Ženklai, simboliai / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Lietuviški herkuliai

Europos senosios civilizacijos išaugino ar sukūrė ne vieną antikos didvyrį, pusdievį ar dievą. Žlugus šioms civilizacijoms, didvyrių šlovė neliko užmiršta. Iš lūpų į lūpas perpasakotos, o vėliau ir užrašytos istorijos apie karo žygius pasiekė ne vieną Europos valstybę, kurioje šie didvyriai pasklido it klonai ir rado savęs vertus asmenis, į kuriuos galėjo iš naujo įsikūnyti. Antikos didvyriams nebūtų šovę į galvą taip elgtis, jei ne ambicingi kilmingieji ir jiems panegirikas rašę ar propagandinius architektūros, dailės šedevrus kūrę menininkai, norėję įtikti savo užsakovams. 
     
  Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje irgi gyveno herkuliai, hektorai, achilai, nestorai, belisarijai ir makedoniečiai. Tiesa, jie vadinti antraisiais, bet ar svarbus eiliškumas, jei savybės tos pačios? Kas tie iškilūs veikėjai, kurių vardais vadinami ir LDK kilmingieji? Herkulis – lotyniškas Heraklio atitikmuo. Graikų mitologijoje Heraklis – Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnus, garsus didvyriškumu ir antžmogiška galia. Hektoras (kaip ir Achilas) – Trojos karo didvyris. Nestoru vadinamas vienas su kentaurais kovojęs argonautas, pasižymėjęs narsa ir iškalba. Flavijus Belisarijus – žymiausias Bizantijos karvedys.       
     
Trokštamiausi didvyrių vardai
XVII a. Stanislovas Ksaveras Rodkevičius Kauno maršalaičio Jono Skarulskio ir LDK stovyklininkaitės Liudvikos Ciechanoveckos vedyboms parašė proginį leidinį – epitalamiją. Jame jis aprašo Ciechanoveckių
         
  Heraklis (Herkulis) – itin populiarus antikinis mitinis graikų ir romėnų herojus, kurio vardu buvo vadinami neeiliniai didikai ir valdovai, pvz., Liudvikas XIV bei Kosimas Medičis.  
         
giminės ir su ja susigiminiavusių giminių atstovus, einančius svarbiausias LDK pareigybes: kanclerius, vaivadas ir etmonus. Išskirtinio dėmesio nusipelno Jonas Karolis Chodkevičius. Jis vadinamas Herkuliu. Heraklis (Herkulis) – itin populiarus antikinis mitinis graikų ir romėnų herojus, kurio vardu buvo vadinami neeiliniai didikai ir valdovai, pvz., Liudvikas XIV bei Kosimas Medičis. Jono Skarulskio tėvas Rapolas Skarulskis buvo vadinamas graikų Achilu arba Hektoru. Tai irgi antikiniai didvyriai, tačiau, lyginant su Herakliu (Herkuliu), jie nebuvo tokio paties rango veikėjai.
     
  Vakarų Europoje Heraklio (Herkulio) įvaizdis vyravo tiek proginėje literatūroje, tiek vizualioje ir monumentalioje dailėje. Herkulis Europos istorijoje svarbus ir tuo, jog viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu jis buvo laikomas kai kurių valstybių, pvz., Prancūzijos (kartu su Trojos ir Chlodvigo mitais), Ispanijos, Florencijos (kartu su Augustu) tėvu – įkūrėju. Ispanijoje Herkulį apgaubė net sakralumo aureolė, nes čia jo populiarumas gyvavo ne tik dėl bendraeuropinės sėkmės, bet ir dėl to, kad jis buvo dorybės personifikacija ar net tapatintas su Kristumi, kaip jo alegorinis pirmavaizdis.  
     
