Kūryba / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

LDK kultūros įvairovė: dailininkai Aleksandras ir Leonas Tarasevičiai

Abu Tarasevičiai, kurių giminystės ryšys nėra aiškus, gimė XVII a. viduryje. Vyresniojo Aleksandro kūrybinis kelias prasidėjo Hluske, netoli Minsko, o Leono – Vilniuje, kur abu dirbo 1678–1688 m., daugiausia iliustruodami itin produktyvios jėzuitų spaustuvės leidinius.
Paveikslai iš kasdienybės ir šventųjų gyvenimų
     
  Aleksandro kūryba pasižymi žanrų įvairove. Jis raižė portretus, siužetines kompozicijas ir daugybę antraštinių puslapių. Pirmąjį darbą – 1672 m. „Rožinio“ („Rosarium et officium B. Mariae Virginis...“) titulinio lapo raižinį – jis atliko LDK maršalkos Aleksandro Hilarijaus Palubinskio (1626–1679) užsakymu. Aukštesnio profesinio lygio to paties leidinio raižinys buvo sukurtas ir 1678 m. tos pačios knygos leidimui. Manoma, kad 1672–1678 m. A. Tarasevičius, kurį rėmė  mecenatas A. H. Palubinskis, galėjo mokytis užsienyje. Tačiau 1675 m. „įsiterpia“ puiki jo antraštinio lapo graviūra, sukurta Teodoro Bilevičiaus knygai „Triplex philosophia...“, ir kiti vilnietiški Aleksandro darbai, todėl ne tik jo mokymosi vieta, bet ir laikotarpis lieka neaiškūs.  
     
A. H. Palubinskio „Rožinio“ iliustracijos sudaro bent kelis ciklus. Tai dvylika graviūrų, vaizduojančių metų laikus simbolizuojančias buitinio gyvenimo (medžioklės, šienapjūtės ir pan.) scenas, penkiolika Švč. Mergelės Marijos gyvenimo „paslapčių“ ir trylika didesnio formato raižinių, reprezentuojančių Naujojo Testamento įvykius.
 
Įdomybė
 
Vilniuje XVII a. II p. raižinius kūrė Aleksandras Tarasevičius, Leonas Tarasevičius, Laurynas Kščonovičius, Laurynas Vilacas, Jonas Ščirskis. Visi jie galėjo suformuoti Vilniaus grafikos mokyklą. Deja, daugeliui jų XVII a. pab. persikėlus į Ukrainą, XVII a. II p. Vilniaus raižytojų veikla netapo reiškiniu, kurį galima būtų pavadinti mokykla.
 
Titulinio puslapio raižinyje vaizduojami „Dangaus vartai“ su Švč. Mergele Marija, laikančia žydinčias rožės medžio šakas. Šalia jos klūpo šv. Pranciškus ir šv. Dominykas, sietini ir su A. H. Palubinskio bernardinų bažnyčios Hluske bei dominikonų Derečine fundacijomis. Prie vartų kolonų tradiciškai įkomponuotos šventųjų apaštalų Pauliaus ir Petro figūros, virš arkos ovaliame kartuše – šv. Kazimieras, o titulo kampuose – keturi evangelistai. Dvylikos mėnesių kalendorinis ciklas išsiskiria žanru iš viso XVII a. II p. LDK grafikos konteksto. Nustatyta, kad jį kurdamas A. Tarasevičius rėmėsi italų raižytojo Antonio Tempestos (1555–1630) „Dvylika mėnesių II“ ciklu. Aleksandras Tarasevičius mirė 1727 m. Kijeve.
     
  Nedidelio formato Fulgento Dryjackio mišiolą „Jėzaus gyvenimo ir kraujo lobynas“ (Thesaurus sacratissimae...) 1682 m. A. Tarasevičius papuošė 39 Mišių eigą ir jos alegorines reikšmes perteikiančiomis graviūromis. Graviūrų kompozicijos sudėtingos, jungiančios kelis erdvės ir laiko lygmenis. Kiekviena jų vaizduoja kunigo veiksmus (gestus) prie altoriaus ir fiksuoja kokį nors Mišių liturgijos etapą, kuris simboliškai interpretuojamas altoriaus paveiksluose atspindint Naujojo Testamento scenas ar simbolius, čia pat į vaizduojamą bažnyčios erdvę (dažniausiai antrame plane) įterpiant Senojo Testamento siužetus. Anot lenkų tyrinėtojo Michalo Janochos, šį A. Tarasevičiaus išraižytą ciklą galima laikyti „plačiausiu ir teologiškai brandžiausiu vizualiniu šv. Mišių traktatu Lenkijos ir LDK naujųjų laikų ikonografijoje“.  
     
Ar egzistavo Vilniaus grafikos mokykla?
Leono Tarasevičiaus kūryba žanrų požiūriu labiau sutelkta, vientisesnė, siauresnė, ne tokia gausi ir sudėtinga, nors profesionalumo lygiu jo darbai nenusileidžia vyresniojo A. Tarasevičiaus graviūroms. Jam priskiriamos (nors autoryste nepaženklintos) unikalios Jono Drevso knygelės „Būdas, kaip pagal visuotinius ir asmeninius poreikius atlikti kasmėnesines Marijos piligrimystes prie Dievo Gimdytojos atvaizdų...“ (1686, „Metodus peregrinationis...“) graviūros,
         
  Greta Tarasevičių Vilniuje XVII a. II p. raižinius kūrė ir Laurynas Kščonovičius, Laurynas Vilacas, Jonas Ščirskis.  
         
vaizduojančios LDK ir Lenkijoje garsius stebuklinguosius atvaizdus, atitinkančius dvylikos mėnesių – dvasinių aktų ciklą. Šias knygeles Leonas iliustravo neatsitiktinai, jis specializavosi, kurdamas stebuklingųjų Dievo Motinos atvaizdų grafines kopijas. Žinomi jo raižyti Vilniaus bernardinių Šv. Mykolo bažnyčios (1671), Žyrovicų (1682), Vilniaus dominikonų (1687) ir Gardino jėzuitų (1686) Švč. Mergelės Marijos atvaizdai.
L. Tarasevičius raižė ir antraštinių puslapių kompozicijas įvairiems leidiniams – panegirikoms, filosofiniams traktatams, teologijos veikalams, sukūrė keletą portretų, tarp jų – Smolensko vyskupo Boguslavo Korvimo Gosievskio. Vėliau graverio darbą tęsė Černigove ir Kijeve. Leonas Tarasevičius mirė 1703 m. Černigove.
Greta Tarasevičių Vilniuje XVII a. II p. raižinius
         
  Tarasevičiai –  tikri LDK dailininkai, savo kūrybos geografija įkūniję LDK kultūros įvairovę ir atvirumą.  
         
kūrė ir Laurynas Kščonovičius, Laurynas Vilacas, Jonas Ščirskis. Visi jie galėjo suformuoti Vilniaus grafikos mokyklą, tačiau daugeliui jų XVII a. pab. persikėlus į Ukrainą, XVII a. II p. Vilniaus raižytojų veikla netapo reiškiniu, kurį galima būtų pavadinti mokykla. Bet be Tarasevičių neįsivaizduojama XVII a. II p. Vilniaus meninio gyvenimo panorama. Ir ne tik Vilniaus: Aleksandro ir Leono vario raižiniai puošė Krokuvos, Slucko, Zamostės, Lvovo ir Kijevo spaudinius. Tad Tarasevičiai –  tikri LDK dailininkai, savo kūrybos geografija įkūniję LDK kultūros įvairovę ir atvirumą.
 
Tojana Račiūnaitė