Dvasinis gyvenimas, religija / XV-XVI a.
Grįžti

Lietuvos stačiatikių metropolija (1316–1458)

Nuo Rusios krikšto 988 m. pradėjusi kurtis vietinė Bažnyčios organizacija – Kijevo metropolija ir jos vyskupijos – buvo pavaldi Konstantinopolio patriarchatui. Plotu Kijevo metropolija buvo didžiausia, o XIV–XV bei vėlesniais amžiais – turtingiausia stačiatikių bažnytinė provincija. Kijevo Rusios laikais dauguma metropolitų buvo graikai, o nuo XIII a. antros pusės imta laikytis nerašytos taisyklės, kad po vieno metropolito graiko mirties jo įpėdiniu tampa vietinis rusas/rusėnas, o paskui – graikas ir taip toliau. Anot XIV a. bizantiečių istoriko Nikeforo Gregoro, tokia metropolito sosto paveldėjimo praktika ir vieningos metropolijos palaikymo principas buvo išmintingas protėvių sumanymas, sėkmingai palaikęs graikų ir rusų tautų draugystę. Ilgalaikis Kijevo bažnytinis pavaldumas Konstantinopoliui ir nusistovėjusi administravimo praktika – svarbios sąlygos, nagrinėjant Lietuvos valdovų veiksmus Rusios stačiatikių Bažnyčios veiklos sferoje. Lietuvių kunigaikščiams užvaldžius stačiatikių žemes, jie įžengė į pasaulį su savo tvarka ir dėsningumais, kurių jie ir negalėjo, ir nenorėjo radikaliai keisti.
 
Lietuvių iššūkis Maskvai
     
  Lietuvių kunigaikščiai turėjo prisitaikyti prie esamų sąlygų. XIII amžiaus pabaigoje metropolitui Maksimui apleidus Kijevą, Rusios bažnytinio gyvenimo centras persikėlė į šiaurės rytų Rusią. Kai 1326 m. metropolitas Petras savo rezidencija ir amžino poilsio vieta pasirinko Maskvą, nusistovėjo Maskvos kunigaikščių ir Rusios metropolitų bendro, sutartinio veikimo tradicija. Metropolito rezidavimas Maskvoje kėlė jos kunigaikščių prestižą, nepaisant to, kad aptariamu laikotarpiu jie buvo lojalūs totorių valdžiai Rusios žemėse. Stačiatikių Bažnyčios, Maskvos kunigaikščių ir totorių sugyvenimas kūrė nelengvai pajudinamą sistemą.  
     
Pirmuoju Lietuvos valdovu, kuris bandė koreguoti vienvaldišką šiaurės rytų Rusioje reziduojančio metropolito poziciją, buvo Gediminas. Tikriausiai būtent šio valdovo diplomatinės priemonės leido pasiekti tai, kad apie 1316 m. Konstantinopolyje atskiru „lietuvių metropolitu“ buvo įšventintas Teofilis, o naujosios metropolijos sostine tapo Naugardukas, kuriam buvo pavaldžios Polocko ir Turovo vyskupijos. Tačiau Teofilis neapsiribojo jam skirta sfera.
         
  didelėmis pastangomis gauta „sava“ metropolija nustodavo gyvuoti, kai mirdavo atskiras ganytojas  
         
Jis daug keliavo po Rusios žemes, plėtė savo jurisdikciją, dovanomis gausino rėmėjų ratą. Taigi jis siekė ne metropolijos Lietuvos valstybės ribose, bet valdžios visoje Rusios metropolijoje. Po Teofilio mirties 1330 m. Konstantinopolio patriarchas, matydamas, kad stačiatikybė tarp lietuvių rimčiau nepaplito, nusprendė, kad tenykščių stačiatikių sielovada sėkmingai gali rūpintis Maskvos metropolitas, todėl Teofilio įpėdinio nepaskyrė. Lietuvos metropolija tapo vakuojanti. Panašūs dalykai kartosis ir vėliau: didelėmis pastangomis gauta „sava“ metropolija nustodavo gyvuoti, kai mirdavo atskiras ganytojas. Toks institucinis Lietuvos stačiatikių metropolijos silpnumas rodo, kad Konstantinopolio patriarchas tik ypatingų aplinkybių verčiamas sutikdavo įšventinti atskirą metropolitą Lietuvai, o paskui vėl būdavo grįžtama prie tradicinės tvarkos. Tokia tvarka buvo palankesnė Maskvai.
Žvalgymasis į Rusios žemes pro Stačiatikių Bažnyčios vartus
Stipriausi bandymai turėti savą Lietuvos metropolitą matyti Algirdo laikais. Tokia kova labiausiai įsiplieskė dėl įpėdinystės po metropolito Teognosto mirties 1353 metais. Šiam mirus, maskvėnai suskubo į Konstantinopolį išsiųsti glaudžiai su Maskvos kunigaikščiais susijusios bajorų giminės atstovą Aleksijų. Nuo jų neatsiliko Algirdas, kuris išsiuntė savo kandidatą – iš Tverės kilusį vienuolį Romaną. Geriau sekėsi Aleksijui, kuris po metus trukusio bandomojo laikotarpio tapo Rusios metropolitu. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis Algirdas nenuleido rankų. Jis pasiekė, kad naujai patriarcho sostą
         
