Kūryba / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Laurencijaus Bojerio „Karolomachija“ – kontrreformacinės kūrybos pavyzdys

Laurencijus Bojeris (Lars Bojer, Laurentius Boierus, 1561(?)–1619) – švedų kilmės
 
Įdomybė
 
Laurencijaus Bojerio poema „Karolomachija“ skirta Salaspilio pergalei (1605 m.). Antraštiniame lape buvo nurodyta ne L. Bojerio, bet Vilniaus akademijos studento Kristupo Zavišos pavardė. Tai paplitusi tų laikų praktika. Jėzuitų ordino vyresnybės manymu, profesūrai nederėjo užsiimti grožiniais eiliavimais...
 
jėzuitas, 1604 m. tapęs Vilniaus universiteto profesoriumi (dėstė poetiką, retoriką, matematiką, teologiją). Rašė lotynų kalba. Žymiausias jo veikalas – herojinė poema „Karolomachija“ (lot. Carolomachia). Jos pavadinimas, sudarytas iš vardo „Karolis“ ir sen. graikų k. žodžio machē („kova“, „kautynės“), reiškia „Karolių mūšis“. Turimi galvoje Švedijos karalius bei vyriausiasis kariuomenės vadas Karolis IX Vaza ir Lietuvos didysis etmonas, Žemaitijos seniūnas, Livonijos gubernatorius Jonas Karolis Chodkevičius, karvedys, per Salaspilio (Kirchholmo) mūšį, įvykusį 1605 m. rugsėjo 27 d., su 4 000 Lietuvos karių sutriuškinęs trigubai gausesnę, puikiai ginkluotą švedų armiją (1 pav.).
Eiliuotas autentiškų įvykių ir įdomybių šaltinis
     
  Nemažos apimties lotyniška poema buvo sukurta sparčiai: Vilniaus akademijos spaustuvė ją išleido jau 1606 metais. Antraštiniame lape nurodyta ne L. Bojerio, bet Akademijos studento Kristupo Zavišos pavardė (2 pav.). Tai paplitusi tų laikų praktika. Jėzuitų ordino vyresnybės manymu, profesūrai nederėjo užsiimti grožiniais eiliavimais. Be to, greičiausiai būta ir etinių sumetimų: švedų kilmės autoriui lyg ir nepadoru džiūgauti dėl Švedijos kariuomenės sutriuškinimo. Kristupui Zavišai, regis, buvo leista parašyti tik dedikaciją. Knyga skirta karalaičiui Vladislovui Vazai, kuriam tuo metu buvo 11 metų (3 ir 4 pav.) – matyt, todėl, kad būtų atrodę įžūlu siūlyti „studento“ kūrinį pačiam karaliui.  
     
Poemoje L. Bojeris panaudojo daugybę unikalių autentiškų žinių ir apie 1600–1605 m. karo su Švedija veiksmus, ir apie patį Salaspilio mūšį, todėl „Karolomachija“ iki šiol net profesionalių istorikų yra laikoma vertingu ir patikimu faktografiniu šaltiniu.
Kūrinys įdomus įvairiais atžvilgiais.
         
  Poemoje esama ir ryškaus neigiamo moters personažo: švedų karalienė Kristina (6 pav.) vaizduojama kaip valdžios siekianti garbėtroška, manipuliuojanti savo vyru.  
         
Greta įspūdingų ir detalių mūšių aprašymų čia randame barokiškai įspūdingų priešo nusiaubtos Livonijos vaizdų (pasakojama net apie tai, kaip gyventojai iš bado valgė lavonus), ištisą Salaspilio mūšio dalyvių (ir saviškių, ir švedų) literatūrinių portretų galeriją. J. K. Chodkevičius (5 pav.) – absoliučiai teigiamas herojus ir idealus karvedys. Su atvira neapykanta aprašomas neigiamas veikėjas – Švedijos karalius Karolis IX, kurį autorius laiko uzurpatoriumi, neteisėtai užėmusiu Zigmanto III Vazos paveldėtą sostą. Poemoje esama ir ryškaus neigiamo moters personažo: švedų karalienė Kristina (6 pav.) vaizduojama kaip valdžios siekianti garbėtroška, manipuliuojanti savo vyru.
Religinis ugdymas istorinio mūšio fone
„Karolomachija“ yra ryškus kontrreformacinės kūrybos pavyzdys. Jėzuitas L. Bojeris buvo karštas katalikiškosios Reformos ir Kontrreformacijos šalininkas (katalikiškąja Reforma vadinamas vidinis Katalikų bažnyčios atsinaujinimo sąjūdis, prasidėjęs po Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo, o Kontrreformacija – tiesioginė kova su protestantizmu). Poemos herojus J. K. Chodkevičius realiame gyvenime buvo uolus katalikas, tarp amžininkų garsėjo pamaldumu ir dosniomis aukomis Bažnyčiai.
     
