Valstybė ir politika / XV-XVI a.
Grįžti

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimas XV–XVI a. vid.

Lietuvos seimas buvo geopolitinių veiksnių ir valdovo duotų privilegijų luomams padarinys. Viduramžiais Lietuvos valdovai politinius klausimus spręsdavo giminaičių ir įtakingiausių šalies didikų (dažniausiai kunigaikščių) rate. Istorikai šį ratą vadina didžiojo kunigaikščio taryba pagal XV a. paplitusį pavadinimą. Tiesa, jo apibūdinimas šaltiniuose kartais kelia nereikalingas asociacijas su šių laikų valstybės institucijomis, tad nepatyrusį šaltinio skaitytoją gali suklaidinti. Petras Dusburgietis, rašydamas apie 1306 m. didžiojo kunigaikščio Vytenio sušauktą pasitarimą, jį apibūdina terminu tractatus seu parlamentum. Tai buvo tik patikimų valdovo patarėjų, o ne platesnių visuomenės sluoksnių atstovų susirinkimas.
Valdžios svertai didikų rankose
XIV–XV a. sandūroje, jau po Lietuvos krikšto, valdovo taryboje didesnį vaidmenį ėmė vaidinti bajorai. Nuo 1387 m. jiems suteiktos privilegijos pamažu formavo rašytine teise pagrįsto valdovo santykio su bajorais kultūrą. Privilegijų nuostatų supratimas yra interpretacinio pobūdžio, todėl raštais pagrįsti santykiai numato ne vieną kartą ir visiems laikams nustatytus ryšius, o nesibaigiantį rašto davėjo ir gavėjo dialogą. Bajorų gautas teises ir toliau sergėjo valdovas, todėl bajorai stengėsi išnaudoti kiekvieną geopolitinių veiksnių sukeltą valdovo silpnumo
         
  Bajorų gautas teises ir toliau sergėjo valdovas, todėl bajorai stengėsi išnaudoti kiekvieną geopolitinių veiksnių sukeltą valdovo silpnumo atvejį savo teisėms, tarp jų ir politinėms, praplėsti.  
         
atvejį savo teisėms, tarp jų ir politinėms, praplėsti. Šios pastangos palaipsniui vienijo bajoriją, pradedant nuo jos žiedo (įtakingiausių, aktyviausių ir sąmoningų) ir baigiant plačiosiomis bajorų masėmis. Taip 1401 m. sudarant vadinamą Vilniaus-Radomo sutartį, numačiusią Lietuvos valdovo sosto ateitį, atsakingai tvirtino Lietuvos vyskupo ir ponų suvažiavimas. Kai kurie istorikai jį laiko pirmuoju Lietuvos seimu, bet, atrodo, teisesni yra tie, kurie sako, jog tai buvo išplėstinis didžiojo kunigaikščio tarybos susirinkimas. Iki XV a. 4-o dešimtmečio pradžios tokie susirinkimai turėjo ryškų katalikišką atspalvį. Nors vėliau šią padėtį pakeitė 1432 m. Žygimanto Kęstutaičio privilegija, suteikusi lietuvių bajorų teises bajorams stačiatikiams (išskyrus teisę eiti aukščiausias valstybines pareigybes), visose svarbiausiose pareigybėse įsitvirtino nedidelė neformali didikų katalikų grupė, priiminėjusi svarbiausius šaliai sprendimus. Nestabili Lietuvos valdovų padėtis po Vytauto mirties iki Kazimiero Jogailaičio įsitvirtinimo leido šiai grupei įgyti dar daugiau teisių ir neįkainojamos politinės patirties. Tarp 1430–1440 m. jie triskart išsirinko savo valdovus, dažniausiai nepaisydami valdančios dinastijos (Jogailaičių) nuomonės. Iš kiekvieno naujo valdovo jie išsireikalavo naujų privilegijų.
     
