Karyba / XIII-XIV a.
Grįžti

Lietuvių ginkluotė: skydas, ietis, kalavijas, arbaletas

Lietuvių ginkluotė ir jos raida XIII–XV a. nėra detaliai rekonstruota. Todėl kol kas ją galima apibūdinti tik bendrais bruožais. Lietuvoje, kaip ir kitose to meto šalyse, nebuvo vieningos ginkluotės, o kiekvienas karys karui ruošėsi pagal savo išteklius. Pagrindiniai ginklų įgijimo būdai buvo pirkimas, dovanos ir karo grobis. Skirtingas kunigaikščių, bajorų ir laisvųjų laukininkų ekonominis pajėgumas lėmė jų turimų ginklų kiekio ir kokybės skirtumus. Nors kiekybiniu požiūriu pėstininkų (laisvųjų laukininkų) tarp Rytų Pabaltijo genčių XIII a. buvo žymiai daugiau negu raitelių, tačiau būtent pastarieji sudarė vertingiausią ir labiausią patyrusią karių grandį.
 
„Geležiniai“ viduramžių kariai
XIII a. pr. vietinių genčių raiteliai neprilygo to meto Vakarų ir Vidurio Europos riteriams, kurių pranašumą lėmė solidi patirtis ir sunkioji ginkluotė: grandininiai marškiniai (žieduotis), šalmas ir sunkioji, smogimui tinkama ietis. Tokie raiteliai, susidūrę su vietiniais lengvosios kavalerijos
         
  Aprašydamas kalavijuočių ir lyvių kovas, kronikininkas Henrikas Latvis lyvius vadina „beginkliais“, nes jie nenaudojo metalinių šarvų.  
         
atstovais, juos nesunkiai įveikdavo. Aprašydamas kalavijuočių ir lyvių kovas, kronikininkas Henrikas Latvis lyvius vadina „beginkliais“, nes jie nenaudojo metalinių šarvų. Šarvai teikė elementarų saugumo komfortą. Priešingai neretai nuomonei esą viduramžių riteriai sunkiai judėjo dėl šarvų svorio, reali padėtis buvo kitokia. Net ir XIV a., kai kario krūtinę, blauzdas ir dilbius imta dengti ne tik metalinėmis grandimis, bet ir plokštelėmis, bendra ginkluotės našta siekė 23–27 kg, t. y. maždaug tiek pat, kiek XIX–XX a. pėstininkų. Taigi XIII–XIV a. riteris buvo pakankamai vikrus kautis ir raitomis, ir pėsčiomis.
         
  XIV amžiuje žieduotis, šalmas, skydas ir kalavijas tapo standartiniais lietuvių bajorų ginklais.  
         
Tikėtina, kad XIII a. pr. lietuvių kariauninkų šarvuotė buvo panaši į lyvių. Galbūt tik kunigaikščiai ir vienas kitas bajoras turėjo žieduočius. Kol nebuvo susidurta su vokiečiais, tikriausiai nebuvo juntamas šarvuotės stygius, nes grobiamųjų žygių metu dažniausiai turėta reikalų su kovai nepasiruošusiais vietiniais gyventojais. Apsiginklavimo būklė, regis, ėmė kisti tik nuo Mindaugo laikų. Būtent tada aptinkamos pirmos rašytinės žinios, rodančios, kad lietuvių kariaunos turėjo būti „sunkiai“ ginkluotos. Aprašydamas 1255 m. lietuviams nesėkmingai pasibaigusį mūšį su rusėnais, Haličo metraštininkas byloja: „Kirsdami ir badydami įvarė juos į ežerą. 10 vyrų turėjo po vieną žirgą ir jie manė, esą „žirgas mus išneš“, ir taip nuskendo, skandinami Dievo atsiųsto angelo.“ Bet ginkluotės svoris turbūt taip pat trukdė įveikti vandens kliūtį: „Ežeras prisipildė lavonais, skydais ir šalmais; o vietiniai turėjo daug naudos, traukdami juos iš ežero.“ XIV amžiuje žieduotis, šalmas, skydas ir kalavijas tapo standartiniais lietuvių bajorų ginklais.
Užuoglauda nuo kryžiuočių strėlių
Svarbiu lietuvių (gal ir kitų baltų) karybos pasiekimu pelnytai laikomas „lietuviško“ arba „prūsiško“ tipo skydas, XIII–XV a. vartotas dar ir Vidurio Europos kraštuose: Prūsijoje, Lenkijoje, Čekijoje. Jo atsiradimą lėmė šokas, kurį vietinėms gentims XIII a. pr. sukėlė karinis vokiečių pranašumas. Gentims stresą kėlė ne tik ilgos ietys, aštrūs kalavijai ir sunkiai nudobiami riteriai, bet ir arbaletai. Desperatiškas vietinių gyventojų pastangas
         
