Mitai / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Legenda apie judaizmą priėmusį grafą Valentiną Potockį

     
  Hebrajų kalbos žodis ger reiškia svetimšalį, kuris gyvena tarp izraelitų ir laikosi jiems įprastų papročių. Vėliau šiuo žodžiu imti vadinti nežydų kilmės asmenys, priėmę judaizmą; buvo suformuotos pagrindinės gijur – atsivertimo į judaizmą, jo priėmimo nuostatos. Judaizmo tradicija visada skeptiškai ar negatyviai, nepatikliai vertino kitataučius, norinčius priimti judaizmą. Šis veiksmas niekada neskatintas, nes judaizmas nėra misijinė religija. Kita vertus, nemažai kasdienių judaizmo praktikos situacijų religijos autoritetai vertino griežtai.  
     
Du paslaptingi rankraščiai
Nepaisant žydų bendruomenės skepsio ir krikščioniškos Bažnyčios vienareikšmių draudimų ne tik keisti religiją, bet net ir bičiuliautis ar bendrauti su žydais, besidominčių judaizmu nuolat būdavo, kaip ir atkakliųjų, kurie, nepaisydami kliūčių ir bauginimų, priimdavo judaizmą. Rytų Europos regione per grožinę
 
Įdomybė
 
Rytų Europos regione per grožinę literatūrą, pjeses, teatro spektaklius ir vietos žydų pasakojimus paplito legenda apie vilnietį grafą Valentiną Potockį, atsivertusį į judaizmą ir dėl to sudegintą.  Legenda turėjo tapti  atsvara padažnėjusiems pavienių žydų ar jų šeimų krikštams, o kartu ji patyrė krikščioniškų pasakojimų apie žydų atsivertimus įtaką.
 
literatūrą, pjeses, teatro spektaklius ir vietos žydų pasakojimus paplito legenda apie grafą Valentiną Potockį. Šios legendos herojus neturėtų būti siejamas su tikrąja LDK didikų Potockių gimine, kurie neturėjo grafų titulo, o jų giminės vyrams nebuvo teikiamas Valentino vardas. Legendos kilmė, atsiradimo aplinkybės ir tokio pasakojimo poreikis kelia daug klausimų, tačiau linkstama manyti, kad jos populiarumą lėmė apologetinis turinys.
         
  Iki šių dienų išliko du šaltiniai, kurie pateikia įvairius legendos variantus.  
         
Legenda turėjo tapti  atsvara padažnėjusiems pavienių žydų ar jų šeimų krikštams, įrodymu, kad judaizmas yra tikroji religija, pavyzdžiu, kaip atkakliai yra saugotinas tikėjimas. Iki šių dienų išliko du šaltiniai, kurie pateikia įvairius legendos variantus. Vieną jų Vilniaus miesto istorijai skirtame 4 tomų darbe paskelbė lenkų istorikas ir rašytojas Juzefas Ignacas Kraševskis (1812–1887). Jis teigia, jog atrado legendą sename žydų rankraštyje, žydai padėjo ją perskaityti. Antrasis legendos variantas žinomas iš hebrajų kalba parašyto ir Jeruzalėje saugomo rankraščio. Šių variantų turinio ir detalių skirtumus galėjo lemti ne tik vertimas, bet ir tai, kad lenkiškas variantas buvo skirtas lenkų, o ne žydų skaitytojams, o hebrajiškas jos variantas buvo skaitomas bendruomenėje. J. I. Kraševskio publikuotame legendos variante buvo praleistos dalys, kuriose neigiamai atsiliepta apie katalikybę.
Teisiojo atsivertėlio istorija
Pasak legendos, mokytis užsienyje tėvų išleistas Valentinas Potockis vienoje Paryžiaus užeigoje  kartu su bičiuliu Zaremba pamatė prie keistais rašmenimis rašytos knygos palinkusį žydą. Sužinoję, kad jis skaitąs Talmudą, ir susipažinę su jo mokymu, bičiuliai panoro ne tik išmokti hebrajų kalbą, bet ir pažinti judėjų religiją. Abu jie prisiekė priimti judaizmą, jei tik  bus įtikinti krikščionybės klaidingumu. Bičiulių keliai išsiskyrė. Po ilgų dvasinių paieškų V. Potockis nuvyko į Amsterdamą, priėmė judaizmą ir gavo, kaip ir dažnas prozelitas,
         
  Po ilgų ir nesėkmingų dvasininkijos įtikinėjimų grįžti katalikybėn nelaimėlis buvo nuteistas myriop.  
         
