Kūryba / XV-XVI a.
Grįžti

Lietuvos metraščiai

Lietuvos metraščiai yra istoriografiniai anoniminiai kūriniai, kuriuose dėstoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Juose dera pragmatinis rišlus pasakojimas ir pametiniai užrašai. Lietuvos metraščiai rašyti XIV–XVI a. rusėnų kalba. Pagal turinį ir sukūrimo laiką skiriami trys Lietuvos metraščių sąvadai (didžiosios redakcijos).
Pagiriamasis žodis Vytautui
Trumpasis sąvadas buvo sudarytas apie 1446 metus. Metraštininkas dirbo tuo metu Lietuvai priklausiusiame Smolenske, prie stačiatikių vyskupo katedros. Sąvado genezė yra įdomi, nes jo sudarymas siejamas su didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnacijos siekiais. Sąvadą sudaro dvi dalys – „rusiška“ ir Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštis (Летописец  великих князей литовских).
 
Įdomybė
 
Apie 1446 m. sudarytame ir su Vytauto karūnacijos siekiais siejamame Trumpajame Lietuvos Metraščių sąvade ypač išaukštinamas Vytautas. Jis laikomas iškiliausiu savo meto viešpačiu, kuriam nebuvę lygaus visose žemėse „nuo jūrų iki jūrų“ – jam paliepus į Lucką atvykęs imperatorius Zigmantas, Lietuvos valdovo klausę rusų kunigaikščiai, o jo valia į sostą  buvę sodinami Aukso ordos chanai.
 
Jo ištakos yra į Vokiečių ordiną 1389 m. pabaigoje pasitraukusio Vytauto ten padiktuotas memorialas, vadinamasis „Vytauto skundas“. Vėliau Vilniaus dvare memorialo pagrindu atsirado pasakojimas apie Jogailos ir Vytauto tėvo Kęstučio konfliktą, pasibaigusį pastarojo mirtimi, Vytauto kovą dėl valdžios ir įsigalėjimą LDK. Dar vėliau atsirado papildomas siužetas apie Podolės patekimą Lietuvos valdžion bei vakarinės šios provincijos dalies praradimą po Vytauto mirties (1430). Paskutinysis sąvado suformavimo etapas paprastai siejamas su Vytauto seno bendradarbio, Smolensko vyskupo, o nuo 1432 m. LDK stačiatikių metropolito Gerasimo († 1435) aplinka. Šio raštininkas Timofejus 1428 m. sukūrė pirminį Vytauto panegirikos (похвала) variantą. Jo pagrindu 1429–1430 m. buvo parašytas antrasis, iškilmingesnis, kuris pateko į „rusišką“ sąvado dalį.
Nurodyta dalis yra rusų metraščių kompiliacija, sukurta apvalant jų žinias nuo antilietuviškų vertinimų. Chronologiškai ji apima Rusios istorijos tarpsnį nuo pusiau legendinių pirmųjų variagų kunigaikščių iki 1446 m.; paskutinę jos dalį sudaro daugiausia Smolenske rašytos žinios ir pasakojimai, todėl tyrėjai paprastai išskiria atskirą „Smolensko kroniką“. Minėtini originalūs šios „kronikos“ pasakojimai apie dramatišką XV a. 4-o dešimtmečio LDK vidaus karą tarp Švitrigailos ir Žygimanto (1432–1436) ir po pastarojo nužudymo 1440 m. Smolenske prasidėjusį sukilimą. Metraštininkas yra palankus Vytautui ir jo broliui Žygimantui, nors daug vietos skiriama Švitrigailos veiksmams. Tačiau Algirdaitis smerkiamas, o jo pralaimėjimas Pabaisko mūšyje (1435) aiškinamas Dievo bausme už metropolito Gerasimo sudeginimą. Sąvado kulminacija yra Vytautą išaukštinanti panegirika (похвала). Joje Vytautas laikomas iškiliausiu savo meto viešpačiu, kuriam nebuvę lygaus visose žemėse „nuo jūrų iki jūrų“ – jam paliepus į Lucką atvykęs imperatorius Zigmantas, Lietuvos valdovo klausę rusų kunigaikščiai, o jo valia į sostą  buvę sodinami Aukso ordos chanai.
         
  Sąvado kulminacija yra Vytautą išaukštinanti panegirika (похвала).  
         
Kita vertus, „rusiškoje“ dalyje rodomas didelis dėmesys Šiaurės Rytų Rusios ir Maskvos kunigaikštystės istorijai. Šiuo atveju suprantamas LDK ir Maskvos paribyje buvusios Smolensko metropolijos siekis laviruoti tarp dviejų pagrindinių Rusioje veikusių galybių. Iš įvairių šaltinių sudarytas Trumpasis sąvadas yra idėjiškai prieštaringas kūrinys, tačiau, turint mintyse jo atsiradimo aplinkybes, tuo stebėtis nederėtų. Minėtos prieštaros buvo panaikintos naujame kitomis sąlygomis subrandintame Lietuvos istoriografijos etape.
Mitinė didikų istorija
     
