Mokslas, technologijos / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

„Lietuvos Homeras“: Motiejus Stryjkovskis

Pristatydamas pirmąją spausdintą Lietuvos istoriją ir jos autorių Motiejų Stryjkovskį, nežinomas poetas įžanginėje knygos dalyje parašė šias eilutes: „Taigi, lietuvi, Homerą savą privalai pagerbti, / nes žygius tavo jis iš dulkių ryžosi prikelti.“
         
  „Taigi, lietuvi, Homerą savą privalai pagerbti, / nes žygius tavo jis iš dulkių ryžosi prikelti.“  
         

M. Stryjkovskis gimė 1547 m. Strikove (Strykowo) prie Lenčicos, vidurio Lenkijoje (senesnėje literatūroje M. Stryjkovskis klaidingai vadinamas mozūru); kilo iš smulkių bajorų ar miestiečių, išsilavinimą įgijo Bžezinų parapijos mokykloje. Iki 16 metų amžiaus, jo žodžiais, netinginiaudamas studijavo „laisvuosius menus“. Sulaukęs 16 metų jis atvyko į LDK, kur tarnavo kariuomenėje iki 1573 metų.
 
Istorikas ir poetas
Manoma, kad M. Stryjkovskis buvo žvalgas, gebėjęs nupiešti maskvėnų užimtų tvirtovių planus ir, pvz., prisidėjęs prie Ulos pilies užvaldymo 1568 metais. Tarnavo Vitebsko pilies (dabar šiaurės rytų Baltarusija) įguloje. 1573 metais drauge su tarnybos draugais jis nuplaukė valtimi Dauguva iki Rygos. Tarnybos Vitebske metu smalsus, guvaus proto ir darbštus M. Stryjkovskis parašė savo pirmuosius kūrinius – Europos Sarmatijos aprašymą, Apie Maskvos tironiją bei kitus. 1574–1575 metais kartu su
         
  Tarnybos Vitebske metu smalsus, guvaus proto ir darbštus M. Stryjkovskis parašė savo pirmuosius kūrinius – Europos Sarmatijos aprašymą, Apie Maskvos tironiją bei kitus  
         
Abiejų Tautų Respublikos pasiuntiniu Andriejumi Taranovskiu per Balkanus vyko į Turkiją. Aplankė Stambulą ir, kaip jis rašo, vietą, kur buvo senovės Troja. Grįžęs iš kelionės atsidėjo kūrybai, susirado ir globėjus – Algirdo palikuonis Slucko kunigaikščius. Jų dvare gyveno iki 1578 m. (kunigaikščio Jurgio mirties), rinko medžiagą savajai LDK istorijai. Dar 1574 m. Krokuvoje M. Stryjkovskis išspausdino istorinę poemą Dorybės šauklys, kurios VIII skyriuje glaustai perteikiama Lietuvos istorija. Slucko kunigaikščių dvare M. Stryjkovskis parašė didelės apimties istorinį veikalą Apie garbingosios lietuvių, žemaičių ir rusėnų tautos pradžią... Tai – pusiau eilėmis, pusiau proza parašyta LDK istorija. Veikalas parengtas spaudai 1577 m., tačiau dėl nežinomų priežasčių išspausdintas nebuvo (spėjamas M. Stryjkovskio autografas publikuotas tik 1978 m. Varšuvoje). Galbūt sutrukdė mecenato kunigaikščio Jurgio mirtis, o gal spaustuvininkams ir potencialiems mecenatams neįtiko neįprastas poezijos ir prozos stilius? 1582 metais Karaliaučiuje proza išleistoje LDK istorijoje M. Stryjkovskis oriai save vadina „istoriku ir poetu“, pasakoja apie savo pomėgio eiliuoti kilmę – nelaimingą vaikystės nutikimą, po kurio jam sutrikusi kalba, todėl jis mieliau parašąs keletą eilėraščių nei ištariąs du žodžius.
Globėjai, įamžinti „Lietuvos istorijos“ dedikacijose
Istoriniai veikalai (kronikos) tuo metu būdavo rašomi proza, o istorinės poemos būdavo mažesnės apimties. Matyt, M. Stryjkovskiui teko prisiderinti prie visuomenės „lūkesčių horizonto“. 1578 metais M. Stryjkovskį ištiko dar vienas smūgis. Buvęs jo viršininkas Vitebske Aleksandras Gvanjinis savo vardu išleido Europinės Sarmatijos aprašymą. Tačiau M. Stryjkovskis rankų nenuleido. Likimas (o tyrinėtojai spėja, kad jėzuitai) jį suvedė su nauju mecenatu. Juo tapo Žemaitijos vyskupas Merkelis Giedraitis, kuris įžvelgė „istoriko ir poeto“ galimybes parašyti Lietuvos istoriją; geriausios
         