Abraomo ben Abraomo vardą (Abraomo sūnaus; taip sukurta menama sąsaja su vienu žydų patriarchu). Tuo tarpu Zaremba, pamiršęs susitarimą su Valentinu, grįžo į gimtinę ir vedė įtakingo didiko Tiškevičiaus dukrą. Kai Zarembai gimė sūnus, ėmė sklisti gandas, kad grafo Potockio sūnus yra priėmęs judaizmą. Zaremba prisiminė jaunystės bičiuliui duotą ir sulaužytą pažadą. Jis išvyko į Amsterdamą, paskui Zarembą nusekė ir jo šeima. Iš pradžių judaizmą priėmė Zaremba ir jo penkiametis sūnus, o vėliau, nenorėdama palikti šeimos ir perpratusi judėjų tradiciją, judaizmą priėmė ir Tiškevičiūtė.  Pasak legendos, Zarembos šeima veikiausiai įsikūrė Izraelio žemėje. O  į Lietuvą grįžęs ir netoli Vilniaus įsikūręs V. Potockis buvo įskųstas. Po ilgų ir nesėkmingų dvasininkijos įtikinėjimų grįžti katalikybėn nelaimėlis buvo nuteistas myriop. Jį sudegino  (pasak hebrajiško šaltinio, 1749 metais, o anot lenkiško, 1719 metais) Vilniuje, Gedimino pilies papėdėje. Apsimetęs krikščioniu vietinis žydas Eliezeras Ziskesas surinko grafo pelenus (pasak įvairių šaltinių, taip pat ir nesudegusį pirštą bei švento žmogaus kraują) ir palaidojo juos žydų kapinėse. Valentinas Potockis tapo Ger Cedeku – teisiuoju atsivertėliu, o Vilniaus žydai pradėjo minėti jo mirties datą.
Atsakas krikščioniškam mesianizmui
Ką norėta pasakyti šia legenda? Kaip reikėtų ją suprasti? Pagrindinė legendos mintis – atsivertimo į judaizmą istorija. Tačiau jos tyrinėtojai pastebi, kad vilnietiška legenda skiriasi nuo kitų panašių krikščionių atsivertimo į judaizmą pasakojimų. Legenda sukonstruota taip, kad darytų kuo didesnį įspūdį: judaizmą priėmę trys suaugę ir vienas vaikas, privilegijuoto visuomenės sluoksnio (bajorai ar net grafas) atstovai, sąmoningai atsisakė turimos padėties ir priėmė visuomenės
         
  Toks veikėjų pasirinkimas ir siužetinė linija liudija apie nuoširdų įtikėjimą, nepaliekant minties apie galimą pasirinkimo pragmatiškumą (keičiantys religiją daugiau praranda nei gauna naudos), kuris  neretai būna lemiama žydų krikštų priežastimi.  
         
marginalų – žydų tikėjimą. Toks veikėjų pasirinkimas ir siužetinė linija liudija apie nuoširdų įtikėjimą, nepaliekant minties apie galimą pasirinkimo pragmatiškumą (keičiantys religiją daugiau praranda nei gauna naudos), kuris  neretai būna lemiama žydų krikštų priežastimi. Legenda  patyrė krikščioniškų pasakojimų apie žydų atsivertimus įtaką – grafo V. Potockio auka ir kankinystė, jo relikvijoms (pirštui ir pelenams) priskirti stebuklai, pagarba kankiniui už tikėjimą (ją rodo tradiciškai įsivaizduojamas palaidojimas greta iškiliausio LDK žydų išminčiaus – Vilniaus Gaono). Ger  Cedeko aukos išskirtinumą legendoje rodo ir neatsitiktinai pasirinkta jo sudeginimo diena – judėjų šventės Šavuot (hebr. savaitės) diena, kuria yra prisimenamas Toros suteikimas ant Sinajaus kalno. Šis biblijinis siužetas yra siejamas ir su judaizmo priėmimu, kitą dieną po Šavuot yra skaitoma Senojo Testamento Rutos knyga. Tai daroma neatsitiktinai – karaliaus Dovydo pramotė Ruta yra viena iš biblijinių atsivertėlių į judaizmą, o jos mirties diena judaizmo tradicijoje yra laikoma Šavuot diena.
     
  Šioje intriguojančio siužeto legendoje, tapusioje populiariu naratyvu apie Vilniaus žydų bendruomenę, yra nemažai simbolinių prasmių, jungiančių žydišką tradiciją, judaizmo apologiją ir krikščioniškų pasakojimų apie žydų atsivertimus į krikščionybę pagrindinius akcentus. Nežinoma, kaip legendą vertino žydų bendruomenė, bet jos kūrėjai ateities kartoms padovanojo iki šiol viliojantį Vilniaus praeities siužetą.     
     
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė
Teter, Magda, „The Legend of Ger Zecek (Righteous Convert) of Wilno as Polemic and Reassurance“ (2005). Division II Faculty Publications Paper 50 http:// wesscholar.wesleyan.edu/div2facpubs/50