  Nors Rusios Bažnyčia dar nebuvo pavaldi pasaulietinei valdžiai, tačiau Maskvos ir Lietuvos kunigaikščiai per ją bandė plėsti savo politinę įtaką  
         
užėmęs Kalistas jo teikiamą kandidatą Romaną taip pat įšventintų į metropolitus (1354). Rusioje atsiradus dviem metropolitams, tenykštėje Bažnyčioje kilo didžiulė sumaištis, nuslopusi tik Romanui mirus (1361). Tai buvo kova dėl pirmavimo visoje Rusios Bažnyčioje. Tokios savų bažnytinių kandidatų aspiracijos buvo parankios tiek Maskvos, tiek Lietuvos kunigaikščiams. Nors Rusios Bažnyčia dar nebuvo pavaldi pasaulietinei valdžiai, tačiau Maskvos ir Lietuvos kunigaikščiai per ją bandė plėsti savo politinę įtaką. Taikliai šį reiškinį 1380 m. apibūdino patriarchas Nilas, prisimindamas Algirdo ir Aleksijaus kovą: „... Tuo tarpu, kai kiti buvo linkę elgtis ramiai ir laikytis taikos, tas ugnies garbintojas lietuvių kunigaikštis, kiekvienu metu pasiryžęs užpulti ir nusiaubti bet kokią kitą šalį ar pavergti bet kokį miestą, kad ir kaip troško, negalėjo prieiti prie didžiosios Rusios ir dėl to nerado sau ramybės, bet, degdamas neapykanta metropolitui, visokiausiais būdais stengėsi jam pakenkti.“
     
  Tad Rusioje įsigalėti siekiančiam Algirdui atskiras Lietuvos stačiatikių metropolitas buvo svarbus ne kaip LDK stačiatikius integruojantis veiksnys, bet kaip politinis įrankis visoje rytų slavų erdvėje. Šiuo požiūriu jo politinė vizija orientavosi į Rusios metropolitų dvasinės valdžios sferos mastelius.   
     
Stačiatikių Bažnyčio unija ir skilimas
Politinis pliuralizmas Rusios žemėse XIV a. palengva skatino ne tik atskirų jos dalių susvetimėjimą, bet ir regioninės tapatybės stiprėjimą. Prie šio proceso prisidėjo ne tik Lietuvos valdovai, bet ir įtakos metropolijai siekiantys maskvėnai. Tai ypač ryškiai pasireiškė tada, kai 1375 m.
         
  Esminis lūžis įvyko tik po Florencijos unijos tarp katalikų ir stačiatikių (1439)  
         
į Kijevo metropolitus buvo įšventintas Algirdo pasiūlytas kandidatas Kiprijonas: maskvėnai ilgą laiką (iki 1390) jo nenorėjo pripažinti ir pravardžiavo „lietuviu“.
LDK mastu vietiniams Bažnyčios interesams teikiama
 
Įdomybė
 
Rusioje siekęs įsigalėti Algirdas pakišo ne vieną pagalį į ratus Maskvos dominavimui. Naujuoju stačiatikių metropolitu patvirtinus Maskvai artimą Aleksijų, o ne Algirdo siūlytą Romaną, šis nenuleido rankų. Algirdas pasiekė, kad naujai patriarcho sostą užėmęs Kalistas jo teikiamą kandidatą Romaną taip pat įšventintų į metropolitus (1354). Rusioje atsiradus dviem metropolitams, tenykštėje Bažnyčioje kilo didžiulė sumaištis, nuslopusi tik Romanui mirus (1361).
 
pirmenybė išryškėjo, kai 1415 m. Naugarduke susirinkę LDK stačiatikių vyskupai savo metropolitu išsirinko Grigalių Camblaką. Jie atsisakė Maskvos metropolito Fotijaus, pastarąjį apkaltinę vietinės (LDK) Bažnyčios skriaudimu. Tiesa, 1420 m. Fotijus vėl atgavo savo dvasinę valdžią ir LDK stačiatikiams. Tai rodo, kad Lietuvos stačiatikių metropolijos išsiskyrimo procesas buvo labai lėtas. Esminis lūžis įvyko tik po Florencijos unijos tarp katalikų ir stačiatikių (1439). 1448 metais maskvėnai sau išrinko metropolitu Joną, nepaisant to, kad kanoniškai išrinktas metropolitas buvo bažnytinę uniją priėmęs Izidorius. Išeitis iš akligatvio rasta tik 1458 m., kai popiežius Pijus II Izidoriaus įpėdiniu paskyrė Grigalių Bulgarą. Tada išblėso tiek Maskvos, tiek Kijevo metropolitų ambicijos tapti „visos Rusios“. Ėmė gyvuoti maskvėniška ir rusėniška stačiatikių Bažnyčia. Pastaroji toliau puoselėjo Kijevo Rusios tradicijas ir palaikė ryšius su Konstantinopolio patriarchu iki 1685–1686 m., kai Kijevo metropolija perėjo Maskvos patriarchato žinion.
Darius Baronas
M. Giedroyć, „The Ruthenian-Lithuanian metropolitanate and the progress of Christianisation (1300–1458)“, Nuovi studi storici, 17, 1992, p. 315–342. S. C. Rowell, Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva: Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345, iš anglų k. vertė O. Alekna, Vilnius: Baltos lankos, 2001.