  Iškilus Maskvos grėsmei ir stiprėjant politiniam Lenkijos spaudimui, XVI a. I p. Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio Alberto Goštauto († 1539) aplinkoje radosi du nauji sąvadai – Vidurinysis ir Platusis (Bychoveco kronika). Juose įkūnyta tuometinio LDK elito ideologija. „Rusiška“ Trumpojo sąvado dalis buvo pakeista mitine Lietuvos proistore, kurioje diduomenė kildinama iš kilmingų romėnų ateivių. Anot Viduriniojo sąvado autorių, lietuvių kunigaikščių ir bajorų protėviai I a. po Kr. pabėgę nuo imperatoriaus Nerono persekiojimų, o anot Plačiojo sąvado, V a. po Kr. – nuo „Dievo rykšte“ praminto siautulingo hunų vado Atilos. Pasakojama apie valstybės steigimą ir išplėtimą į rusų žemes (Naugarduko, Polocko ir Kijevo užvaldymą), pateikiama fikcinė valdovų genealogija nuo legendinio romėnų kunigaikščio Palemono iki didžiųjų kunigaikščių Vytenio ir Gedimino. Kita iš Trumpojo sąvado paveldėta medžiaga perdirbta ir papildyta.  
     
Taip sukurta pirmoji LDK istorija nuo legendinių laikų iki XV a. vid. (Plačiajame sąvade – iki XVI a. pradžios, t. y. iki metraštininko gyvenamo laiko; o Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštis drauge su pasakojimu apie Podolę teaprėpė nepilną valstybės gyvavimo šimtmetį). Taigi Lietuvos istorija įgijo savo pradžią, buvo susieta su pasaulio istorija; papasakota, kaip susiformavo valstybės teritorija, kaip buvo
         
  Žvelgiant į Viduriniojo sąvado redakcijas ir Bychoveco kroniką, susidaro nuolatinio tobulinimo, „gludinimo“ įspūdis.  
         
įkurta valstybės sostinė Vilnius – metraščiuose yra įspūdingas pasakojimas apie didžiojo kunigaikščio Gedimino medžioklę ir jos metu susapnuotą pranašingą sapną, kurį jam išaiškinęs vyriausiasis žynys Lizdeika. Sapno metu valdovo regėtas staugiantis didžiulis geležinis vilkas „apreiškęs“ būsimos sostinės šlovę. Metraščiuose, kaip ir apskritai senojoje istoriografijoje, itin daug dėmesio skiriama valdovų genealogijai. Žvelgiant į Viduriniojo sąvado redakcijas ir Bychoveco kroniką, susidaro nuolatinio tobulinimo, „gludinimo“ įspūdis. Į legendinę Lietuvos valdovų genealogiją įterpiamos naujos grandys. Plačiajame sąvade pasirodo ir pirmasis istorinis Lietuvos valdovas Mindaugas bei jo sūnus Vaišelga. Tai, kad šioje genealogijoje pasikeičia trys dinastijos, kurių paskutinioji net nesusieta kraujo ryšiais su ankstesnėmis, primintų klasikinį vakarietišką modelį (plg. tris Prancūzijos dinastijas). Ši trinarė schema neteikia tokio „subažnytinto“ monarchijos vaizdinio kaip konkuruojančios Maskvos raštija. Priešingai, Gediminaičiai ir, pvz., didikai Goštautai kildinami iš senovės Romos aristokratų. Tai liudija aristokratinį metraščių genealogijos ir ideologijos pobūdį.
         
  Viduriniajame ir Plačiajame sąvaduose valstybės istorija parašyta pagal tradicinį europietiškos tautinės kronikos modelį.  
         
Jį patvirtina tai, kad Vytenį didžiuoju kunigaikščiu išrenka didikai, ir tai, kad daug dėmesio skiriama Goštautų, jų giminaičių bei sąjungininkų tikrų ir tariamų nuopelnų iškėlimui.
Viduriniajame ir Plačiajame sąvaduose valstybės istorija parašyta pagal tradicinį europietiškos tautinės kronikos modelį. Tą byloja ir šaltiniai – vakarietiška „pasaulio kronika” ir ypač Motiejaus Miechovitos Lenkų kronika; kita vertus, pasitelkti senrusių šaltinai ir greta vakarietiškos topikos kirilinės raštijos klišės atskleidžia sinkretinį šios istorijos pobūdį. Bet vakarietiškų elementų persvara yra neabejotina.
     
  Lietuvos metraščiai buvo plačiai skaitomi. Jie plito nuorašais, kurie buvo saugomi Žygimanto Augusto bibliotekoje Vilniuje ir elito atstovų (kunigaikščių Sluckių, Odincevičių, Zaslavskių, Aleksandro Chodkevičiaus) bibliotekose. XVI a. pab. – XVIII a. nuorašų turėjo įsigiję ir vidutiniai bajorai. Lietuvos metraščiai padėjo pamatus LDK  istoriografijos tradicijai. Jais rėmėsi ir jų idėjas toliau plėtojo Motiejus Strijkovskis, Augustinas Rotundas, Albertas Vijūkas-Kojelavičius, temas ir motyvus savo kūryboje panaudojo Radvilų aplinkos poetai ir genealogai, panegirikų ir jėzuitų mokyklinių dramų autoriai, Lietuvos istorikai ir rašytojai romantikai.  
     
Kęstutis Gudmantas
Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, Vilnius, 1971.