Tokia menine priemone yra atspindimas aukštesnis Ciechanoveckių statusas visuomenėje, pagrįstas giminystės ryšiais su aukštą padėtį LDK visuomenėje turinčiais didikais. Tolimo giminaičio – Jono Karolio Chodkevičiaus – nuopelnams aprašyti yra skirta daugiau teksto eilučių, nei, pvz., Jono Skarulskio tėvui Rapolui Skarulskiui.
Antikos herojų verta karinė šlovė
Genealoginė savimonė, grindžiama legendinių arba realių giminės protėvių, pasižymėjusių karyboje, reprezentavimu, nesvetima ir kitoms LDK kilmingųjų giminėms. Simonui Samueliui Liubartaičiui-Sanguškai XVII a. išleistame proginiame leidinyje ypatingas dėmesys skiriamas Sanguškų giminės karinei šlovei. Išaukštinamas vienas Simono Samuelio protėvis – Breslaujos vaivada, LDK lauko etmonas Romanas Liubartaitis-Sanguška, kuris vadinamas antruoju
 
Įdomybė
 
LDK kilminguosius liaupsinę panegirikų autoriai, norėdami pagerbti vieną ar kitą didiką, jam pritaikydavo antikos herojų vardus. Taip LDK atsirado herkuliai, hektorai, achilai, nestorai, belisarijai, o Vytautas Didysis buvo vadinamas Lietuvos Makedoniečiu.
 
Herkuliu ir antruoju Belisarijumi, ,,kuris pilis iš priešų rankų nuožmiai atėmė, kuris stipria ir neįbauginama dvasia baisius priešų pulkus triuškino, kuris, kaip kronikininkai apdainuoja, gavęs nuo Ramovės vardą [...], devynis tūkstančius Maskvos karių kruviname mūšyje išguldė, o jo [Sanguškos karių – A. R.] tik dvidešimt užmušti, o sužeistų – trisdešimt“. Šis šlovingos karinės reputacijos asmuo minimas ne viename proginiame leidinyje. Štai XVII a. sukurtame ir Karoliui Stanislovui Radvilai bei Onai Kotrynai Sanguškaitei skirtame epitalamijuje apie XVI a. gyvenusį nuotakos protėvį rašoma: „Šis šlovingasis Lietuvos Herkulis, prisiekęs tėvynės priešų maskvėnų ir totorių priešas, į pergalingus Radvilų trofėjus įpina triumfo palmes.“ Karolio Stanislovo Radvilos motina buvo Kotryna Sobieskytė – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono III Sobieskio sesuo. Tai, kad jos tėvas Jokūbas Sobieskis irgi nusipelno ditirambų, parodo kreipinys: „[...] šviesiausiasis Jokūbai Sobieski, su Dangaus atodūsiais iškalbingiausiasis, Sarmatijos Nestore geidžiamasis“.
     
  LDK buvo ir daugiau nestorų bei herkulių. Vienu šiuo iškiliu vardu buvo vadinamas Paulius Karpis, o Sarmatų Herkulio vardas atiteko Jonui Karpiui. Šie asmenys prisimenami 1737 m. Žemaičių vyskupui dedikuotoje panegirikoje. Net aukšto rango Bažnyčios atstovams skirtuose proginiuose leidiniuose, kuriuose paprastai pabrėžiamos jų dvasinės savybės, didžiuojamasi garsiais karyboje pasižymėjusiais giminės nariais.  
     
Vytautas – Lietuvos „Makedonietis“
Grįžkime prie Karoliui Stanislovui Radvilai ir Kotrynai Sobieskytei skirto epitalamijo. Vedybos su valdovo šeimos atstove, matyt, lėmė poreikį prisiminti senesnių laikų Lietuvos valdovą, t. y. Lietuvos didįjį kunigaikštį, kuris proginiame leidinyje vadinamas Lietuvos Makedoniečiu. Norėta parodyti aliuziją į šio valdovo laikais ypač išplėstą LDK teritoriją (kaip dabar sakoma, „nuo jūros iki jūros“). Vytautas sugretinamas su milžiniška Aleksandro Makedoniečio imperija, plytėjusia teritorijoje, apimančioje Balkanų pusiasalį, Egiptą, Persiją ir dalį Indo aukštupio.
Tokia vaizdinga kalba, papuošta karyboje pasižymėjusių veikėjų vardais, siekiama daugiau ar mažiau hiperbolizuotai pagirti LDK kilminguosius, juos išskirti iš kitų, o tai tiesiogiai proporcinga prestižo išraiškai tiek išskirtam asmeniui, tiek jo giminės atstovams.
 
Agnė Railaitė