Karyba / XIII-XIV a.
Grįžti

Leičiai

Etninė ar socialinė grupė?
Istorijos šaltiniuose rašyta lot. leythey, leythy, laythy, homines laydzyschovye, rus. лейти, лейтеве – tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio kiemo (dvaro) tarnybinių žmonių sluoksnis, istorijos šaltiniuose minimas XIV a. antroje pusėje–XVI a. pirmoje pusėje. XVI a. pradžioje leičių būta 31 valdovo kieme (dvare). Daugiausia jų – senosios etninės Lietuvos valsčiuose tarp Neries ir Nemuno.
     
  Jie tarnavo vadinamąją leičio arba leitišką tarnybą, kuri nebuvo vienoda: vienuose dvaruose jie – žirgų šėrikai, savo ūkiuose auginę ir prižiūrėję valdovo (valstybės) žirgus, kituose – kariniai kelio tarnai, trečiuose – leitišką tarnybą atliekantys paprasti žemdirbiai.  
     
Leičiai drauge su kitais žmonėmis davė dėklą (grūdai ir šienas), bet lažo prievolės neturėjo. 1529 m. nuostatai didžiojo kunigaikščio dvarų leičiams įvedė dvylikos dienų talkos (lažo) prievolę. Ją gavę leičiai sparčiai įsiliejo į valstietijos luomą.
Leičiai tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės neprivilegijuotų žmonių buvo kitokie.
 
Įdomybė
 
Vokiečių ordino XIV–XV a. istorijos šaltiniuose visa Lietuva kartais vadinama Leičiais: das land Litten, die Litischen konige (1348), eynen Konyg der leyttn (1429). Tačiau tai gali būti iš Livonijos baltų ar prūsų perimta lietuvių įvardijimo tradicija.
 
Jų daugialypė tarnyba skyrėsi nuo specializuotų ir profesionalių kitų valdovo kiemo žmonių tarnybų (pvz., šarvo bajorai, bartai, sakalininkai, lažininkai „tiagli žmonės“ ir pan.). Istorijos šaltiniai atskleidė leičių išnykimo periodą: Lietuvos visuomenėje nebebuvo sąlygų, kuriomis jie atsirado. Kita vertus, net per leičių sluoksnio nykimo tarpsnį didysis kunigaikštis, saistomas tradicijos ir papročio, dažnai pabrėžtinai saugodavo juos nuo padovanojimo bajorams. Nedaugeliui lietuvių visuomenės grupių rusų kalbą vartojančioje valstybės raštinėje išlikdavo lituanistinė vardo forma. Raštininkai nesurado slaviško (rusėniško ar lenkiško) atitikmens reiškiniui „leičiai“ apibūdinti. Seną leičių sluoksnio kilmę parodo vardas Nom. sg. leitis>Nom. pl. leičiai (iš *leitjai), kuris laikomas senuoju lietuvių etnonimu (tautos pavadinimu) ir iki šiol vartojamas latvių (vns. leitis, dgs. leiši).
Leičiai – tikrieji lietuviai
Leičiai Lietuvos istorijoje buvo unikalus žmonių sluoksnis. Sąlytyje su kitu etnosu, atsidūrus nelietuviškoje socialinėje ir administracinėje aplinkoje, jų sluoksnio vardas įgydavo etninių konotacijų: jie – lietuviai.
         
  Žodis "leičiai" tam tikromis sąlygomis įgaudavo reiškmę "lietuviai".  
         
