Kūryba / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Lietuvos totorių rankraščiai – LDK raštijos fenomenas

Lyginant su kitomis
 
Įdomybė
 
Reformacijos metu vykę pokyčiai parodė, kad vietos šnekamosios kalbos gali būti pritaikytos religijoje, į jas gali būti verčiami svarbiausi religiniai tekstai. Arabiškai nemokantys LDK totoriai rado išeitį – visiems musulmonams sakralios arabų kalbos raidynas (29 arabų raidyno raidės ir kelios, tinkančios slavų kalbų garsams perteikti, perimtos iš persų raidyno) buvo pritaikytas tekstams iš pradžių rusėnų, vėliau lenkų kalba užrašyti.
 
nekrikščionių bendruomenėmis, LDK totorių sociokultūrinė istorija išsiskiria kultūrinės asimiliacijos procesu. Totorių bendruomenėje dažniau buvo apsisprendžiama keisti islamą į krikščionybę, vyko sparti kalbinė asimiliacija. Neturėję bendros juos jungiančios kalbos totoriai greitai perėmė vietoje vartotą rusėnų, vėliau lenkų kalbą. Totorių kalbinę asimiliaciją lėmė daug priežasčių: mišrios santuokos (jų keliu buvo perimta ir slaviška asmenvardžių sistema), negausi bendruomenė, įvairiais tiurkų kalbos dialektais kalbančius totorius jungiančios kalbos nebuvimas (arabų kalba buvo naudojama tik religijoje, dauguma jos nemokėjo, ji netelkė bendruomenės kalbiniu požiūriu). LDK laikotarpiu pagrindinis Lietuvos totorius visuomenėje skiriantis ir į bendruomenę jungiantis požymis buvo jų išpažįstama religija.
Šventųjų rašmenų ir kasdienės kalbos kompromisas
Reformacijos metu vykę pokyčiai parodė, kad vietos šnekamosios kalbos gali būti pritaikytos religijoje, į jas gali būti verčiami svarbiausi religiniai tekstai. LDK totoriai rado išeitį –  visiems musulmonams sakralios arabų kalbos raidynas (29 arabų raidyno raidės ir kelios, tinkančios slavų kalbų garsams perteikti, perimtos iš persų raidyno) buvo pritaikytas tekstams iš pradžių rusėnų, vėliau lenkų kalba užrašyti. Nemokantiems arabų kalbos bendratikiams buvo pasiūlyti  religinio ir pasaulietinio pobūdžio tekstai, buitiniai patarimai ir net Korano vertimas. LDK totorių atlikti pažodiniai Korano vertimai (su paaiškinimais) pripažįstami pirmaisiais, atliktais Rytų Europos kalbomis.
         
  LDK totorių atlikti pažodiniai Korano vertimai (su paaiškinimais) pripažįstami pirmaisiais, atliktais Rytų Europos kalbomis. Šiandienos tyrinėtojams žinomi arabų rašmenimis, bet rusėnų (baltarusių) ar lenkų kalba užr  
         
