Mitai / XV-XVI a.
Grįžti

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – viduramžių imperija?

2009-aisiais, Lietuvos Tūkstantmečio metais, sociologas Zenonas Norkus paskelbė fundamentalų veikalą „Nepasiskelbusioji imperija“. Kaip galima spėti iš pavadinimo, knygoje tyrinėtojas siūlo Didžiąją Kunigaikštystę pervadinti „imperija“. Tiesa, tezė apie LDK kaip imperiją nėra nauja, šią sąvoką savo tekstuose retsykiais naudojo ir kiti istorikai, pabrėždami XIV–XV a. įspūdingus mastus pasiekusį Lietuvos valstybės dydį.
 
Įdomybė
 
Šventosios Romos imperatoriai darė didelę įtaką Lietuvos diduomenės savimonei. Radvilos ir kiti Lietuvos didikai iš imperatorių rankų gaudavo kilmingus titulus, siųsdavo savo atžalas mokytis dvaro gyvenimo paslapčių.
 
Tačiau skirtingai nei ankstesni tyrinėtojai, imperijos sąvoką vartoję daugiausia kaip „didvalstybės“ sinonimą, arba „istorijos populiarintojai“, senąją Lietuvą prilyginantys didžiosioms civilizacijoms, Z. Norkus išplėtojo įspūdingą ir faktografine medžiaga grindžiamą LDK imperijos teoriją. Remdamasis modernia lyginamąja imperijų teorija ir istoriografija, Z. Norkus paskelbė viduramžių Lietuvoje atradęs visus šešis privalomus „imperijos“ požymius: 1) suvereni politija („valstybė“); 2) dydžiu ji ženkliai pranoksta kitas to paties regiono ar epochos politijas; 3) vykdo plačią teritorinę ekspansiją; 4) yra hegemonė tarppolitinėje sistemoje arba siekia ja būti; 5) yra etniškai ir kultūriškai heterogeniška ir turi politiškai dominuojančią etnokultūrinę mažumą; 6) jos teritorija dalinasi į dominuojančią metropoliją ir jai pajungtą periferiją. Zenonui Norkui net pavyksta (atidžiai matuojant planimetru) LDK teritoriją jos didžiausios plėtros laikotarpiu „ištempti“ iki imperijoms „privalomų“ 1 milijono kvadratinių kilometrų. LDK kaip imperijos „nuo jūros iki jūros“ idėja pagaliau lyg ir įgyja mokslinį pavidalą.
Stichinė ekspansija ar imperinė politika?
Sunku būtų ginčyti daugelio „imperinių“ bruožų tinkamumą LDK atžvilgiu. Tiesa, kai kurie teiginiai kelia abejonių. Neįrodytu lieka iš nekritinės istoriografijos perimtas tvirtinimas apie XIV–XV a. LDK „panbaltišką“ politiką, t. y. ekspansiją buvusiose baltų gentyse. Iki XVI a. Lietuvos valdovai nemėgino įgyvendinti „baltiškos“ politikos, nėra pagrindo net tvirtinti, kad giminystė su kitomis regiono gentimis ar tautomis apskritai buvo kaip nors suvokiama ir
         
  Vėliau išgarsintos Algirdo ir Vytauto tolimos ekspedicijos prieš totorius ir Maskvą, atidžiau panagrinėjus, atrodo kaip konkrečių ir trumpalaikių užduočių sprendimas – apsaugoti uošvio valdomą Tverę ar ką tik užimtą Kijevą, o ne tikslinga „imperinė“ politika.  
         
