Teisė, teisingumas / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Lietuviškos priesaikos LDK teismuose ir dvaruose

     
  „Iz sena esi zolinikas ir zinis didis ir dawg zmoniemus par wisa sawa amzi isżkadu darey“, –Stanislovas Andreikaitis, Abraomas Krikštynaitis (priesaika teisme).  
     
Iš amžių gūdumos ataidėję lietuviškos priesaikos ir prakeikimai
Didžiąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės dalį sudarė „nebylioji dauguma“ – valstiečių luomas. Sunku nustatyti, kur tuo metu buvo lietuvių kalbos riba, tačiau etnografinės Lietuvos gyventojai valstiečiai kalbėjo lietuviškai.
 
Įdomybė
 
LDK teismo dokumentuose randama lietuviškai užrašytų priesaikų, liudijimų. Štai 1692 m. Žagarės vietininko sprendime užfiksuotas lietuviškas prakeikimas: „Welne iszszluok łowi ir banda io“, kurį, žmogui ištarus, esą išdvėsė visi gyvuliai.
 
Lietuviškai kalbėjo (bent mokėjo) ir dalis bajorų (ypač Žemaitijoje). Tačiau išlikusiuose teismų dokumentuose randama nedaug lietuviškų žodžių, frazių, sakinių. Tiesa, jų pasitaiko. Štai 1681 m. Tomas Valmanas laiške, kuris perrašytas pateko į Žemaitijos pilies teismo knygas, iš Vilniaus savo svainiui Petrui Danilavičiui rašė: „Pasibraydisim Wilniaws purwosie ne karta eydami in trybunołu.“ 1692 metais Žagarės vietininko sprendime buvo frazė „Welne iszszluok łowi ir banda io“, kurią, žmogui ištarus, esą išdvėsė visi gyvuliai. Tačiau tai – lietuviškai mokėjusių bajorų frazės. Svarbu žinoti ir valstiečių kalbos paminklus.
Valstiečiai, liudydami teismuose, galėdavo prisiekti lietuvių kalba. Tokių raštu fiksuotų priesaikų randama dvarų archyvuose. Yra keletas priesaikų tekstų, skirtų dvaro pareigūnams (tijūnams, dešimtininkams, sėjėjams ir eiguliams). Panašių šaltinių aptinkama ir tarp Mažosios Lietuvos teismų bei dvarų dokumentų. Žinomos išlikusios kelios dešimtys lietuviškų priesaikų, daug jų tekstų paskelbta mokslo leidiniuose, tikriausiai dar yra neatrastų. Tai reti ir menkai ištirti dokumentai. Tiesa, mokslininkai jiems dėmesį skyrė jau nuo XIX a. II p., kai 1884 m. buvo išspausdinta priesaika, kurią Vilniaus archyvaras Ivanas Sprogis rado tuometiniame Vilniaus Centriniame archyve. Tai buvo 1651 m. Onos Jurgaičios iš Upytės pavieto priesaika, mininti kaltinimo raganavimu atvejus.
     
  Teismo priesaikų įvairiomis kalbomis išlikę ne itin daug. Dažnai teisme būdavo paminėta, kad prisiekta. Remiantis Trečiuoju Lietuvos Statutu, priesaikos tekstą surašydavo teismas (raštininkas arba jo padėjėjas). Kiekvienas toks šaltinis unikalus ir sudėtingas, tačiau beveik visi jie turi bendrus komponentus. Šie dokumentai baigiasi žodžiais, kad, jei prisiekiama neteisingai, Ponas Dievas turi užmušti ant dūšios ir ant kūna. Anot mokslininkų, tai įrodymas, jog priesaikos būdavo rašomos pagal vieną nustatytą lietuvišką formulę. Tik daugelis pasikartojančių frazių rašytos skirtingai, pvz., kai kur minima, kad prisiekta spravedlivai, kitur teisingai, po teisei, teisiai, teisybei, tikrai.  
     

Valstiečių pažadai
Kokios temos vyravo priesaikų tekstuose?
         
  „Ponu Boguszu, paczey poniey ir waykamus io zyczliwe, szczyre, niemislidami ape izbiegimu, ne ig ioki walszcziu nesikraustysemesi“.  
         
