Dvasinis gyvenimas, religija / XIII-XIV a.
Grįžti

Lietuvos krikštas: krikščioniškos Europos atbaiga

Graikų filosofiją, romėnų teisinę mintį ir žydų tikėjimą integravusi krikščionybė Europai suteikė civilizacinius pamatus, į kuriuos ir dabar remiasi Vakarų pasaulio demokratinės institucijos bei žmogaus teisės. Nors demokratija ir žmogaus teisės nebuvo ir nėra krikščionybės savaiminiai tikslai, tačiau čia puoselėta žmogaus samprata nulėmė visos krikščioniškos ir net pasaulinės civilizacijos raidą. Šios sampratos esmė ta, kad kiekvienas žmogus turi nelygstamą vertę, jis nėra gamtos dalis, nes yra sukurtas pagal panašumą į Dievą. Gal ir abstrakčiai skamba tokie teiginiai, bet juose įrašytas laisvės idealas, kuris skatina žmogų atsakyti už savo veiksmus prieš Dievą ir savo artimą, trukdo juo manipuliuoti šio pasaulio galingiesiems. Tai – revoliucinė krikščionybės žinia, kuri įvairiuose kraštuose prigijo anksčiau ar vėliau. Nors krikščionybė – universalaus pobūdžio religija, jos įsikūnijimas konkrečioje visuomenėje visada įgyja savitas formas. Tai ypač gerai matyti ankstyvųjų viduramžių Europos istorijoje, kur ryškų kultūrinį savitumą jau VI–IX a. turėjo airių ir anglų, frankų ir germanų, slavų ir graikų krikščioniškos kultūros. Tad to meto Europą galima įsivaizduoti kaip krikščionišką archipelagą siaurėjančiame pagonybės ir barbariškumo vandenyne.
Viduramžių krikščionybės slinktis
Vakarų Europoje pirmosios krikščionių bendruomenės susikūrė Romos imperijos laikais (II–III a.). Tuo metu krikščionybė dar buvo daugiausia Viduržemio jūros regiono reiškinys. Jos šuolis į šiaurę nuo Alpių siejamas su frankų karaliaus Chlodvigo sprendimu priimti Romos katalikų
         
  Krikščionybė paplito ir įsitvirtino tuose kraštuose, kuriuose egzistavo valstybinės struktūros  
         
tikėjimą (apie 507 m.). Kitas krikščionybės šuolis įvyko IX–X a. Audringa krikščionybės ekspansija vyko įvairiomis formomis: karu, taikiomis misijomis ir savanorišku naujai besikuriančių valstybių valdovų sprendimu priimti krikščionių tikėjimą. Karinis krikščionybės plėtimo būdas daugiausia siejamas su Karolio Didžiojo karais prieš pagoniškas germanų gentis. Taikaus krikščionybės skleidimo simboliu tapo brolių, šventųjų Kirilo ir Metodijaus misija Vidurio Europoje (apie 864 m.), o naujų krikščioniškų valstybių geriausiais pavyzdžiais tapo Čekija, Lenkija ir Vengrija (X a.). Šios šalys prisidėjo prie Vidurio Europos regiono formavimosi. Tuo pat metu savo veidą ėmė įgyti ir Rytų Europos regionas. Jo šerdį sudarė Kijevo Rusia, priėmusi krikščionių tikėjimą pagal graikų apeigas (988 m.).
Krikščionybė paplito ir įsitvirtino tuose kraštuose, kuriuose egzistavo valstybinės struktūros. Europoje buvo kraštų, kurių visuomenės buvo labiau pabirusios ir labiau decentralizuotos. Jos liko pagoniškos. To meto krikščionių autoriai jas apibūdindavo kaip nepakančias karaliaus valdžiai. Tokias visuomenes reprezentavo prie Baltijos pietų pakrantės prigludusios slavų gentys ir rytų Pabaltijyje gyvenę baltai bei finougrai.
Pagoniškos valstybės fenomenas
To meto sąlygomis krikščionybės plitimas ir valstybingumo steigimas bei kūrimas buvo susiję. Tą patį dėsningumą matome ir Lietuvos istorijoje. Pirmasis Lietuvos valdovas Mindaugas
         
