Karyba / XIII-XIV a.
Grįžti

Lietuvos plėšikai

Ankstyvieji Lietuvos istorijos amžiai buvo neramūs laikai. Artimesnių ar tolimesnių kaimynų antpuoliai bei keršto žygiai buvo įprasti reiškiniai. Tokia padėtis būdinga visuomenėms, kuriose valstybinės valdžios struktūros buvo menkos, o teisingumo vykdymas didžia dalimi buvo privatus giminės reikalas. Pagoniškos Lietuvos visuomenėje (kaip ir kiekvienoje) būta asmenų, gyvenusių socialinio gyvenimo paraštėse. Tai – plėšikai, kuriems karu persunkta Lietuva XIII–XIV a. sudarė neblogas sąlygas tarpti. Apie jų egzistavimą daugiausia žinoma iš vokiečių kronikų, aprašančių to meto įvykius. Į Prūsijos žemes atsibeldę lietuvių plėšikai dažniausiai būdavo susibūrę į 100 asmenų nesiekiančias grupes. Tokių būrių svarbiausia veikla – svetimo krašto gyventojų turto plėšimas. Būriai buvo šiek tiek pavaldūs kaimyninės priešiškos šalies aukščiausiai valdžiai. „Savus“ plėšikus globojo ir Vokiečių ordino pareigūnai, ir Lietuvos kunigaikščiai.
 
Karo meto plėšikai – neoficialūs smogiamieji būriai
XIII a. pirmaisiais dešimtmečiais vokiečių riteriams užkariavus Prūsijos ir Livonijos kraštus, tenykščiai plėšikai išliko, bet jie turėjo liautis skriaudę vokiečių pavaldinius, o savo amatu verstis „pagonių“ žemėse. Ordino kronikininkas Petras Dusburgietis yra pateikęs ne vieną vaizdingą aprašymą, kaip šios gaujos veikė Prūsijoje, jotvingių žemėse ir Lietuvoje, pastebėdamas, kad „vargu ar kas galėtų nuodugniai papasakoti, kokie nuostabūs ir nepaprasti buvę
         
  „vargu ar kas galėtų nuodugniai papasakoti, kokie nuostabūs ir nepaprasti buvę žygiai krikščionių plėšikautojų.“  
         
žygiai krikščionių plėšikautojų.“ Ypač garsėjo toks Martynas iš Golino, vadovavęs mišriam vokiečių ir prūsų plėšikų būriui. „Tas pats Martynas ir būrelis kitų vyrų vėl priėjo vieną Sūduvos žemės kaimą ir vakaro prietemoje, kai vieni maudėsi pirtyje, antri vakarieniavo, o treti ėjo visokias tarnybas, jį užpuolė, o visus žmones išžudė.“ Panašius puolimus iš pasalų vykdydavo ir lietuvių plėšikai. 1298 metais netikėtai atsidanginęs 140 lietuvių būrys užpuolė Štraisbergo miestelį ir išžudė visus jo gyventojus vyrus, įskaitant ir vietinį kunigą, o moteris bei vaikus paėmė į nelaisvę. 1300 metais 75 lietuviai netikėtai įsiveržė į vieną Varmijos vyskupijos Glotavos valsčiaus kaimą, sudegino jį ir „išžudė ar pagrobė viską, ką ten rado gyvą“. Galiausiai 1315 m. būrys lietuvių įvykdė Martyno iš Golino vertą „žygdarbį“: iš vietinio Kuoknesės
         
  Lietuvių ir kryžiuočių karo laikais aiškios ribos tarp kario ir plėšiko nebuvo, tie patys vyrai galėjo atlikti abu vaidmenis.   
         
miestelio gyventojo gavę žinių, jog tūla jaunoji su gausia palyda ir kraičiu tam tikru metu vyks į savo jaunikio namus, lietuviai paspendė pasalą ir, nutaikę tinkamą progą, puolė – tik vienas kitas paspruko, išvengęs žūties ar vergovės. Tokie laikai, tokie papročiai.
Pasitaikydavo atvejų, kai plėšikai susiburdavo tik tam kartui. Tikriausiai toks būrys susitelkė 1290 m. birželį. Jį sudarė 36 vyrai iš Aukaimio, norėję, anot Petro Dusburgiečio, „patrikdyti plėšikiškais išpuoliais Ragainės broliams ramybę.“ Tokio būrio narius vadinti plėšikais galima tik sąlyginai. Lietuvių ir kryžiuočių karo laikais aiškios ribos tarp kario ir plėšiko nebuvo, tie patys vyrai galėjo atlikti abu vaidmenis. Net ir kunigui Petrui Dusburgiečiui pats savaime plėšikas nėra neigiamas ar smerktinas personažas tol, kol jis veikia prieš „stabmeldžius“. Iš daugelio liudijimų sprendžiant, jog grobiamieji žygiai, kaip turto įsigijimo šaltinis, to meto lietuvių visuomenėje būdavo vertinami teigiamai, galima neabejoti, jog ir plėšikų (lietuvių) veikla svetimuose kraštuose lietuviams kėlė pasitenkinimą.
     
