Kasdienybė / XV-XVI a.
Grįžti

LDK kraštovaizdis: miškai, pelkės, ežerai

     
  Didelę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos dalį sudarė negyvenamos teritorijos: miškai, pelkės, ežerai, kurie šaltiniuose vadinami dykromis. Jas minėjo per LDK keliavę kitų šalių pasiuntiniai. XV amžiaus pirmoje pusėje burgundų riteris Žilbertas Delanua nurodė, jog keliaudamas iš Vilniaus važiavo per miškingas, pelkėtas ir ežeringas teritorijas, kuriose gyvenviečių buvo nedaug. Panašiai apie kraštą XVI a. atsiliepė Šv. Romos imperijos pasiuntinys Zigmantas Herberšteinas: žiemą važiuodamas iš Vilniaus iki Polocko jis matė daug pelkių ir miškų, o nuo Polocko iki Maskvos sienos beveik visur buvo negyvenamos teritorijos, plytėjo dykros. Ilgą laiką Vakarų Europos žmonės įsivaizdavo, kad LDK  – miškų ir pelkių kraštas.  
     
Gūdūs miškai – prieglobstis nuo priešų
Apie plačias negyvenamas teritorijas liudija maža gyventojų populiacija. XIII–XIV a. lietuviškose žemėse gyveno 3–4 gyventoj ai 1 km²; gyventojų skaičius ūgtelėjo vėliau. Įsispraudusios dykros skyrė pasklidusias gyvenvietes ir ribojo žmonių ryšius. Neretai gyventojai tik numanydavo, jog už miškų ar pelkių gyvena kiti žmonės. XIV amžiuje Vokiečių ordino parengtuose kelių į Žemaitiją ir į Lietuvą aprašymuose vietos keliai, jungę gyvenvietes, minimi retai. Žmonės gyveno sėslų ir uždarą gyvenimą.
         
  Sunkiai įžengiami miškai ir pelkės trukdė Vokiečių ordino riteriams užpulti lietuviškas žemes.  
         
Stambūs gamtiniai objektai ne tik ribojo žmonių kontaktus, bet ir saugojo nuo priešų. Sunkiai įžengiami miškai ir klampios pelkės trukdė Vokiečių ordino riteriams lengvai ir netikėtai užpulti lietuviškas žemes. XIV amžiaus Ordino šaltiniuose liudijama, jog, norint pasiekti gyvenvietes, reikia išvalyti kelią, iškirsti medžius, per upes ir pelkes pastatyti tiltus. Kai kuriais atvejais karo žygių maršrutai buvo pažymimi, kad nepasiklysti. Tuo tarpu gyventojai pavojų atvejais slėpdavosi miškuose ir pelkėse. Kronikininkas Vygandas Marburgietis pasakoja, kad 1364 m. Ordino riterių karo žygio metu Varluvos gyventojai slėpėsi miške. Neretai dėl karo pavojų tam tikros gyvenamos teritorijos ištuštėdavo. XIV amžiuje Petras Dusburgietis kronikoje minėjo, jog dėl nuolatinių Ordino riterių ir lietuvių karo žygių gyventi paribio žemėse būdavo pavojinga, žmonės išsikeldavo, susidarydavo negyvenamos dykros.
Dvasinis ir praktinis ryšys su gamta
Su gamta pagoniškos Lietuvos gyventojai jautė stiprų ryšį. Šaltiniuose minimi šventais laikyti miškai, laukai, vandens telkiniai.
         
  Gamtos sudvasinimas išliko ir po Lietuvos krikšto.  
         
Tikėta, jog ten gyvena mirusiųjų sielos. Teritorijų, kurios ribojosi su gyvenvietėmis, pakraščiuose buvo statomi šventi stabai, kurie turėjo ne tik sakralinę, bet ir praktinę – riboženklio tarp tokių teritorijų – reikšmę. Gamtos sudvasinimo samprata ilgą laiką egzistavo ir po Lietuvos krikšto.
Ežerai arba miškų plotai aplink gyvenvietę buvo laikomi bendromis gyventojų naudmenomis, kuriomis naudotis jie turėjo pirmumo teisę. Miškuose žmonės medžiojo ir kirto malkas, ežeruose žvejojo, medžių drevėse augino bites, miško aikštelėse – „salose“ – šienavo. Tuo tarpu tolimesnes miškingas negyvenamas teritorijas žmonės laikydavo „niekieno“ nuosavybe, kuri visiems buvo laisva.
Miškų valdovai
Kuriantis Lietuvos valstybei valdovas plėtė savo valdžią ir siekė ją įtvirtinti. Formavosi valdovo teisė, kuri juridiškai jį išskyrė iš kitų didikų. Valdovas turėjo aukščiausio žemės savininko teisę, kuri pirmiausiai atsiskleidė „niekieno“ teritorijose – dykrose. Jose beveik be konkurencijos monarchas galėjo įtvirtinti savo valdžią. Ši teisės samprata aiškiai atsiskleidė XIV a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais. Valdovas turėjo išskirtinę teisę medžioti miškuose arba juose suteikti valdas pavaldiniams. Gyventojai naudotis savavališkai giriomis negalėjo – tik leidus didžiajam kunigaikščiui.
         