  Tenka tarti gerą žodį apie to meto Lietuvos elitą, įvertinusį M. Stryjkovskio pastangas ir atvėrusį jam savo bibliotekas  
         
M. Stryjkovskio rekomendacijos buvo Krokuvoje išspausdinti jo kūriniai ir turimi darbų rankraščiai. Vyskupijos sostinėje Varniuose M. Stryjkovskis rado materialinę užuovėją ir neblogas bibliotekas (vyskupo ir kapitulos). Čia jam buvo sudarytos palankios sąlygos baigti didįjį savo gyvenimo veikalą – Lietuvos istoriją. Motiejus Stryjkovskis priėmė žemesniuosius dvasininko (akolito) šventimus ir tapo Žemaičių kanauninku.
Tenka tarti gerą žodį apie to meto Lietuvos elitą, įvertinusį M. Stryjkovskio pastangas ir atvėrusį jam savo bibliotekas. Dar glausdamasis Slucko kunigaikščių dvare, jis naudojosi Zaslavskiams ir Chodkevičiams priklaususiais buvusiais Lietuvos metraščių nuorašais, o Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas jam parūpino Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kroniką. Vėliau M. Stryjkovskis LDK elito nariams paskyrė savosios Lietuvos istorijos skyrius. Kita vertus, manoma, kad dedikacijų adresatai buvo asmenys, parėmę knygos leidybą.
Spausdinta raide pagerbta Lietuvos istorija
Niekada dienos šviesos neregėjusi Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios... kronika pasaulį išvydo 1582 m. Karaliaučiuje, Georgo Osterbergerio spaustuvėje. Įspūdingos 800 puslapių apimties veikalas aprėpė LDK istoriją nuo legendinės priešistorės iki 1581 m. pradžios.
         
  Motiejus Stryjkovskis suderino Lietuvos metraščiuose papasakotą Palemono legendą su Prūsijos kronikų išvedžiojimais apie lietuvių ir prūsų kilmę iš germanų  
         
 
Įdomybė
 
Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autorius Motiejus Stryjkovskis pats save vadino „istoriku ir poetu“, o polinkį eiliuoti aiškino nelaimingu vaikystės nutikimu, po kurio jam sutrikusi kalba, todėl jis mieliau parašąs keletą eilėraščių nei ištariąs du žodžius...
 
Motiejus Stryjkovskis suderino Lietuvos metraščiuose papasakotą Palemono legendą su Prūsijos kronikų išvedžiojimais apie lietuvių ir prūsų kilmę iš germanų. Anot istoriko, iš romėnų kilo kunigaikščiai ir bajorai, o iš gotų ir jiems giminiškų genčių – paprasta liaudis; ilgainiui kalbos susimaišė, taip atsirado lietuvių kalba.
Daugiausiai remdamasis Lenkijos kronikomis, M. Stryjkovskis į legendinę Lietuvos metraščių dalį įterpė datas. Koreguodamas metraščiuose aprašomus įvykius, autorius demonstravo erudiciją. Todėl gausios digresijos į antikos autorių veikalus apsunkina teksto skaitymą. Motiejus Stryjkovskis –retorinės Renesanso istoriografijos srovės atstovas (apie tai byloja ir savęs įvardijimas „istoriku ir poetu“), bet jo noras aplankyti istorinių įvykių vietas ir šaltinių kaupimas būdingesnis antikvarinei krypčiai.
Išleidęs Kroniką, M. Stryjkovskis išnyko iš tyrinėtojų horizonto, paskutinį kartą jo pavardė šmėstelėjo 1586 m., kai jis, Jurbarko klebonas, rūpinosi gauti medienos. Spėjama, kad jį pasiglemžė 1588–1590 m. Lietuvoje siautęs maras.
     
  Štai tokia neilga, tačiau prisotinta įvykių Renesanso žmogaus biografija. Motiejus Stryjkovskis mirė jaunas, tačiau nuveikė daug. Visiems laikams jis liks pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autorius. Jo Kronika žadino Lietuvos bajorų tautinę ir valstybinę savimonę, įtvirtino metraščių legendas (apie Vilniaus įkūrimą ir kt.), suformavo LDK istorijos kanoną, kuriuo sekė vėlesni autoriai – Albertas Vijūkas-Kojalavičius, Pranciškus Paprockis, jėzuitų mokyklinių dramų autoriai.  
     
Kęstutis Gudmantas
E. Ulčinaitė, A. Jovaišas, Lietuvių literatūros istorija XIII–XVIII amžius, Vilnius, 2003, p. 108–117.