Ūkis / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas XVI–XVII a.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo, kaip įprasta valstybinėms institucijoms, istorija yra lėta ir tingi. Turbūt nesunku įsivaizduoti, kad valstybės iždas nelėmė valstybės raidos, veikiau atvirkščiai. Tad iždo raidos negalime atsieti nuo valstybės. Šis ryšis nebus atskleistas visapusiškai, jei nekalbėsime apie iždą kontroliavusius asmenis ir institucijas. Aptarsime paiždininkio ir iždininko vaidmenis, kurių augimas yra beveik atvirkščiai proporcingas iždo gebėjimui padengti valstybės išlaidas.
     
  Esama sumaišties dėl šaltiniuose vartojamų terminų. Jei iždininkas šių dienų skaitytojams atrodo kaip aukštesnė pareigybė nei paiždininkis, tai istoriškai aplinkybės susiklostė priešingai. Iždininkas, kaip dera kilmingajam, būdamas toliau nuo valstybės iždo kasdienybės, neteko ir dalies įtakos. Įvairūs pakvitavimai, valdovo turto gavimo įrodymai, iždo raštinė ir archyvas – šiandien sakytume, biurokratinis aparatas, supantis didžiausią finansinių malonių šaltinį – liko paiždininkio dominija. Ir ši dominija buvo svarbi ne tik dėl akivaizdžių, istorikų veikaluose ryškių karo reikalų. Veikiau ir dėl kitų gėrybių, plaukusių nuo XV–XVI a. sandūros iš valstybės iždo į privačias kilmingųjų rankas.  
     
Karo finansavimas už parduotus šaukštus
Kilmingųjų luomas Lietuvoje dar iki XVI a. pr. iš valdovų gavo privilegijas, atleidusias juos nuo iš savo dvarų mokamų mokesčių valstybei. 1566 metais jie atleisti ir nuo muitų. Gausi ir turtinga aristokratija (ir dar gausesnė neturtinga kilmingųjų klasės dalis) efektyviai sumažino iždo finansinius pajėgumus. Valstybės iždą pildė tik valstybiniai dvarai, miestai ir kai kurios ekonominės monopolijos – gamyba
         
  Gausi ir turtinga aristokratija (ir dar gausesnė neturtinga kilmingųjų klasės dalis) efektyviai sumažino iždo finansinius pajėgumus.  
         
ir prekyba alkoholiu bei muitai (ir muitinių nuoma). Valstybės dvarų dalį, kaip tarnybines žemes, valdė vietos administracija, vietoje atlyginimo gaunanti didžiąją dalį dvarų pajamų.
Ilgainiui tai sukūrė didžiulį skirtumą tarp valstybės ir jos senatorių finansinių bei karinių pajėgumų. 1568 metais valdovas turėjo paremti Lietuvos etmoną, skirdamas milžinišką 34 083 kapų ir 37 grašių sumą jo valdoms Žemaitijoje, kaip paramą karui prieš Livoniją, nes ižde stigo lėšų. Jonas Karolis Chodkevičius XVII a. pr., sakoma, pardavė savo stalo sidabrą, kad išlaikytų samdytą kariuomenę, su kuria paskui laimėjo Kirkholmo (Salaspilio) mūšį. XVII amžiaus vid., kai valstybei ėmė grėsti išnykimas, Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila išsiuntinėjo raštus, liepdamas atskiriems asmenims suburti iš valstybės dvarų išlaikomus karinius dalinius. Ukmergės pavieto vyriausiasis taurininkas, pvz., subūrė 200 pėstininkų dalinį, kurį išlaikyti turėjo Didžiųjų ir Mažųjų Dirvėnų, Telšių, Tryškių, Biržinėnų ir Karšuvos tijūnystės. Povilas Sapiega ta proga savo lėšomis pasamdė ir į pasienį išsiuntė 3 000 (!) karių dalinį.
Vėluojant algoms – nemokamos išgertuvės
Nuolatinės kariuomenės poreikis augo, o pašauktinės kariuomenės trūkumai ryškėti ėmė dar XVI a. vid. dėl nuolatinio karo prieš Maskvą. Pamatinis skirtumas tarp šių dviejų kariuomenės tipų – jų finansavimas: jei pašauktinės bajorų kariuomenės kariai išlaikė patys save, nuolatinės, pvz., Livonijoje ar pasienio pilyse budinčios įgulos reikalavo algų. Pareiga
 