  Visuomenėje vyraujant tokioms vertybėms ir kariaujant su kryžiuočiais, Lietuvos didieji kunigaikščiai rūpinosi ne plėšikų būrių persekiojimu ar išsklaidymu, bet jų pažabojimu. Tai reiškia, kad abi pusės turėjo laikytis ribų, kurių nevalia buvo peržengti: plėšikai turėjo neužgauti tiesioginių didžiojo kunigaikščio interesų, neplėšti jo žmonių ar valdų, o didysis kunigaikštis neturėjo trikdyti plėšikų įprasto gyvenimo būdo. Pastarajam reiškiniui tarpti palankią aplinką kūrė karas tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio. Kaip Vokiečių ordinui buvo parankūs savi plėšikai, veikiantys prieš „stabmeldžius“, taip didžiajam kunigaikščiui buvo naudingi plėšikai, veikiantys Prūsijoje ir Livonijoje.   
     
„Plėšikėlių taika“: siauras prekybos takelis per grobikų siaubiamą žemę
XIV a. lietuvių veikimas Livonijoje buvo nuolatinis reiškinys. Gediminui siekiant normalizuoti santykius su krikščionimis, Rygos miesto tarybos nariai 1322 m. netruko jam priminti, kad „jūsų plėšikėliai“ vis dar pridaro didelių nuostolių, veikdami Rygos apylinkėse. Rygiečiai nuolankiai prašė, kad Gediminas malonėtų įsakyti plėšikėliams ateityje nekrėsti panašių eibių. Regis, Gediminas patenkino jų prašymą. Bent tol, kol lietuviai ir rygiečiai buvo sąjungininkai,
         
  Plėšikų veiklą reguliavo ir 1323, ir 1338 m. sutartys su Livonija.  
         
pastarieji nepatyrė nemalonumų iš lietuvių plėšikų. Taigi XIV a. I p. plėšikų gaujų veikimas tapo vienu iš tarptautinių sutarčių dėmesio objektų. Plėšikų veiklą reguliavo ir 1323, ir 1338 m. sutartys su Livonija. Pastaruoju atveju buvo nustatyta, jog abiejų pusių pirkliai gali jaustis saugūs tik siaurame kelio ruože, vedančiame palei Dauguvą, o toliau – per Balninkus, Giedraičius ir Nemenčinę link Vilniaus. Kiti 1338 m. sutarties punktai nustatė sąlygas, kaip vietiniai gyventojai gali su pagrobtu turtu pabėgti į svetimą šalį ir ten pasilikti. Iš jų aiškėja ne tik tam tikras plėšikų pavaldumas krašto aukščiausiai valdžiai, bet ir Livonijos vokiečių bei Lietuvos valdovo valdžios ribotumas plėšikų atžvilgiu, nes plėšikams buvo pripažinta teisė perbėgti į kitos pusės stovyklą.
 
Įdomybė
 
XIII–XIV a. karų tarp lietuvių ir Vokiečių ordino metu aiškios ribos tarp kario ir plėšiko nebuvo, o grobiamieji žygiai laikyti garbingu pasipelnymo būdu. Plėšikų veiklą ribojo tik ekonominiai poreikiai, vertę užtikrinti saugumą keliaujantiems pirkliams. Livonijos ir Lietuvos 1367 m. sutartyje įvardinta „plėšikėlių taika“ numatė siaurą, abiejų šalių saugomą prekybos ruožą, už kurio plytėjo viduramžių plėšikų rojus. 
 

XIV a. II p., kai karas tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos vyko intensyviausiai, plėšikai ir toliau aktyviai reiškėsi. Tiesa, reikalas bent minimaliai reguliuoti jų veiklą niekur neišnyko. Šie derybose realizuojami bandymai privedė prie keisto naujadaro – „plėšikėlių taikos“ (pax latrunculorum) – atsiradimo. Taip ji vadinama Livonijos ir Lietuvos 1367 m. sutartyje. Joje pažymėta, kad už Livonijos plėšikų priežiūrą buvo atsakingi pasienio pilių komtūrai, o už Lietuvos – vietiniai lietuvių didikai. Sutartyje iš naujo buvo patikslintas siauras „taikos ruožas“, anapus kurio plytėjo plėšikų rojus. Jo apžavams neatsispirdavo nei aukštos socialinės padėties vokiečiai, nei lietuviai. Kaip tik XIV a. II p. kai kurie komtūrai ėmė aktyviai naudoti plėšikų antpuolių metodus: iš pasalų, mažais, bet mobiliais būriais. Apie panašius lietuvių veiksmus XIV a. II p. yra mažiau duomenų, nes vokiečių šaltiniai visų pirma vaizdavo saviškių žygius. Galima neabejoti, kad panaši veikla nebuvo svetima, pvz., Kęstučiui. 1366 metais į susitikimą su maršalu Heningu Šindekopfu Kęstutis ir jo palyda atvyko raiti ant žirgų, kuriuos pakeliui pagrobė iš Vokiečių ordino Tamaviškių pilies. Taigi nusistovėjus ilgalaikiui karui, smulkių kariavimo formų, kurias galima vadinti plėšikavimu, tik daugėjo. Taip veikė žmonės, kurie iš to gyveno ir nebuvo suinteresuoti stabilios taikos perspektyva, kuri reikštų jų „verslo“ pabaigą.
 
Darius Baronas
D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas, Lietuvos istorija, t. 3: XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų, Vilnius: Baltos lankos, 2011.