  Ypač reikšminga buvo 1447 m. duota Kazimiero Jogailaičio privilegija, suteikusi bajorams plačias ekonomines teises (imunitetus). Valdovui nuo 1447 m. išvykus į Lenkiją, Lietuvos didikai tapo realiais valstybės valdytojais, kurie neleido valdovui šalies įvelti į trylikametį Ordino–Lenkijos karą, o po to patys įsivėlė į konfrontaciją su Lenkija dėl Voluinės. Visi šie reiškiniai rodė politinį Lietuvos diduomenės savarankiškumo augimą.  
     
Kaip tik XV a. 5-o dešimtmečio antros pusės dokumentuose pasirodo pirmieji seimo (соимъ) pavadinimo minėjimai. Ar jie reiškia kokį nors organizacinį Lietuvos diduomenės suvažiavimų pasikeitimą? Vargu. Tokią abejonę patvirtina dokumentų, kuriuose minimas seimas,
 
Įdomybė
 
Iki II Lietuvos Statuto įsigaliojimo bajorai neturėjo balso teisės seimuose. Lietuvos kancleris Albertas Goštautas 1525 m. rašė: „Mūsų [valstybėje] seimai dirba visai kitaip: tai, ką nutars Karališkoji Didenybė su ponais, tą būtinai privalo vykdyti mūsų bajorai. Bajorus mes kviečiame į mūsų seimus iš dalies dėl pagarbos, o kita vertus, todėl, kad jie žinotų apie viską, ką mes nutariame.“
 
kontekstai: visur seimo veikiančioji dalis – valdovo taryba (наша верная рада). Tarybos sudėtis nebuvo niekur apibrėžta, nors į ją visada buvo kviečiami tam tikruose postuose įsitvirtinę asmenys: katalikų vyskupai, Vilniaus ir Trakų vaivados bei kaštelionai. Ši Tarybos dalis dažniausiai buvo vadinama vyresniąja (maiore et seniore consilio), šalia kurios kartais rinkosi plačioji Taryba, į kurią įėjo dvaro ir valstybės pareigūnai bei kai kurie valstybės pakraščiuose gyvenę kunigaikščiai. Pastarųjų dalyvavimas išplėstiniuose suvažiavimuose nuo XV a. pab., dar vadintuose visuotiniais seimais (conventio generalis, conventus terrarum, сеим вальныи), kartais suprantamas kaip bajorų atstovavimo, priimant svarbiausius valstybės sprendimus, paliudijimas. Tačiau šie žmonės atstovavo tik save, nors, kai jiems buvo patogu, gynė savo regionų visuomenių teises.
     
  Valdovui dažniausiai gyvenant Lenkijoje, vykdomoji valdžia valstybėje priklausė nedidelei ir konsoliduotai didikų grupei. Būtent ji 1492 m. išsireikalavo iš ką tik išrinktojo didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegiją ir naujas politines nuolaidas: „Taip pat, kada kai kuriuos nutarimus ir reikalus pasitarime su mūsų ponais reikės apsvarstyti ir tie ponai tam nepritars, tai mes neprivalome dėl to pykti ant jų, bet, ką tik jie mums patars mūsų ir bendrai gerovei, mes tai įvykdysime.“ Tai reiškė, kad jokios reikšmingos permainos valstybėje negalėjo būti įgyvendintos be didikų pritarimo.  
     
Estafetę perima bajorai
XV–XVI a. sandūros dokumentuose yra užuominų ir apie eilinių bajorų dalyvavimą seimų metu. Tačiau neužsimenama, kad jie būtų turėję savo regiono bajorų suteiktus įgaliojimus. Regioninė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija neišsikovojo teisės dalyvauti seime, o ją gavo iš valdovo. XVI amžiaus pr. prasidėję kone nuolatiniai karai su Maskvos valstybe virto nesibaigiančiomis valstybės iždo problemomis. Iždą papildyti buvo galima apmokestinus bajorų nekilnojamą turtą, sudariusį daugiau kaip pusę valstybės turto. Bet 1447 m. Kazimiero Jogailaičio privilegija išlaisvino bajorų valstiečius nuo beveik visų valstybės mokesčių ir prievolių. Norint apmokestinti bajorus, valdovui reikėjo, kad patys bajorai savanoriškai atsisakytų turimų teisių.
     