Priesaikose dažnai minėti dvaro ir valstiečių santykiai. 1634 metais Ukmergės pavieto valstiečiai Janoniai ir kiti teisme įrodinėjo, kad „nekada nebuwom padonays ios milistas ponios Oziemblowskienes [...] ale esme padonays jos milistos ponios Petkunenes“. 1676 metais Kiauklių valdose (Ukmergės paviete, dabartiniame Širvintų r.) gyvenę ir pabėgti bandę broliai Karveliai su šeimomis prisiekė tarnauti ir būti ištikimi „ponu Boguszu, paczey poniey ir waykamus io zyczliwe, szczyre, niemislidami ape izbiegimu, ne ig ioki walszcziu nesikraustysemesi“.
1791 m. Onuškio dvaro (Ukmergės pavieto) tijūnai prisiekė, kad iškart praneš dvaro vadovybei apie kokius nors veiksmus praturtėti dvaro sąskaita: „Kaku kalwiek regiedama ar girdedama szkadu del dwara sawa papilnetu, und nieka nieuważojunt tojas dosma żyniu wirasnemsi[em] dwara sawa.“ Ir sėjėjai prisiekė ištikimybę savo ponams wierney ir nayżyczliwiou del dwara pasługu tu pilnisma.
Mušeikų ir raganų įskundimai
Būta ir kriminalinių nusikaltimų aprašymų. 1642 metų Upytės pavieto pilies teismo knygose rasta dvaro rykūnės (dvaro šeimynos darbininkės)
         
  Neretai tokiose priesaikose buvo eskaluojama raganavimo tema.  
         
Apolonijos Adomaičios priesaika. Moteris teigė, jog neturi nieko bendro su savo pono sumušimu lauke ir viešame kelyje „piantimis kirwio yr wezdays“, nors ją tuo apkaltino pono Lipskio pavaldiniai Motiejus Jurgionis, Baniulis ir Balčius. 1675 metų Ukmergės pavieto kaptūrinio teismo sprendime buvo valstiečio Motiejaus Brazionio priesaika. Valstietis aiškino, jog prieš jį smurtavo Ukmergės pavieto medžioklininkas Adomas Mykolas Počobutas Odlanickis su „didzia drawge zmoniu [...] io milista ponas ławczus wezdeys namilaszirdingay ba iokios priczinios sumusia“.
Neretai tokiose priesaikose buvo eskaluojama raganavimo tema. Štai XVII a. priesaikoje buvo minima, kad Stanislovas Giedžius yra žolininkas ir didis žynys. Anot liudininkų, jis ketino pražudyti žmones ir gyvulius, neva bandė gydyti, o iš tikrųjų tik „apžolinėjęs“. Teigta, kad jis, nedavus magaryčių už jaučio gydymą, jį nudvėsinęs ir dar gyvuliui nagus nupjaustęs (manyta, kad dėl burtų). Ši istorija parodė, kad ilgą laiką žmones ir gyvulius liaudies medicinos priemonėmis gydęs vyras tapo kaimynų skundų auka. 1648 metų Ukmergės teismo sprendime minėta, kad Darata Mačiukaitienė Stasienė Urkienė apkerėjo 5 vyrus ir „wisi penki nuog ios runku apcerawoti pamire“.
1795 m. Malgūžių dvaro priesaikoje Ernestas Mejeris teigė, kad „kaypo Awizas ſupirktas Joniszki niekietina buti iszwesztos uſz Rubezios“, o panaudos tik dvare.
     
  Šie dokumentai nedaug pasako apie LDK kaimo gyventojų kasdienybę, buitį, mentalitetą. Tačiau tekstai – svarbūs, tiriant lietuvių kalbos ir tarmių istoriją. Jie atsispindi kalbos raidą ir fiksuoja pirmuosius Lietuvos regionų tarmių paminėjimus.  
     
 
Domininkas Burba

Literatūra: Jablonskis K. Kelios XVII a. lietuviškos priesaikos ir kitos lietuvių kalbos liekanos Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės aktuose, Kultūra ir jos veikėjai Vilnius, 1973, p. 301.