Valstybė ir politika / XV-XVI a.
Grįžti

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų kaita

Plėtra į rytus ir pietus: užkariavimai ir vedybos
XIII a. Lietuvos valstybę sudarė valdovo Mindaugo (karaliaus 1253–1263 m.) suvienytos baltų žemės, jas nuo „ne valstybinių“ teritorijų skyrė numanomos archainių žemių „išorinės“ ribos, kurias dažniausiai atitiko „įsispraudusios“ negyvenamos dykros.
         
  LDK pamažu tapo pagrindine Maskvos varžove.  
         
Šiame amžiuje buvo sujungtos lietuviškos teritorijos, plėstasi Kuršo, Žiemgalos, Sėlos, Skalvos, Sūduvos ir kitų žemių linkme. Iš Nemuno deltos žemių ir Klaipėdos Vokiečių ordino išstumta Lietuvos valstybė savo teritoriją plėtė į rytus ir pietus. Mindaugo laikais prie Lietuvos buvo prijungtos Juodosios Rusios kunigaikščių žemės. Apie 1250 m. lietuviai pirmą kartą užėmė Polocką ir Naugarduką, o 1258 m. nusiaubė Smolensko žemę, Voišiną ir Toržaką. Lietuvą valdant Traideniui (1268–1282 m.), nyko senųjų lietuviškų žemių vienetai, klostėsi vienalytė valstybės teritorija. Plėtėsi Mindaugo laikų valdovo domenas (teritorija), įtraukęs Deltuvos ir Nalšios žemes, pakluso Žemaitija, stiprėjo įtaka Gardino žemėje. Traidenis plėtė teritoriją į pietus, 1273–1274 m. pradėtas karas su Haliču–Voluine, o 1278 m. jam pakluso Polockas. Valdant Vyteniui ir Gediminui, LDK įsiskverbė toli į rytus – užimta Baltoji Rusia. Užkariautas teritorijas išlaikyti buvo nelengva, dalis jų atkrisdavo. Tvirčiau jas prijungti leisdavo vedybų politika  Štai 1318 m. Algirdas vedė vienturtę bei paskutinę Vitebsko kunigaikščio dukrą, todėl nuo 1320 m. Vitebskas tapo nuolatine Lietuvos valda. LDK sritimis Turovas ir Pinskas tapo Gedimino laikais. Neretai Gediminas elgdavosi su Pskovu, Naugardu ir Smolensku kaip su sau pavaldžiais. Rytuose, į pietryčius nuo Smolensko, LDK sąjungininkai buvo Novosilio ir Kozelsko kunigaikštystės. XIV amžiaus pradžioje Gediminas užėmė Palenkės žemes su Drohičino, Melniko, Bielsko ir Suražų centrais.
         
  Išstumta Lietuvos valstybė savo teritoriją plėtė į rytus ir pietus.  
         
XIV amžiaus trečio dešimtmečio pradžioje užkariauta Haličas–Voluinė, o 1323 m. – Kijevas. LDK pamažu tapo pagrindine Maskvos varžove dėl įtakos rusėniškose teritorijose. XIV amžiaus penktame dešimtmetyje ir antroje pusėje LDK įtaką rytuose plėtė valdovai Algirdas ir Kęstutis. 1358 metais Algirdas užėmė Mstislavlį, po metų jo valdžią pripažino ir Smolenskas. Monarcho sūnūs ir sūnėnai tapo Briansko, Trubčevsko, Černigovo ir Severų Naugardo žemių kunigaikščiais, o 1362 m. prie Mėlynų vandenų sumušus totorius pajungtas Kijevas. LDK teritorija išsiplėtė iki Dniepro kairiojo kranto. Podolėje įsitvirtino valdovo sūnėnai Karijotaičiai.
Žemaitijos dalybos: Lietuva – Ordinui, Ordinas – Lietuvai Tarpvalstybiniais susitarimais pradėtos derinti LDK branduolio sienos, pvz., 1358 m. su Mazovija.
 
Įdomybė
 
Ilgą laiką užkariautose teritorijose LDK sienos specialiai nederintos. Privertus paklusti užkariautos teritorijos valdovą ir diduomenę, naujomis LDK sienomis tapdavo „senosios“ kunigaikštysčių arba žemių ribos. Valstybės teritorijos sienų samprata pasireiškė monarchų Algirdo ir Kęstučio laikais.
 
1382 metais LDK valdovas Jogaila sudarė sutartį su Vokiečių ordinu, perleisdamas pastarajam Žemaitiją iki Dubysos upės, kurios vaga atitiko sutartą šalių sieną. 1398 metų Salyno sutartimi LDK valdovas Vytautas atidavė Žemaitiją Vokiečių ordinui, buvo nustatyta valstybių siena, kurios gairės priminė liniją. Žemaičiai Ordinui pasipriešino ir 1409 m. vėl prisijungė prie LDK. Po 1410 m. Žalgirio mūšio vyko ilgos LDK ir Lenkijos derybos su Ordinu dėl taikos. 1422 metais sudarius Melno taiką, Žemaitija atiteko LDK, buvo nustatytos sienų atkarpos su Prūsija ir Livonija.
Plėtros apogėjus ir stiprėjanti MaskvaValdant Vytautui, LDK teritorija plėtėsi į rytus. 1398 metais totorių chanas Tochtamišas atskiru dokumentu perleido Vytautui teises į teritoriją tarp Dniestro ir Dniepro upių, įtekėjusių į Juodąją jūrą.
         
  Valstybės teritorija labiausiai išsiplėtė Vytauto valdymo laiku.  
         