  Svarbiu lietuvių (gal ir kitų baltų) karybos pasiekimu pelnytai laikomas „lietuviško“ arba „prūsiško“ tipo skydas  
         
apsisaugoti nuo mirtinų ginklų regimos 1210 m. Rygos apgulties aprašyme. Artindamiesi prie įtvirtinimų kuršiai nešėsi didelius baltus skydus, sukaltus iš dviejų lentų, kuriems atremti pasigamino atramas, panašias į piemenų lazdas. Tokie skydai buvo dideli ir nepatogūs, bet, matyt, tikėta už jų rasti saugią užuovėją, atsidūrus apšaudomame lauke. Galbūt lietuvišką skydą galima laikyti tokių skydų vėlesne atmaina. Mažesnis, keturkampis, iš dviejų šoninių ir vidinės išgaubtos dalies pagamintas lietuviškas skydas gerai priglusdavo prie kario kūno, atremdavo kalavijo, ieties smūgius ar strėlės šūvius. Kaip ir kas jį išrado, niekada nesužinosime, bet aišku, kad tai buvo kūrybingas ir vykęs atsakas į puolamųjų ginklų galią.
Kuo lietuviai „priešą kirto“?
Populiariausias lietuvių puolamasis ginklas buvo ietis.
 
Įdomybė
 
Priešingai neretai nuomonei esą viduramžių riteriai sunkiai judėjo dėl šarvų svorio, reali padėtis buvo kitokia. Net ir XIV a., kai kario krūtinę, blauzdas ir dilbius imta dengti ne tik metalinėmis grandimis, bet ir plokštelėmis, bendra ginkluotės našta siekė 23–27 kg, t. y. maždaug tiek pat, kiek XIX–XX a. pėstininkų.
 
Lietuviai naudojo lengvą, maždaug 2 m ilgio ietį, kuri gerai tiko ir sviesti, ir kovoti iš arti. Lietuvių įgudimą darbuotis ietimi atskleidžia tai, kas Algirdo žygio į Maskvą metu nutiko rusų kunigaikščiui Vasilijui Ivanovičiui Berezuiskiui (1370). Prie Voloko miesto atsistojęs ant tilto kunigaikštis stebėjo įvykius, o tuo tarpu iš po tilto vienas lietuvis perdūrė jį ietimi. Gali būti, kad ietis buvo užnuodyta, nes kunigaikštis „dėl tos žaizdos“ susirgo, nusilpo ir mirė.
Svarbiausias artimų kautynių ginklas buvo kalavijas. Dauguma kariauninkų juos turėjo, bet paprastam pėstininkui toks ginklas buvo neįperkamas. Alternatyva brangiam kalavijui buvo žymiai pigesnis kovinis kirvis, kuris įgudusio kario rankose buvo taip pat efektyvus.
     
  Lietuviško skydo tobulinimas, pasitaikančios kautynės raitomis, apgulties pabūklai ir panašūs dalykai rodo, kad lietuviai mokėsi karo meno kovodami prieš kryžiuočius. Geriausiai lietuvių imlumą karybos naujovėms rodo tai, kad lietuvių kariuomenėje XIII a. II p. prigijo, o XIV a. paplito arbaletas. XIV amžiaus II p. – XV a. I p. Vilniuje veikė arbaletų dirbtuvės. Esama duomenų, kad XV a. pr. lietuviai jau naudojo padegamas arbaletų strėles. Lietuvos kariuomenėje prigijus arbaletui, Vokiečių ordinas neteko vieno didžiausių pranašumų, kurio dėka jis lengvai užkariavo Prūsiją ir Livoniją. Arbaleto, kaip ir kitų karybos naujovių, perėmimas ir pritaikymas leidžia geriau įsivaizduoti, kodėl Lietuvos ir Vokiečių ordino kovos vyko taip ilgai, nė vienai pusei neįgyjant strateginio pranašumo.  
     
Darius Baronas
G. Rackevičius, Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII–XVI a., Vilnius: Lietuvos pilys, 2002; A. Bumblauskas, Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005.