Mitai / XV-XVI a.
Grįžti

Lietuvos metraščių pasakojimas apie Vilniaus įkūrimą: mitas ir istorija

Kaip legenda byloja...
Legenda apie Vilniaus įkūrimą yra vienas populiariausių senosios Lietuvos pasakojimų. Pirmą kartą jis užrašytas apytikriai XVI a. III dešimtmetyje Lietuvos metraščiuose. Plačiajame metraščių sąvade (Bychoveco kronikoje) skaitome:
     
  „Vieną kartą didysis kunigaikštis Gediminas išvyko iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių, už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų; jam didžiai patiko, jis apsigyveno tenai, kur buvo Senieji Trakai; ir iš Kernavės perkėlė savo sostinę į Trakus. Neilgai trukus, išvyko didysis kunigaikštis Gediminas medžioti už keturių mylių nuo Trakų; ir randa ties Vilnios upe gražų kalną, ant kurio užtinka didžiulį žvėrį, taurą, užmuša jį ant to kalno, kuris ir dabar tebevadinamas Taurakalniu. O kad buvo labai vėlu grįžti į Trakus, jis sustojo Šventaragio slėnyje, kur degindavo pirmuosius kunigaikščius, ir čia apsinakvojo. Tenai miegodamas, jis susapnavo, kad ant kalno, kuris buvo vadinamas Kreivuoju, o dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Pabudo iš miego ir tarė savo žyniui, vardu Lizdeikai, kuris buvo rastas erelio lizde, – tasai Lizdeika buvo Gedimino žynys ir vyriausias pagonių kunigas: „Susapnavau keistą sapną.“ Ir nupasakojo viską, kas jam sapne buvo pasirodę. Tasai žynys Lizdeika tarė: „Didysis kunigaikšti, geležinis vilkas reiškia: sostinė čia stovės, o staugimas jo viduje – tai jos garsas sklis po visą pasaulį.“ Ir didysis kunigaikštis Gediminas tuoj rytojaus dieną, nebeišvykdamas, pasiuntė žmonių ir įkūrė vieną pilį Šventaragyje – Žemąją, o antrąją – Kreivajame kalne, kuris dabar vadinamas plikuoju, ir toms pilims davė Vilniaus vardą. Ir, įkurdinęs miestą, perkėlė savo sostinę į Vilnių [...]“.  
     
Metraštininkų įkvėpimo šaltiniaiLegenda užrašyta XVI a., t. y. po vaizduojamų įvykių praėjus 200 metų. Metraštininkai legendą įvilko į savo laiko drabužius, nes Gediminas atstumo myliomis tikriausiai nematavo, be to, Lizdeika vadinamas vyriausiuoju pagonių kunigu. Frazė apie būsimos sostinės garso sklidimą „po visą pasaulį“ primena Pradžios knygos eilutes, kuriose pasakojama apie Babelio bokšto statybą.
         
  Intriguojančiame mūsų metraščių pasakojime galime atpažinti senųjų tikėjimų ir ritualų pėdsakus.  
         
Nurodyti dalykai neturėtų stebinti, nes metraštininkai buvo krikščionys. Metraščių pasakojimas apie sostinių trejetą atliepia archetipą (graik. archétypon – archetipas, modelis, šablonas), būdingą ir mūsų kaimynams. Prisiminkime rusų metraščių siužetą apie tris senovės Rusios centrus ir lenkų kronikų pasakojimus apie sostinės perkėlimą iš Krušvicos į Gniezną, o iš pastarojo – į Krokuvą. Metraštininkai buvo susipažinę su senrusių metraščiais ir Motiejaus Miechoviečio Lenkų kronika, tad šios sąsajos nėra atsitiktinės, juolab, kad iš Haličo-Voluinės metraščio jie perėmė literatūrinę klišę apie miestų įkūrimą kunigaikščių medžioklių metu. Tačiau intriguojančiame mūsų metraščių pasakojime galime atpažinti senųjų tikėjimų ir ritualų pėdsakus. Religijų istorikas Mircea Eliadė (1907–1986) pastebi: „Jei niekur nematyti jokio [dieviško] ženklo, jis sukurstomas. Pavyzdžiui, pasitelkiama savotiška iššauka, evocatio, su gyvulių pagalba; jie parodo, kad vieta yra tinkama šventovei ar kaimui statyti. […]. Pavyzdžiui, persekiojamas laukinis žvėris, ir ten, kur jis nukaunamas, statoma šventovė; arba laisvėn išleidžiamas naminis gyvulys – tarkim, jautis, o po kelių dienų jis suieškomas ir ten pat, vietoje, paaukojamas. Paskui pastatomas aukuras, o aplink jį kaimas.“
Susapnuotos sostinės
Metraščių variantas yra sudėtingesnis. Sumedžiojęs taurą, Gediminas nakvoja sakralinėje vietovėje – Šventaragio pievoje, laukdamas apreiškimo. Tai nuo seniausių laikų žinoma inkubacijos praktika (ją plačiai yra nušvietęs religijos tyrinėtojas Gintaras Beresnevičius).
Tokių ir panašių pasakojimų aptinkame įvairių tautų tekstuose.
         