  „Karolomachijoje“ lietuvių karvedžio pamaldumas išryškintas kaip pagrindinis jo asmenybės bruožas: pasakojama, kad lemiamo mūšio išvakarėse jo vadovaujama kariuomenė meldėsi net keturiasdešimt valandų, jis pats – septynias valandas be pertraukos. Nemažą poemos teksto dalį sudaro poeto „atpasakojamos“ herojaus maldos. Pabrėžiamas jo kuklumas, kyląs iš tvirto įsitikinimo, kad viskas šiame pasaulyje vyksta Dievo valia, o žmogus tėra tos valios vykdytojas, Dievo įrankis, todėl neturi teisės prisiimti nuopelnų net ir už stulbinančius laimėjimus.  
     
Protestantai nesutarė su katalikais daugeliu klausimų. L. Bojeris suvokė, kad proginio pobūdžio grožiniame kūrinyje nederėtų svarstyti sudėtingų teologinių reikalų, tad išryškino platesnei auditorijai lengvai suprantamus momentus. Tarkime, protestantizmas atmetė Švč. Mergelės Marijos kultą,
         
  L. Bojeris suvokė, kad proginio pobūdžio grožiniame kūrinyje nederėtų svarstyti sudėtingų teologinių reikalų, tad išryškino platesnei auditorijai lengvai suprantamus momentus.  
         
todėl „Karolomachijos“ autorius kiekviena tinkama proga stengiasi jį kuo labiau įtvirtinti skaitytojų sąmonėje. Marija laikoma rūpestinga globėja, teisiųjų gynėja ir gelbėtoja, poemoje pasakojama apie kelis Dievo Motinos įsikišimus, nulėmusius istorijos eigą; yra ir epizodas apie jos stebuklingą pasirodymą – būsimos pergalės ženklą. Kitame epizode J. K. Chodkevičius, stovėdamas prieš Marijos statulą, pažada: „Iš trofėjų manų sidabru padabinta stovėsi, / Jeigu padėsi tu man, iš aukso tave aš nuliesiu.“ Beje, protestantai ypač smarkiai kritikavo katalikų paprotį prabangiai puošti Marijos ir šventųjų atvaizdus (7 ir 8 pav.).
Kaip „Karolių mūšis“ tapo konfesijų kova
     
  Šventųjų, jų atvaizdų bei relikvijų garbinimą evangelikai laikė „naująja stabmeldyste“ ir griežtai jį smerkė, o kontrreformacinė Katalikų bažnyčia, priešingai, visokeriopai skatino šį reiškinį. „Karolomachijoje“ yra įspūdinga scena, vaizduojanti švedų karį ištikusią „dangaus bausmę“: patrankos sviedinys jam nutraukė tą pačią ranką, kuria jis kadaise nukirto ranką šv. Jurgio statulai. Šioje vietoje poetas trimis retoriniais sušukimais paskelbia, kad šventieji stebi žmonių gyvenimą ir rūsčiai baudžia tuos, kurie juos niekina ar įžeidžia.  
     
Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo nutarimai ragino stiprinti vietinės kilmės šventųjų kultus. Tokios autoriaus pastangos poemoje aiškiai matyti. Herojus J. K. Chodkevičius kelis kartus mini šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero globą, trofėjines vėliavas žada pakabinti „šv. Stanislovo šventovėje“ – t. y. Vilniaus katedroje (plg. 9 pav.). Kūrinio pabaigoje aprašyta pergalės šventė Vilniuje;
         
  Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo nutarimai ragino stiprinti vietinės kilmės šventųjų kultus.  
         
viešai vaidinamo spektaklio pagrindiniai veikėjai, vedantys lietuvių kariuomenę į kovą, yra tie patys du šventieji. Vos prieš dvejus metus iki „Karolomachijos“ pasirodymo (1604) Vilniuje įvyko didžiulės iškilmės karalaičio Kazimiero kanonizavimo (pripažinimo šventuoju) proga.
Galiausiai net patį karą su švedais L. Bojeris traktuoja kaip „teisingo tikėjimo“ kovą su „erezija“ (Švedijos valstybine religija 1593 m. buvo paskelbta liuteronybė). Tokiu būdu J. K. Chodkevičiaus pergalė prieš švedus jėzuito autoriaus poemoje tampa Dievo pritarimo katalikybei įrodymu.

Eglė Patiejūnienė
Laurencijus Bojeris, Karolomachija, iš lot. k. vertė Benediktas Kazlauskas, Vilnius: Vaga, 1992.