  Lietuvoje įsivyravo stipriai militarizuota politinė kultūra, kurios, skirtingai nei krikščioniškuose kraštuose, nešvelnino šalia karalių stovėję vyskupai, abatai ar kapelionai  
         
tapo ir pirmuoju bei vieninteliu senosios Lietuvos karaliumi krikščioniu. To meto vyraujanti krikščionių politinės minties srovė pripažino pagoniškos valdžios teisėtumą. Ryškus šios srovės atstovas – puikų išsilavinimą kanonų teisės srityje turėjęs popiežius Inocentas IV, kuris 1251 m. pripažino Mindaugo krikštą ir jo valdomą valstybę, o 1253 m. pasirūpino, kad jis būtų karūnuotas Lietuvos karaliumi. Lietuvos valstybės susikūrimo ir krikšto priėmimo sąsajos, atrodė, leis tikėtis panašios raidos, kurią patyrė Lenkija ar Vengrija, tačiau Mindaugo nužudymas ir po to sekusi sumaištis bei monarcho valdžios atkūrimas prie Traidenio atskleidė dar vieną tiesą – valstybė gali egzistuoti ir nebūdama krikščioniška. Lietuvoje įsivyravo stipriai militarizuota politinė kultūra, kurios, skirtingai nei krikščioniškuose kraštuose, nešvelnino šalia karalių stovėję vyskupai, abatai ar kapelionai.
Civilizacinis avangardas su kryžiaus ženklu
Vėlyvųjų viduramžių sąlygomis civilizacijos pažanga buvo glaudžiai susijusi su krikščionybe. Rašto kultūra,
         
  Civilizacijos pasiekimų troškimas aiškiai matyti Gedmino laiškuose, kuriuose ekonominiai dalykai glaudžiai siejasi su miglotais, bet krikščionims viltį teikusiais Lietuvos valdovo pažadais priimti krikščionių tikėjimą  
         
 
Įdomybė
 
XIV a. pr. Vytenio ir Gedimino politika atskleidžia Vakarų civilizacinių laimėjimų, kurie vėlyvųjų viduramžių sąlygomis buvo glaudžiai susiję su krikščionybe, troškimą. Ne tiek prisirišimas prie protėvių tikėjimo, kiek geopolitinis Lietuvos įsitraukimas į stačiatikiškos Rusios erdves sutrukdė lietuviams priimti krikščionių tikėjimą. Būtent Lietuvos balansavimas tarp Rytų ir Vakarų bei politinės valios stoka konservavo kūrybinės energijos stiprumu nepasižymėjusią pagonybę iki XIV a. pabaigos.
 
miestų civilizacija ir visi jos pasiekimai tarpo visų pirma tarp krikščionių. Šiems pirminiams impulsams krikščionys dar buvo būtini. Vilniaus tapimas miestu XIV a. pr. tai atskleidžia: jame Vytenis ir Gediminas sąmoningai kurdino vokiečių kolonistus bei sudarė sąlygas kurtis rusėnų pirkliams ir amatininkams. Tokios kaimynystės sąlygomis ir pagonys lietuviai vietoje galėjo mokytis produktyvių amatų paslapčių. Civilizacijos pasiekimų troškimas aiškiai matyti Gedmino laiškuose, kuriuose ekonominiai dalykai glaudžiai siejasi su miglotais, bet krikščionims viltį teikusiais Lietuvos valdovo pažadais priimti krikščionių tikėjimą. Ne tiek prisirišimas prie protėvių tikėjimo, kiek geopolitinis Lietuvos įsitraukimas į stačiatikiškos Rusios erdves sutrukdė lietuviams priimti krikščionių tikėjimą Gedimino ar Algirdo ir Kęstučio laikais. Chrestomatiniu tapęs pagoniškos Lietuvos balansavimas tarp Rytų ir Vakarų konservavo kūrybinės energijos stiprumu nepasižymėjusią pagonybę iki XIV a. pabaigos. Tik tada, kai prie valdžios vairo stojo platesnį akiratį įgijusios naujos kartos atstovai, telkęsi apie Jogailą ir Vytautą, atsirado reikiama politinė valia priimti krikščionių tikėjimą. Dėl Bažnyčios pagausinimo Jogaila ir Vytautas nusipelnė Lietuvos apaštalų vardo. Jų laikais krikščioniška valdžia ėmė tolygiai dengti didesnę Europos dalį (mažesnioji buvo paglemžta turkų osmanų ekspansijos). Šiuo požiūriu Lietuvos krikštas tapo visos Europos geopolitiniu laimėjimu.
 
Darius Baronas
Krikščionybės Lietuvoje istorija, sud. V. Ališauskas, Vilnius: Aidai, 2006.