Slanimo valsčiuje Lososnos dvaro leičiai (1504) pavadinami lietuviais литва (1541), netapatinant jų su kitais valsčiaus miestelėnais ir žmonėmis (valstiečiais), tarp kurių taip pat būta lietuvių. Leičių etniškumą išsamiai patvirtina jų apgyvendintos teritorijos Anykščių valsčiuje pavadinimai: Лейти (1532), woytowstwo Loyciewskie (XVII–XVIII a.), Loycie (XVIII a.). Kituose dokumentuose – tai „Lietuva“: Borchwal nomine Lettow (XIV a. pabaiga), войтовство Летувское (1595, 1597), we wojtowstwie Liejtowskim (1597). Dvi nedidelės leičių suformuotos žemės (laukai), vaitijai analogiški teritoriniai ir administraciniai vienetai žinomi Žemaitijoje: Leitkapiai Viduklės ir Batakių (Aukaimio) valsčiuose (XVI a.). Tokio paties pobūdžio darinys Littowin land 1384 m. minimas Karšuvos žemėje. Lietuviškasis jo vardas buvo Lietavėnai (1708, 1722) (dab. Lylavėnai), į vakarus nuo Batakių, prie Jūros upės. Lietuviškos struktūros Žemaitijoje atsirado XIII a. pabaigoje, kai valdovas, siekęs sutramdyti vietinės diduomenės prokryžiuotiškas nuotaikas, įkurdino savo tarnus lietuvius (leičius) keliose krašto pietvakarinėse žemėse. Analogiška žemė Lietuvos pietryčiuose po 1387 m. krikšto atsidūrė Vilniaus vyskupo Bokštų valsčiuje, Beržūnos (Berezina) žemupyje – tai lietuvių vaitija woytowstwo litewskie (1733).
Ypatingieji valdovo patikėtiniai
Leičiai turėjo egzistuoti tuo metu, kai XIII a. pirmoje pusėje lietuvių žemėse plėtojosi monarcho (karališka) valdžia, o per steigiamus valdovo kiemus buvo vykdoma užvaldytų žemių integracija. Seniausi XIII a. vidurio istorijos šaltiniai atskleidžia, kad leičiai galėjo saugoti šiaurinę Lietuvos valstybės pasienio dalį. Taip pat jie kūrė valdovo kiemus periferijoje ir ten gyveno, kaip save išmaitinantys kariai žemdirbiai. Dėl to jie tapdavo centrinės valdžios įtvirtinimo įrankiais. Valdovo žirgų auginimas – svarbus karinis leičių patarnavimas. Kai kuriose Lietuvos valstybės dalyse leičių tarnyba suprasta kaip valdovo lietuvio tarnyba, kaip lietuviška, *lietuvos tarnyba. Lietuvoje ir Žemaitijoje ilgai išliko teisinės-prievolinės-administracinės teritorijos Leičiai, Lietuva, Lietavėnai (Lietava), lietuviai, litewskie, литва. Jomis žymėtas, vadintas didžiojo kunigaikščio kiemas
         
  Domenas - didžiojo kunigaikščio žemės valda.  
         
(domenas), dvaras – tiesioginė valdovo nuosavybė konkrečioje žemėje. Istorinis faktas, kai valdovo kiemo pavadinimas sutampa su valstybės vardu, užfiksuotas karaliaus Mindaugo dokumentuose datum in Lettovia in curia nostra (1253) ir rex Lettoviae. (Kita vertus, manoma, kad minėto dokumento datavime minimas bevardis karaliaus dvaras Lietuvoje.)
Lietuvos istorijos šaltiniai per leičius atskleidžia išnykusią Lietuvos ir lietuvių vardo reikšmę ir funkcijas. Ji glūdi socialiniuose santykiuose, mezgamuose tarp valdovo ir ypatingo jo pavaldinio lietuvio, atliekančio jam svarbius patarnavimus. Ankstyvosios Lietuvos valstybės laikotarpiu leičiai turėjo priklausyti valdovo kariaunos aplinkai. Leičiai suteikia metodinį instrumentą, aiškinantis Lietuvos vardo kilmę: liudija, kad etninės Lietuvos vardo reikšmės gali būti vėlyvesnės – pirminės bus kilusios iš socialinių funkcijų. Tam tikru mastu leičiai gali atskleisti lietuvių tautos ir savimonės genezės aspektus: tauta – socialinė savo vado bendrija, siejama su juo kariniais, ūkiniais ir kt. patarnavimais.

Literatūra A. Dubonis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai: iš Lietuvos ankstyvųjų valstybinių struktūrų praeities, V., 1998.
 
Artūras Dubonis