Karyba / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

LDK kariuomenės reformos

XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos valstybingumo silpnėjimas, ekonominis ir socialinis sąstingis lėmė ir kariuomenės padėtį. Rusijai reikalaujant, 1717 m. Nebylusis seimas buvo priverstas priimti nutarimą, kuriuo numatyta, kad ATR kariuomenė nebus didesnė kaip 24 000 karių: 18 000 – Lenkijos ir 6 000 – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėse. Tačiau dėl silpnos ekonomikos, nepakankamos politinės valios, silpno valstybinio aparato nepajėgta išlaikyti net ir tokios kariuomenės.
Nuo „laidotuvių karių“ iki profesionalių karininkų
     
  Iki XVIII a. paskutiniojo ketvirčio ATR kariuomenė neviršijo keliolikos tūkstančių karių. Kariuomenė tik slopino smulkius maištus ir žygiavo paraduose. Štai kaip XVIII a. vid. husarus, kurie XVII a. sudarė kariuomenės elitą, aprašė amžininkas J. Kitovičius (Kitowicz): „Husarų vėliavos (...) tik asistavo kokiam nors ponui, kai šis vyko į seniūnijas ar vaivadijas eiti pareigas, arba tų ponų laidotuvėse. Todėl šarvininkai (lenk. pancerni) vadino juos laidotuvių kariais. Pirmieji ir antrieji taip pat asistavo karūnuojant stebuklingus paveikslus.“  
     
Nors seimuose ne kartą buvo keliami klausimai dėl kariuomenės reformavimo ir didinimo, tačiau realūs veiksmai prasidėjo tik į sostą įžengus Stanislovui Augustui Poniatovskiui.
         
  Didžiausias šuolis reformuojant kariuomenę įvyko Ketverių metų seimo (1788–1792)  laikotarpiu.  
         
1764 metais buvo įkurta Karūnos, o 1766 m. ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Karo komisijos, kurios apribojo etmonų valdžią, pagerino kariuomenės aprūpinimą. 1765 metais Stanislovo Augusto Poniatovskio iniciatyva Varšuvoje įsteigta Riterių mokykla (vadinamas Kadetų korpusas) – pirmoji profesionalių karininkų rengimo mokykla ATR.
1775 m. įkurta pirmoji nuolat veikianti Karo ministerija – Karo departamentas. Pakeista kariuomenės finansavimo sistema. Iki tol kariuomenė pati susirinkdavo mokesčius iš pavietų ir vaivadijų, o nuo šiol ji buvo finansuojama centralizuotai. Sutvarkyta karinių laipsnių sistema, pradėta versti ir publikuoti geriausius prancūzų ir vokiečių veikalus apie karybą. Reorganizuota kariuomenės
 
Įdomybė
 
Štai kaip XVIII a. vidurio husarus, kurie XVII a. sudarė kariuomenės elitą, aprašė amžininkas J. Kitovičius (Kitowicz): „Husarų vėliavos (...) tik asistavo kokiam nors ponui, kai šis vyko į seniūnijas ar vaivadijas eiti pareigas, arba tų ponų laidotuvėse. Todėl šarvininkai (lenk. pancerni) vadino juos laidotuvių kariais. Pirmieji ir antrieji taip pat asistavo karūnuojant stebuklingus paveikslus.“
 