  Geležinio vilko vaizdinys buvo paplitęs lietuvių ir kitų tautų folklore.  
         
Anot romėnų epo Eneidos, karalius Lotynas į šventvietę atnešęs šimto paaukotų avių kailius ir joje atsigulęs naktį laukė dievaičio Fauno ištarmės, o romėnų protėviui Enėjui neprireikė ypatingų apeigų – jam užmigus prie Tiberio upės, upės dievas Tiberinas sapno metu apreiškęs Romos pirmtakės Albos Longos įkūrimą.
Pranašingi sapnai, pranašavimai ir neįprasti dalykai nuolat sutinkami pasakojimuose apie sostinių ar valstybių ir imperijų įkūrimą bei suklestėjimą. Tokių pasakojimų yra apie Romą, Prahą, Kijevą, Maskvą, Osmanų imperiją... Bene geriausiai žinoma Romos įkūrimo legenda, ypač epizodas apie vilkės pamaitintus dvynius Romulą ir Remą. Dalis tyrėjų įžvelgia šio epizodo ir metraščių geležinio vilko sąsajas, tačiau jos turbūt nėra tiesioginės, nes geležinio vilko vaizdinys buvo paplitęs lietuvių ir kitų tautų folklore. Metraštininkams, pasakojusiems apie lietuvių kilmę iš romėnų, Romos įkūrimo mitas buvo žinomas ir pastebėtas panašumas turėjo imponuoti. Tačiau Vilniaus įkūrimo legenda nėra Romos įkūrimo mito „klonas“.
Lizdeika ir Merlinas
G. Beresnevičius yra atskleidęs įdomių Lizdeikos suradimo erelio lizde sąsajų su Sibiro tautelių vaizdiniais apie šamanus.
Anot metraštininkų, Lizdeika buvo vyriausias pagonių kunigas.
         
  Lizdeika buvo vyriausias pagonių kunigas  
         
Matyt, tik tokio rango žynys ir galėjo paaiškinti valdovo sapną, kuriam senovėje hierarchiškai buvo suteikiamas aukščiausias statusas. Valdovo ir žynio arba mago pora yra puikiai žinomas dalykas. Prisiminkime keltų folkloro personažus, išpopuliarėjusius viduramžiais – Britanijos karalių Artūrą ir jo žynį Merliną, kuris, kaip ir Lizdeika, buvo glaudžiai susijęs su mišku (pasak legendos, jame užaugęs). Nors neturėtume šiame kontekste pamiršti ir karaliaus Nebukadnezaro sapnus išaiškinusio turbūt žymiausio „sapnų specialisto“ pranašo Danieliaus.
Šiandien neįmanoma atsakyti, kiek ir kokiu mastu tai, kas pavaizduota metraščiuose, iš tikrųjų vyko.
         
  Viename laiške Gediminas šį miestą pavadina „mūsų karališkuoju miestu Vilniumi“.  
         
Kokio nors ritualo, tegul ir tiksliai nesutampančio su aprašytuoju metraščiuose, būta. Galbūt savotiško spektaklio, iš anksto susitarus su žyniais?
Turime metraštininkų dėka mus pasiekusią legendą. Ji gražiai dera su pirmuoju Vilniaus paminėjimu 1323 m. Gedimino laiškuose, kuriuose Vilnius nurodomas kaip jų parašymo vieta; viename laiške kunigaikštis šį miestą pavadina „mūsų karališkuoju miestu Vilniumi“, t. y. Lietuvos sostine. Sostinės, svarbiausios didžiojo kunigaikščio rezidencijos, perkėlimą ar pasirinkimą derėjo „įforminti“. Ir tam pasitelkta senoji religija.
Kas padiktavo sostinės pasirinkimą?
„Perkėlimą“ lėmė racionalūs motyvai. Vilniaus strateginė padėtis (dėkingas reljefas, upių santaka) sąlygojo tai, kad Aukštutinė pilis buvo geriausia krašto citadelė, kurios vienintelės „tikrojoje Lietuvoje“ neįstengė užimti kryžiuočiai. Kaip parodė ateities įvykiai,
 
Įdomybė
 
Vilniaus „įkūrimo“ metu čia jau buvo gyvenvietė ir pilis.
 
tai buvo įžvalgus ir būtinybės padiktuotas žingsnis, nes Kernavė buvo nušluota nuo žemės paviršiaus per XIV a. II p. antpuolius, o ir Trakai neatsispyrė užpuolikams.
Gedimino pasirinkimą lėmė karinių, politinių ir ekonominių motyvų visuma – laivybai tinkanti Neris garantavo miesto augimą, miestas teikė valdovo rezidencijai papildomas saugumo garantijas, buvo jos užnugaris – aprūpino amatininkų gaminiais, nuolatine ir gausia įgula. Lietuvai tampant didvalstybe, veikiausiai orientuotasi į europietišką sostinės modelį – iš Gedimino laiškų patiriame, kad jis norėjo būti toks pat, kaip ir kiti Europos monarchai.
 
Kęstutis Gudmantas
 
Literatūra: Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė R. Jasas, Vilnius, 1971, p. 71–72.