  Atrodo, kad pirmuosius bandymus iš bajorų valstiečių rinkti mokesčius palaimino Ponų Taryba. Bet tai išprovokavo bajorų protestus. Todėl valdovas, norėdamas sustiprinti karo reikmėms iš bajorų valstiečių renkamų mokesčių teisėtumą, įsakė valstybės dvarų seniūnams į seimus vežtis ir po du pavieto bajorijos atstovus. Pirmą kartą jie pasirodė 1512 m. Vilniaus seime. Tačiau iki 1566 m. reformos pavietų bajorijai balso teisė seime nebuvo suteikta. Tuometinę bajorų padėtį seime išraiškingai apibūdino Lietuvos kancleris Albertas Goštautas 1525 m. surašytame memoriale karalienei Bonai: „Mūsų [valstybėje] seimai dirba visai kitaip: tai, ką nutars Karališkoji Didenybė su ponais, tą būtinai privalo vykdyti mūsų bajorai. Bajorus mes kviečiame į mūsų seimus iš dalies dėl pagarbos, o kita vertus, todėl, kad jie žinotų apie viską, ką mes nutariame.“  
     
XVI a. vid. bajorų padėtis seime pamažu keitėsi. Bajorų balsas, net jei jo nesuteikdavo valdovas ir Lietuvos ponai, aiškiau buvo girdimas politiniame gyvenime. Žygimanto Senojo valdymo pabaigoje paskirų LDK regionų pasiuntiniai vis dažniau atvykdavo į seimus su „brolių“ (pavieto bajorų) padiktuotais prašymais. Dažniausiai juose atsispindėjo bajorų buitinės problemos, tačiau būta ir politinių reikalavimų: nelaužyti jau duotų privilegijų, steigti naujas pareigybes. Bet ne seimuose teikiamų prašymų, o
         
  Ne seimuose teikiamų prašymų, o politinio nepaklusnumo akcijos dėka LDK bajorija pasiekė visaverčio atstovavimo seime teisės.  
         
politinio nepaklusnumo akcijos dėka LDK bajorija pasiekė visaverčio atstovavimo seime teisės. 1562 m. karo su Maskva metu LDK bajorų kariuomenė, dislokuota prie Vitebsko, pirmą kartą pareiškė priešišką Lietuvos diduomenei politinę valią svarbiausiu valstybei unijos su Lenkija klausimu. Po to, kai bajorų prašymas sušaukti seimą buvo atmestas, rugsėjo 13 d. bajorai surašė peticiją valdovui, kurioje prašė bendro seimo ir naujos unijos su Lenkija bei lenkų bajorų politinių teisių sau, t. y. balso teisės seimuose. Lietuvos diduomenė bandė šią bajorų akciją „numarinti“, į ją nereagavo. Tačiau dėl unijos lenkų spaudžiamas valdovas derybose su diduomene jau turėjo argumentą, jog didikai – ne visa Lietuva. Tad ir didikams teko nusileisti. Jie pritarė 1566 m. įsigaliojusiam Antrajam Lietuvos Statutui, panaikinusiam didžią dalį didikų turėtų privilegijų. Statutas galutinai įteisino Lenkijoje galiojusią bajorų atstovavimo seime su balso teise praktiką. Toks LDK ir Lenkijos Karalystės seimų struktūrų suvienodinimas buvo svarbus žingsnis Liublino unijos link.

Eugenijus Saviščevas
R. Petrauskas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimo ištakos: Lietuvos didžiojo kunigaikščio taryba ir bajorų suvažiavimai XIV–XV a., Parlamento studijos, t. 3, 2005.