struktūra, atsisakant senojo kariuomenės dalijimo į vadinamus Tautinius ir Svetimšalių autoramentus (dalinius), įkurta artilerijos mokykla. Nutarta padidinti kariuomenę iki 30 000 karių: 22 000 – Karūnos ir 8 000 – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.
Didžiausias šuolis reformuojant kariuomenę įvyko Ketverių metų seimo (1788–1792)  laikotarpiu. 1788 metais seimas priėmė nutarimą padidinti kariuomenę iki 100 000 karių: 66 000 – Lenkijoje ir 33 000 – LDK. Ypač siekta padidinti pėstininkų skaičių, kurių kariuomenėje stigo, nes nuo senų laikų ATR kariuomenėje dominavo kavalerija, o XVIII a. karuose išryškėjo pėstininkų reikšmė. Siekiant, kad kavalerijos ir pėstininkų santykis kariuomenėje būtų bent 1:2, kaimyninių šalių pavyzdžiu įvesta rekrūtų prievolė. Rekrūtai turėjo papildyti pėstininkų pulkus. Greta jau veikusių karo mokyklų 1789 m. Lenkijoje ir Lietuvoje buvo įsteigtos Karo inžinierių mokyklos (Inžinerijos korpusai).
Tautos skydasTuo metu keitėsi ir kariuomenės suvokimas, kad tarnyba kariuomenėje nėra tarnyba tik karaliui, bet visų pirma – pareiga tautai.  1791 metų gegužės 3 d. priimtos konstitucijos XI straipsnyje „Tautos ginkluotosios pajėgos“ buvo teigiama: „Tauta privalo pati save ginti nuo užpuolimo ir saugoti savo vientisumą. Todėl visi piliečiai yra tautos vientisumo ir laisvių gynėjai. Kariuomenė yra niekas kitas kaip iš visos tautos jėgos kylanti ir
         
  Kariuomenė yra niekas kitas kaip iš visos tautos jėgos kylanti ir sutelkta gynybinė jėga.  
         
sutelkta gynybinė jėga. Tauta privalo savo kariuomenei atlyginti ir gerbti ją už tai, kad ši pasišvenčia tik jos gynybai. Kariuomenė privalo saugoti tautos sienas ir visuotinę ramybę, žodžiu, privalo būti jos tvirčiausiu skydu. Idant tokį pašaukimą nepriekaištingai įgyvendintų, ji privalo visuomet paklusti vykdomajai valdžiai, sutinkamai su įstatymo nuostatais, privalo prisiekti ištikimybę tautai ir karaliui ir tautos Konstitucijos gynybai.“
     
  Tautos idėja ir jos teisių pirmumo iškėlimas turėjo tapti kariuomenės moralės ir disciplinos pamatu. Nors savo forma kariuomenė dar buvo artima monarchinės Europos kariuomenėms, tačiau dvasia pamažu tapo modernia tautine kariuomene.  
     
Ketverių metų seimo nutarimo padidinti kariuomenę per trumpą laiką įgyvendinti nepavyko, nes Rusija, matydama permainų keliu ryžtingai žengiančią ATR, 1792 m. gegužę pradėjo karą. Iki tol pavyko suburti apie 60 000 karių kariuomenę, tačiau per trumpą laiką nespėta jos apmokyti, todėl karas buvo pralaimėtas, reformos sustabdytos, kariuomenė, Rusijos nurodymu, vėl imta mažinti.
Prasidėjus 1794 m. sukilimui, Ketverių metų seimo esminiai nutarimai dėl kariuomenės buvo vykdomi, siekiant įtraukti į ginkluotą kovą daugiau žmonių, ypač valstiečių. Tikėtasi ne tik sukurti 100 000 karių reguliarią kariuomenę, tačiau ir organizuoti visuotinę krašto gynybą, kurioje turėjo dalyvauti vyrai nuo 18 iki 40 metų. Skaičiuojama, kad per aštuonis sukilimo mėnesius ginkluotose kovose dalyvavo apie 140 000 reguliarios kariuomenės karių ir sukilėlių. Gaila, bet sukilėliai neatsilaikė prieš patyrusias Rusijos ir Prūsijos kariuomenes.
     
  XVIII a. pab. ATR, o kartu ir LDK kariuomenės reformos buvo vykdomos teisinga linkme ir tik dėl laiko stokos bei nepalankių išorės aplinkybių nespėta jos paversti „tvirčiausiu tautos skydu“, turėjusiu apginti nuo bet kurio priešo piliečių laisvę, šalies nepriklausomybę ir vientisumą.  
     
Eduardas Brusokas