpu kaimo bendruomenėse sifilio atvejų užregistruota mažai.
Nevisavertės mitybos pasekmės
Ankstyvųjų naujųjų laikų bioarcheologinėje medžiagoje, ypač vaikų skeletuose, dažnai nustatoma anemijos (mažakraujystės) pėdsakų. Maždaug kas trečias ar ketvirtas (kartais net daugiau nei pusė) dabartinėje Lietuvos teritorijoje mirusių vaikų sirgo šia liga. Priežasčių – daug. Infekcinės ligos ir žarnyno parazitai, dažni
 
Įdomybė
 
Nuo XVII iki XIX a. Europoje tuberkuliozė, vadinama „baltuoju maru“, buvo viena svarbiausių mirštamumo priežasčių. Remiantis įvairiais  modeliavimais, ankstyvaisiais naujaisiais laikais įvairiomis tuberkuliozės formomis LDK turėjo sirgti ne mažiau kaip 20–30% žmonių.
 
 
viduriavimai, nepakankama mityba (geležies, B grupės vitaminų trūkumas) paaiškintų praeities vaikų mažakraujystės priežastis. Beje, tam tikri maisto šaltiniai trukdydavo įsisavinti maistines medžiagas, būtinas raudonųjų kraujo kūnelių ir hemoglobino gamybai,  todėl išsivystydavo mažakraujystė. Grūdinio maisto perteklius trukdė organizmui įsisavinti geležį. Tai reiškia, kad žemesnio socialinio statuso žmonės ir jų vaikai, kurių mityba buvo paremta daugiausiai grūdų produktais, mažai vartojant mėsos, buvo ypatingos anemijos rizikos zonoje, nes patyrė dvigubą neigiamą efektą: grūdai yra ne tik prastas geležies šaltinis, bet jie dar ir trukdo ją įsisavinti. Vilniaus laidojimo objektų bioarcheologinė studija atskleidė, kad skurdžiausių asmenų kapinėse palaidoti žmonės turėjo žymiai didesnę anemijos riziką nei eiliniai miestiečiai. Tyrimai patvirtina, kad mažakraujystė turėjo ilgalaikių ir neigiamų pasekmių gyvenimo trukmei. Vaikystėje patirta anemija sutrumpindavo suaugusio žmogaus gyvenimą.
Ligos istorijos, užrašytos kauluose
Vienas gausiausiai fiksuojamų patologinių pažeidimų praeities žmonių skeletuose minėtu laikotarpiu – kaulų nespecifinių uždegimų žymės. Šie pėdsakai yra poūmių ir lėtinių susirgimų pasekmė. Nors ir negalima diagnozuoti, kokios konkrečios priežastys sukėlė šias reakcijas, jų santykinis dažnumas leidžia statistiškai pagrįstai nustatyti galimą infekcinių ligų paplitimą tarp skirtingų socialinių grupių ir laikotarpių. LDK miesto gyventojai patirdavo
         
  LDK miesto gyventojai patirdavo daugiau įvairaus pobūdžio stresinių pokyčių ir būdavo mažiau jiems atsparūs nei kaimiečiai ar aukštuomenė, kurie turėjo geresnes ekologines ir epidemiologines sąlygas.  
         
daugiau įvairaus pobūdžio stresinių pokyčių ir būdavo mažiau jiems atsparūs nei kaimiečiai ar aukštuomenė, kurie turėjo geresnes ekologines ir epidemiologines sąlygas. XVII–XVIII amžiuje Vilniaus miestiečių bioarcheologinė analizė atskleidžia akivaizdžią socialinę tendenciją: žemesnio statuso asmenys buvo mažiau atsparūs infekcinių ligų antplūdžiams. Nagrinėjant detaliau, nustatyta, kad minėti socialiniai skirtumai pastebimi tik tarp moterų. Užfiksuoti ir keli ilgųjų kaulų osteomielito (bakterijų sukeltas kaulo pūlingas uždegimas) atvejai, kuriuos paprastai sukelia auksinis stafilokokas (Staphylococcus aureus). Atsižvelgiant į nustatytą didelį vyrų traumatingumo procentą, tikėtina, kad bent dalį vyrų osteomielito atvejų galėdavo nulemti atviri kaulų lūžiai, kurių metu bakterijos tiesiogiai patekdavo į kraują.
     
  Kruopštus archeologų darbas, dokumentuojant žmonių palaikus, įvairių mėginių rinkimas (pvz., parazitologiniams tyrimams), įvairūs biomediciniai tyrimai (rentgenas, DNR, histologija ir kt.) ateityje įgalins pateikti išsamesnį paleopatologinį ir paleoepidemiologinį LDK gyventojų vaizdą.  
     
Šarūnas Jatautis, Rimantas Jankauskas