Įdomybė
 
Valstybės ižde švilpiant vėjams, Jonas Karolis Chodkevičius XVII a. pradžioje, sakoma, pardavė savo stalo sidabrą, kad išlaikytų samdytą kariuomenę, su kuria paskui laimėjo Kirkholmo (Salaspilio) mūšį.
 
jas išmokėti gulė ant didžiojo etmono pečių, kuris pinigų prašė iš valdovo, o pastarasis turėjo juos suorganizuoti į iždą. Iš valdovo raštinės XVI a. plūste plūdo raštai, teigiantys, jog „Vitebsko [ar kurio kito miesto – N. N.] seniūnui [...] pranešame, kad pinigai sumokėti įguloms už [15]61 metus jau išsiųsti [...], neleisti įgulai išsivaikščioti. Taip pat įsakome leisti karčemos laikytojui [...] pilstyti gėrimus pilies įgulai nemokamai, kol bus išmokėtos algos“. Tokiu pačiu tonu buvo reikalaujama efektyviau rinkti mokesčius iš miestų, kurie tų mokesčių nesumokėjo. Seimuose kelti mokesčių, kariuomenės surinkimo klausimai, kurie klimpo, nes valstybės valdymo forma suko bajoriškos demokratijos linkme. Po 1569 m. Liublino unijos, kuri patvirtino atskirą nuo Lenkijos Lietuvos iždą, tačiau seimus sujungė, tai virto dar klampesne problema.
Valstybės gynyba iš bajorų malonės
Iš Henriko Valua buvo reikalaujama, kaip elekcijos sąlyga, padengti Žygimanto Augusto skolas ir į iždą įnešti pinigų. Matydamas, kad kariuomenės samdos ir mokesčių reikalai trunka, Steponas Batoras ėmė šaukti atskiras, unijai prieštaraujančias Lietuvos konvokacijas (seimo sukvietimus, surinkimus), nes lietuviai buvo labiau suinteresuoti savo sienų gynyba.
         
  Lietuvos iždas, teoriškai turėjęs išlaikyti LDK kariuomenę, buvo ir liko tik vienu iš kelių didžiųjų žaidėjų, regis, centralizuotis primygtinai atsisakiusioje valstybėje.  
         
Tačiau nereikia nuvertinti ir didžiulės valstybės galimybių tais atvejais, kai jos gyventojai sutikdavo mokėti naujus mokesčius. Seime priimti nutarimai dėl mokesčių kėlė nesutarimą reliaciniuose (seimo rezultatus aptariančiuose) pavietų seimeliuose, todėl, pvz., 1648–1649 m. iš 1,5 milijono auksinų tebuvo įnešta 1,17 milijono. Pridėkime diduomenės asmenines kontribucijas (Vilniaus vyskupas, pvz., pridėjo 100 000 auksinų, kurių tuo metu būtų užtekę pastatyti tris ar keturis karo laivus) ir gausime visą to meto Lietuvos kariuomenę. Iždas nebuvo visagalis. Surenkamų mokesčių neužteko kariuomenei atlyginti. Nepaisant to, kartu su samdomos kariuomenės kontingentu jo įtaka didėjo.
Karas turėjo ir teigiamų pasekmių. Iždas (beveik tuščias) visuomet svarbus karo metu. Viena vertus, dvidešimtmečio karo eigoje buvo reformuota mokesčių sistema. Valakinius mokesčius, galiojusius nuo XVI a. vid., 1650 m. pakeitė padūmės mokesčiai. Kai iždo įplaukos padidėjo, išaugo ir kariuomenė – nuo 5 iki 18 tūkstančių. Bet pinigų koncentracija visuomenėje, net įvedus muitus bajorams, nepasikeitė, todėl valstybės iždas santykinai daugiau galios neįgijo. 1655–1658 metais vien Povilas Sapiega savo lėšomis nusamdė daugiau karių, nei jų turėjo 1648 m. Lietuvos kariuomenė – 8 000. Lietuvos iždas, teoriškai turėjęs išlaikyti LDK kariuomenę, buvo ir liko tik vienu iš kelių didžiųjų žaidėjų, regis, centralizuotis primygtinai atsisakiusioje valstybėje.
 
Naglis Navakas
Antanas Tyla. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648–1667). Vilnius: Lietuvos mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010.