politiškai naudojama. Todėl vadinti Vokiečių ordiną „principiniu, ideologiniu Lietuvos kaip valstybės egzistavimo priešu“ yra toks pat anachronizmas, kaip Maskvos ideologų kalbos apie Maskvos valstybę kaip „teisėtą“ Kijevo Rusios paveldėtoją. Algirdo tariamas pretenzijas į Prūsiją ir visą Rusią liudija tik vienas Ordino šaltinis, kurio autoriui aiškiai rūpėjo pavaizduoti nepagrįstas lietuvių valdovo iliuzijas. Vėliau išgarsintos Algirdo ir Vytauto tolimos ekspedicijos prieš totorius ir Maskvą, atidžiau panagrinėjus, atrodo kaip konkrečių ir trumpalaikių užduočių sprendimas – apsaugoti uošvio valdomą Tverę ar ką tik užimtą Kijevą, o ne tikslinga „imperinė“ politika. „Balansuotojo“ ar „arbitro“ regiono politikoje vaidmenis Lietuvos valdovams priskyrė naujųjų laikų „realios politikos“ kategorijomis mąstantys istorikai, neatsižvelgdami į tai, kiek Algirdas ar Vytautas turėjo galimybių (administracinis aparatas, žvalgybos tarnyba, komunikacija ir pan.) tokią politiką suvokti ir vykdyti.
„Senbuvių“ spaudimas
Vis dėlto svarbesnis dalykas yra kitas. Mite apie imperinę Lietuvą lieka neišspręstas santykio tarp didžiųjų kunigaikščių valdžios jų pačių šalyje ir jos tarptautinio konteksto bei pripažinimo klausimas. Abejose to meto politinėse sistemose, kuriose galėjo dalyvauti LDK, tiek vakaruose, tiek rytuose jau egzistavo senas tradicijas turinčios imperijos – Šventosios Romos ir Bizantijos. Santykius su šiais universalią valdžią propaguojančiais monarchais Lietuvos valdovai palaikė tiek pagoniškais, tiek krikščioniškais laikais. Jei Šventosios Romos imperatorius Liudvikas Bavaras Gedimino laikais Lietuvą dar mėgino kaip objektą dovanoti Vokiečių ordinui, tai Algirdo laikais valdęs imperatorius Karolis IV norėjo ją pakrikštyti ir įtraukti į savo kuriamo imperinio bloko sudėtį. Dar vėliau save monarchus mundi vadinęs Zigmantas Liuksemburgietis bandė padėti didžiajam kunigaikščiui Vytautui užsidėti karaliaus vainiką. O ir vėliau Šventosios Romos imperatoriai darė didelę įtaką Lietuvos diduomenės savimonei. Radvilos ir kiti Lietuvos didikai iš imperatorių rankų gaudavo kilmingus titulus, siųsdavo savo atžalas mokytis dvaro gyvenimo paslapčių. Tuo tarpu Konstantinopolio patriarchai skyrė Lietuvai metropolitus, net nebandydami derinti kandidatūrų. O nuo XIV a. pab. Lietuvos didieji kunigaikščiai oficialiai buvo Lenkijos karaliaus vasalai ir negalėjo tapti net karaliais. Po Vytauto ir jo pirmųjų įpėdinių mirties LDK soste įsigalėjus Jogailaičių dinastinei atšakai, politiniai dinastijos centrai (taigi ir potencialios galimybės plėtoti „imperinę politiką“) persikėlė toliau nuo Lietuvos į Lenkiją, Vengriją ir Čekiją. 
Imperijos šaknys – intelektualios (raštijos) tradicijoje
Kitas esminis dalykas, kurio trūksta imperiniame modelyje, tai LDK valdovų ir politinio elito imperinės savimonės bei imperinės ideologijos apraiškų. Imperijos statusas buvo ne tik vidaus, bet ir (o tiksliau – visų pirma) tarptautinės politikos reikalas. Tik sėkminga tarptautinė politika, tarptautinis pripažinimas galėjo įtvirtinti tam tikrus (ekspansinius, organizacinius ir kt.) vidaus politikos pasiekimus. Akivaizdu, kad LDK valdovai niekada nereiškė imperinių pretenzijų. Galbūt ir galima (su didelėmis
         
  Kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad imperijos ideologija randasi tik iš tam tikros intelektualios (raštijos) tradicijos, kuri galėjo remtis tuometine politikos teorija, įvairiais precedentais, net istoriniais duomenimis.  
         
išlygomis, nes tiesioginių šaltinių iš esmės nėra) kalbėti apie tam tikrą bizantinio stiliaus imitaciją Algirdo valdymo pabaigoje, bet tai dar nieko nesako apie turėtą ar plėtotą imperinę viziją. Ir tai nestebina. Kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad imperijos ideologija randasi tik iš tam tikros intelektualios (raštijos) tradicijos, kuri galėjo remtis tuometine politikos teorija, įvairiais precedentais, net istoriniais duomenimis. Tokios intelektualinės tradicijos iki Vytauto ir Jogailos LDK nebuvo. Tikrąja šio žodžio prasme tokio pobūdžio intelektualinė tradicija užgimė maždaug XV–XVI a. sandūroje kartu su lietuvių kilmės iš romėnų teorija ir naujomis politinėmis programomis (Lietuvos karalystės idėjos atgaivinimas, atskiros teisės kodifikacija, Livonijos prijungimas). Galbūt XVI a. vid. ekspansija į Livoniją ir siekis įsitvirtinti prie Baltijos buvo pirmasis (ir kartu paskutinis) įsisąmonintos imperinės ekspansijos pasireiškimas, kuris gerai dera su XVI a. I p. LDK politinio elito idėjomis (suverenumas unijoje su Lenkija, „Vytauto laikų sienų“ atgavimas).
     
  Valstybės santvarkos požiūriu Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją tiksliau apibūdinti kaip savitą politinę viduramžių organizaciją, kuriai ilgą laiką buvo būdinga neišplėtota politinė ir administracinė struktūra, asmeniniais ryšiais tarp siauro elito atstovų paremtas valdymo būdas, sudėtingas ir dinamiškas santykis tarp centro ir periferijos. Panašiu į imperiją politiniu dariniu ji tapo tik susiklosčius palankiomis aplinkybėms, per trumpą laiką ir be išankstinio plano smarkiai išsiplėtusi į rytus ir į pietus. Taip susiklostė, kad iki imperijos vertų matmenų LDK išaugo XIV–XV a. sandūroje, kai dar negalėjo būti kalbos apie imperinės ideologijos bei savimonės tapsmą. XVI amžiaus pr., kai atsirado prielaidos tokiai ideologijai skleistis, LDK jau buvo netekusi daugiau kaip ketvirtadalio savo žemių ir unijiniais ryšiais tapo susijusi su Lenkijos Karalyste.  
     
Rimvydas Petrauskas
Z. Norkus, Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu, Vilnius, 2009.