  Tarpvalstybinėje diplomatinėje kultūroje valdovai dažnai vienas kitam leisdavo medžioti savo miškuose.  
         
Tarpvalstybinėje diplomatinėje kultūroje valdovai, reikšdami draugiškumą, dažnai vienas kitam leisdavo medžioti savo miškuose. Štai 1402 m. Vokiečių ordino didysis magistras leido Vytautui medžioti savo giriose.
XV a. LDK valdovams, dalinant žemes ir dykras pavaldiniams už karo tarnybą, prasidėjo intensyvesnis dykrų kolonizavimas – kertant miškus ir juos verčiant dirbama žeme. Aprimus Ordino ir LDK karams, XV–XVI a. prasidėjo ūkinis pakilimas ir vidinės kolonizacijos plėtra. Šis procesas veikė gyvenviečių ir kraštovaizdžio raidą, bet nebuvo itin intensyvus. Štai XVI amžiaus pabaigos anglų keliautojui Fynesui Morysonui Lietuva atrodė tokia pelkėta ir miškinga, kad vasarą buvo neįmanoma per ją keliauti. Tik žiemą, pelkėms užšalus, pirkliai galėjo prekiauti su gyventojais; kaimai vienas nuo kito buvo nutolę net iki 20 vokiškų mylių. Tai, kad gyvenvietės buvo nutolusios viena nuo kitos, galima pastebėti ir XVI–XVII a. LDK žemėlapiuose.
Ūkiškas požiūris į dykras: miškų ir upių surašymai
XVI a. LDK valstybės administracijos branda veikė miškų, vandenų ir kitų teritorijų įsisavinimo ir panaudojimo lygį. Lietuvos Statutuose didelis dėmesys skirtas teisinėms normoms, kurios nustatė miškų ūkio veiklos tvarką, gyventojų ginčų dėl medžioklės plotų, gaudymviečių ar bebrynų išardymo, bičių iškopinėjimo ir kitų klausimų sprendimo būdus.
 
Įdomybė
 
XIV–XVI a. LDK apėmė plačią teritoriją, kurioje klimatinės ir geografinės sąlygos skyrėsi.  Pietrytinėse valstybės teritorijose (dabartinė Ukraina), „prie Juodosios jūros“, buvo šiltesnis klimatas, lyginant su vakarinėmis ir šiaurinėmis LDK žemėmis. Tarp Dniepro ir Dniestro upių plytėjo stepių lygumos ir pusdykumės, kuriose augmenija buvo skurdi, o miškų beveik nebuvo. Šaltiniuose ši teritorija vadinama „tuščiais plotais“. Po šias dykras klajojo totoriai. Sėslesnių gyvenviečių buvo tik prie upių – prekybinių vandens kelių.
 
Formavosi miškų prižiūrėtojų, girininkų ir žvėrių sekėjų pareigybės.
         
  Žygimanto Augusto pavedimu surašyti LDK miškai.  
         
Jie administravo girias, kontroliavo gyventojus, kad šie nekirstų medžių, nemedžiotų žvėrių valstybės ar kitų asmenų giriose. 1559 metais valdovo Žygimanto Augusto pavedimu surašyti LDK miškai. Išmatuotos myliomis ir aprašytos girių ribos, kurias atitiko upių vagos, atstumų gairės tarp ežerų, gyventojų žemių valdų ribos, kurios siekdavo pamiškes, arba keliai, kurie dalindavo miškus, jų kelkraščiai. Tam tikrais atvejais rengti girių planai – brėžiniai. Registravus girių plotus, valstybės pareigūnai efektyviau kontroliavo gyventojų savavališką dykrų kirtimą. Štai 1536 m. Jonas Radvila kolonizavo Bielsko dykrą Palenkėje, kuri priklausė Lenkijos karalienei Bonai Sforzai. Įsiplieskė konfliktas, kurį sprendė teismas. XVI amžiuje buvo sudaromi ežerų registrai, juose pateikti atitinkamų vietovių ežerų sąrašai, nurodomos juos jungusios upės, kokių žuvų sugaunama ir panašiai.
 

 
 
Tomas Čelkis