Šiandienos tyrinėtojams žinomi arabų rašmenimis, bet rusėnų (baltarusių) ar lenkų kalba užrašyti Lietuvos totorių rankraščiai yra datuojami XVII–XIX a., ankstesni, rašyti XVI a., neišliko. Totorių rankraščių kaligrafinio perrašinėjimo tradicija nutrūko XX a. viduryje. Kasdienybėje ir religinėje praktikoje naudoti totorių rankraščiai arabų rašmenimis buvo itin vertinami, jie buvo paveldimi, kartais ir testamentu.
Neretai savitai parašyti totorių rankraščiai yra vadinami kitabais (arab. knyga). Iš tiesų, kitabais vadintos didelio formato ir didelės apimties knygos, kuriose buvo surašyti skirtingo pobūdžio ir paskirties tekstai. Kitabuose buvo galima perskaityti musulmonų apeigų ir  tradicijų, kurių reikėtų laikytis, aprašymus, perskaityti pasakojimus apie pranašą Muchamedą (tokie tekstai vadinti chadisais), susipažinti su rytų legendomis ir folkloru. Kasdienėje religijos praktikoje buvo naudojamos maldaknygės – chamailai. Juose arabų ar tiurkų kalbomis buvo surašyti maldų tekstai, o greta jų – maldų paaiškinimai maldininkui suprantama lenkų ar rusėnų kalba, kurie leido ne tik atkartoti nesuprantamas maldas, bet ir įsigilinti į jų turinį. Greta maldų chamailuose būta ir musulmonų chronologijos, kasdienių patarimų, sapnų aiškinimų ar pranašysčių. Svarbią ir išskirtinę totorių rankraščių grupę sudaro tefsirai – Koranas, jo turinio atpasakojimas ir komentaras lenkų kalba. Buvo siekiama, kad kiekvienas musulmonas suprastų svarbiausią religinį tekstą. Radus išeitį, kaip LDK musulmonams perteikti esmines tikėjimo dogmas ir tiesas, tefsirai buvo papildomi ne tik folkloriniais siužetais, bet ir didaktiniais pasakojimais, pamokslais. Siekta ne tik vaizdžiai iliustruoti vienus ar kitus religijos pavyzdžius, bet ir norėta  įrodyti islamo pranašumus prieš kitas religijas, pagrįsti islamo, kaip tikros ir teisingos religijos, statusą.
Religijų ginčas
Nors visi totorių rankraščiai yra unikalūs savo pateikimo idėja, daugelio jų tekstai nėra LDK totorių kūrybos rezultatas, juose nemažai perimtų rytietiškų (arabiškų) legendų, pasakojimų, jie paveikti vietos totorių ar pasiskolintos žodinės tradicijos. Savitumu išsiskiria ne tik minėti tefsirai, bet ir, matyt, LDK aplinkoje sukurta ar adaptuota, totorių rankraščiuose konstruojama religinė polemika tarp totoriaus ir žydo ar rečiau (bent žinomuose rankraščiuose) tarp totoriaus ir krikščionio. Lietuvos totorių rankraščiuose užrašytos musulmono polemikos su žydu struktūra yra tapati antižydiškos ar antikrikščioniškos polemikos tekstams.
         
  Savitumu išsiskiria ne tik minėti tefsirai, bet ir, matyt, LDK aplinkoje sukurta ar adaptuota, totorių rankraščiuose konstruojama religinė polemika tarp totoriaus ir žydo ar rečiau (bent žinomuose rankraščiuose) tarp totoriaus ir krikščionio.  
         
Juose buvo ginčijamasi dėl skirtingo Šv. Rašto vietų interpretavimo, papročių ir ritualų skirtumo ir panašiai. Iš šiandien žinomų musulmonų ir žydų religinės polemikos atvejų galima skirti kelias polemikoje aptariamas ir argumentuojamas aktualijas – tai musulmonų pirmtako Ismaelio kilmė, ritualinio rankų ir kojų apsiplovimo būtinybė ir prasmė bei svarstymai dėl musulmonų meldimosi pozos (kniūpsčia). Pavyzdžiui, rankraščiuose inscenizuotoje polemikoje musulmonai kaltino žydus: „Priskiriate save Abraomo atšakai, o elgiatės ne pagal jo tikėjimą, eidami melstis rankų ir kojų neplaunate.“ Dėl tariamo priesakų nesilaikymo žydams grasinta: „Ir kaip Viešpats pirma džiaugėsi jumis gera jums darydamas ir jus daugindamas, taip džiaugsis Viešpats išnaikindamas jus ir pražudydamas, ir būsite atimti nuo žemės.“ Nėra abejonių, kad tokios lemties žadėjimas apeigų ir ritualų nesilaikantiesiems turėjo būti  paveikus LDK musulmonams, juos moralizavo. 
     
  Totoriai perėmė religinėje polemikoje įprastai naudojamą taktiką, kai menami oponento paklydimai yra paneigiami, pasitelkus priešininko religinius tekstus. Polemizuojant su žydais LDK totorių atspirtis buvo Simono Budno Biblijos Senasis Testamentas. Lietuvos totoriai per bendruomenėje sukurtus  ir joje funkcionavusius tekstus įsitraukė į Abiejų Tautų Respublikoje vykusią religinę polemiką.  
     
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė