Medicina, sveikata / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Lietuviška kaltūno „ligos“ istorija

Kaltūnas – nacionalinė „šukuosena“
     
  Apie mažai tirtą LDK visuomenės sveikatą, jos higienos lygį literatūroje yra prieštaringų pastebėjimų, kurie atspindi ir socialinės tikrovės problemas. Viena vertus, LDK valdovai Jogaila ir Žygimantas Augustas mėgo maudytis, kita vertus, tuo pat metu daugybės žmonių asmeninė higiena buvo, švelniai tariant, tragiška.  
     
Šaltiniuose neretai fiksuojami kaltūnai (iš lenk. kołtun), t. y. dėl nešvaros ir utėlių (kiaušinėlių-glindų) į gniutulus, savotiškus veltinius sulipę, susivėlę ir neiššukuojami galvos plaukai (trichoma). Parazitai sukeldavo niežulį, o kasymasis pažeisdavo galvos odą, sukeldavo uždegimus.
 
Įdomybė
 
Net XIX a. pirmos pusės disertacijų apie kaltūną autoriai jį laikė sunkia infekcine liga, sukeliančia įvairius psichinius ir fizinius sveikatos sutrikimus bei pažeidžiančia visą organizmą: nuo kaltūno neva silpsta sąnariai, lūžinėja kaulai, skauda stuburą, formuojasi kupra... Vilniaus medicinos draugija už disertacijas kaltūno tema net teikė premijas! Galvota, jog kaltūno nukirpimas „ligonį“ gali pražudyti: jis galįs apakti, apkursti, išprotėti, mirti nuo konvulsijų. 
 
Išsiskyręs kraujas tik dar labiau „sutvirtindavo“ kaltūnus. Kartais, jei įsimesdavo infekcija ir prasidėdavo galvos odos mirimas bei nusilpdavo imunitetas, nuo kraujo užkrėtimo asmuo galėjo ir mirti. Kaltūnų nebūtų, jei jų „savininkai“ reguliariai praustųsi, trinktų ir šukuotų galvas. Lotyniškoje raštijoje ši „liga“ buvo įvardijama ir kaip „plica polonica“ (kitas pavadinimas – „lues sarmatica“), taigi tapatinta ir su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. XVIII amžiaus antroje pusėje kaltūnas buvo ženkli visuomenės sveikatos problema, kaltūnus turėjo keli procentai gyventojų. Apie tai kiek perdėtai rašė saksų laikų papročių žinovas Jęndrzejus Kitowiczius (1728–1804). Pasak jo, kaltūnai buvo gausiai paplitę Lenkijoje ir Lietuvoje, ypač Mazovijoje, kur net 2/3 valstiečių turėję kaltūnus. Kaltūnai tarp valstiečių buvo paplitę visoje to meto Vidurio ir Rytų Europoje. Abiejų Tautų Respublikoje kelis metus gyvenęs šveicaras gydytojas Philippas Rodolphas Vicatas 1775 m. paskelbė kūrinį „Mémoire sur la plique polonoise“, kuriame teigė, kad kaltūnas buvo labiau paplitęs Lietuvoje nei Lenkijoje. Tuo tarpu Vakarų Europoje tokių atvejų (vok. Weichselzopf) pasitaikydavo rečiau. Tai dar kartą patvirtina, kad kaltūnus lėmė žemas žmonių pragyvenimo ir asmeninės higienos lygis.
 
Kaltūno „epidemija“
Kaltūnas to meto medicininėje literatūroje buvo laikomas liga. Šia tema parašytos bent kelios disertacijos.
     
  Net XIX a. pirmos pusės disertacijų apie kaltūną autoriai jį laikė sunkia infekcine liga, sukeliančia įvairius psichinius ir fizinius sveikatos sutrikimus bei pažeidžiančia visą organizmą: nuo kaltūno neva silpsta sąnariai, lūžinėja kaulai, skauda stuburą, formuojasi kupra... Vilniaus medicinos draugija už disertacijas kaltūno tema net teikė premijas!  
     
Galvota, jog kaltūno nukirpimas „ligonį“ gali pražudyti: jis galįs apakti, apkursti, išprotėti, mirti nuo konvulsijų. Net teigta, jog kaltūnas yra paveldimas ir užkrečiamas.
         
  Galvota, jog kaltūno nukirpimas „ligonį“ gali pražudyti: jis galįs apakti, apkursti, išprotėti, mirti nuo konvulsijų.  
         
Kaip ir kitos ligos, jis esąs Dievo bausmė už nuodėmes... Kaltūnas „gydytas“ užkalbėjimais ir kitomis „priemonėmis“. Net garsus Vilniaus gydytojas Jozefas Frankas (1771–1842) nesugebėjo atpažinti kaltūno prigimties, buvo parengęs kovos su juo projektą...
Kaltūnas buvo socialinė „liga“, atsirandanti dėl nevalyvumo ir nešvaros. Kaip rodo šaltiniai, jis buvo paplitęs tarp vargingiausių miestiečių ir valstiečių, ypač marginalinėse grupėse. Elgetos iš šios „ligos“ darydavo net verslą. Nevalyvumo priežastys nesunkiai paaiškinamos: nepakako viešųjų pirčių, pinigų joms išlaikyti. Į pirtis, kaip į potencialias paleistuvystės vietas, priešiškai žiūrėjo ir katalikų bažnyčia. Asmenys, priklausę skurdo visuomenei, turėjo ir kitų sveikatos (ypač psichinės) problemų. Juos slėgė depresija, todėl savo higiena pasirūpinti nei galėjo, nei norėjo. Kaltūnas „nepaisė“ religijos. Juos „nešiojo“ ir dalis vargingiausių žydų. Tai pastebėjo gydytojas Ph. R. Vicatas. 1775 metais jis rašė, jog kaltūnas labiau paplitęs žemesniuose sluoksniuose, mažuose kaimuose tarp nelaisvų valstiečių.
Geriausias vaistas – žirklės
Kaltūno prigimtis mediciniškai nustatyta ir pripažinta tik XIX a. antroje pusėje. Nors XVII a. vid.–XVIII a. tarp medikų, valdžios atstovų pasitaikydavo ir blaivaus proto asmenų, kurie suvokė kaltūną ne kaip ligą, o kaip nevalyvumo rezultatą. Jie, nepaisydami pavojaus „ligonių“ sveikatai, kaltūnus nukirpdavo, rekomenduodavo trinkti plaukus ir juos šukuoti. Tarp Lietuvos medikų tik Vilniaus akademijos profesorius Steponas Laurynas Bizijus 1772 m. išleistoje knygelėje „S. Bizio atsakymas draugui
         
  Kaltūno prigimtis mediciniškai nustatyta ir pripažinta tik XIX a. antroje pusėje.  
         
filosofui į klausimus, liečiančius melancholiją, maniją ir kaltūną“ (Responsum St. Bisii ad amicum philosophum de melancholia, mania et plica polonica suscitantem, Vilnae, 1772) suabejojo, kad kaltūnas yra liga. Bet profesoriaus nuomonė nuskambėjo lyg balsas tyruose.
Prie retų sveiko proto pasireiškimų, susijusių su šia „liga“ kasdieniame gyvenime, galima pridėti nežinomą vilnietišką 1787 m. atvejį. Rankraštiniame Vilniaus laikraštyje rašoma, jog spalio 15 d. miesto valdžios nurodymu buvo teisiamas vienas jaunuolis elgeta, „kaltūnais bemaž iki juosmens apsileidęs“, pagaikščiais pasiramstydamas vaikščiojęs. Pasigėręs jis sumušė miestietį. Pasak laikraščio, teismas įtarė, jog ligoniu jis tik apsimetinėja, todėl liepė chirurgams jį kruopščiai apžiūrėti. Medikai nustatė, jog jaunuolis – sveikas, todėl „nukirpę jam kaltūnus ir apnuoginę galvą“. Teismas apsimetėlį nusiuntė statyti rotušės. Taigi paprasti chirurgai, nebaigę jokių universitetų, bet gerai žinoję praktiką, atpažino „ligą“ ir efektyviai ją „išgydė“.
     
  Kaltūnas, kaip skurdo kultūros ir asmens nevalyvumo simbolis, yra universalus –jis aptinkamas pradedant 7 000 m. pr. Kr. Jo, kaip „ligos“ archetipo, gajumą patvirtina ir 1939 m. pranešimas viename Lietuvos dienraštyje: „Daug yra žmonėse klaidingų įsitikinimų. Pvz., sergant kaltūnu esą negalima kirpti plaukų, nes tada sergantis galįs apakti“...  
     
Aivas Ragauskas
MAB RS, f. 17-215, l. 155v; V. Miežutavičiūtė, Kaltūno etiologijos tyrinėjimai Vilniaus medicinos draugijos veikloje, Medicinos istorijos klausimai, Kaunas, 1993, p. 29–31.