Po 1406–1408 m. LDK karo su Maskva 1408 m. valdovai sudarė taiką, o sutartą naują sieną atitiko Ugros upės vaga. Vytauto laikų valstybės teritorijos plėtra pasiekė savo apogėjų. Teritoriją XV a. stengtasi išlaikyti. 1440–1449 metais LDK valdovas Kazimieras Jogailaitis, sudarydamas sutartis su Maskva, Tvere, Naugardu, stengėsi išsaugoti Vytauto laikų sienas. Tačiau keičiantis politinei padėčiai, stiprėjant Maskvai, keitėsi ir LDK sienos. 1454 metais Maskvos valdovas Vasilijus II prijungė Tverės kunigaikštystę. LDK teritoriją keitė XV a. pab. ir XVI a. dažniausiai nesėkmingi karai su Maskva. 1494 m. šalių taikos sutartimi LDK atsisakė teisių į Naugardą, Pskovą, Tverę, Viazmą, Aleksiną, Tošilovą, Roslavlį, Venevą, Mstislavlį, Tarusą, Obolenską, Kozelską ir kitas teritorijas, bet susigrąžino Mcenską, Serpeiką ir Liubutską. 1547 metais Ivanas IV pasiskelbė visos Rusios caru, siekė užimti Kijevą, Voluinę, Polocką (jį užkariavo 1564 m.), Vitebską. XVI amžiaus antroje pusėje LDK pasisekė susigrąžinti dalį žemių (1579 m. – Polocką, 1580 m. – Didžiųjų Lukų tvirtovę).
Osmanų spaudimas, unijiniai praradimai ir atkovota LivonijaPanašiai „slankiojo“ sienos ir su kitomis šalimis. 1475 metais Osmanų sultonui Mehmedui II tapus Krymo chanato siuzerenu, intensyvėjo totorių antpuoliai į LDK teritorijas. 1484 metais Osmanų sultonas Bajazidas II užėmė dalį LDK kaimynės Moldovos teritorijos su Kilijos uostu prie Dunojaus deltos ir Belgorodo (Akermano) uostą prie Dniestro, o 1486 m. Moldovos vaivada Steponas III tapo Osmanų vasalu. Turkai pasiekė LDK sieną, kurią tuo metu atitiko Dniestras, o 1538 m. Osmanai užėmė LDK sudėtyje buvusią teritoriją prie Juodosios jūros, tarp Dniestro ir Dnepro. Nors reikalauta grąžinti užimtas žemes, bet 1540–1542 m. buvo sutartos naujos LDK sienos su Osmanais.
     
  Nors LDK darėsi sunku išlaikyti Vytauto laikų sienas, sienos su Livonija atveju LDK pati nenorėjo sutikti su Vytauto laikų ribomis ir reikalavo jas pastūmėti gilyn į Livoniją. Šitai atsitiko XVI a., o 1561 m. Livonija prisijungė prie LDK (1562 m. sukurta Kuršo kunigaikštystė). Ne tik karai keitė valstybės teritorijos sienas. 1569 metais, siekiant priversti LDK sudaryti uniją su Lenkija, pagal valdovo Žygimanto Augusto išduotas privilegijas prie Lenkijos buvo prijungtos Voluinės, Palenkės, Kijevo, Podolės ir Braclavo vaivadijos. Dėl šių teritorijų vyko ilgas šalių ginčas. LDK ir Voluinės siena nustatyta tik 1638 m., sudėtingiau buvo pažymėti sieną tarp Kijevo ir Minsko vaivadijų bei tarp Brastos ir Lenkijos.  
     
Paskutinės LDK sienos ir padalinimaiXVII a. vyko smarkūs LDK ir Lenkijos karai su Švedija ir Maskva, kurie keitė valstybių sienas. 1629 m. Altmarko paliaubų sutartis su Švedija lėmė, kad jai atiteko dešinysis Dauguvos krantas su Ryga ir Klaipėda su Kuršių nerija. Valdovas Zigmantas Vaza siekė susigrąžinti kai kurias LDK teritorijas rytuose. 1609–1618 metais buvo užimtas Černigovas, Severų Naugardo ir Smolensko kunigaikštystės, pastaroji 1613 m. buvo įteisinta LDK kaip Smolensko vaivadija. 1618 metais taikos sutartimi Maskva pripažino Smolensko žemes LDK, o Lenkijai – Severų Naugardą, Černigovą. Tuo tarpu pagal 1667 m. Andrusovo taiką su Maskva, LDK neteko Smolensko vaivadijos ir Starodubo pavieto, o nusistovėjusi siena iš esmės nesikeitė iki pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo.
     
  XVIII amžiaus antroje pusėje regione įsigalėjo Rusija, Prūsija ir Austrija. Šių valstybių politiniai interesai lėmė Abiejų Tautų Respublikos padalinimus. 1772 metais pirmo padalinimo metu Rusijai atiteko Mstislavlio vaivadija, dalis Polocko, Vitebsko ir Minsko vaivadijų, o naujas valstybių sienas paženklino šalių komisijos. 1793 m. įvyko antrasis ATR padalinimas. LDK neteko dalies Polocko ir Vitebsko vaivadijų, kurios buvo likusios po pirmo padalinimo, bei Minsko vaivadijos, Bresto, Vilniaus ir Naugarduko vaivadijų rytinės dalies. Trečiojo padalinimo metu 1795 m. ATR buvo sunaikinta, Rusija užgrobė LDK teritoriją iki Nemuno, o Prūsija prisijungė Užnemunę.  
     
 
Tomas Čelkis
 
Literatūra: Lietuvos sienos. Tūkstantmečio istorija. Vilnius, 2009.