Tautinė ir religinė įvairovė / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Lietuvos Vaadas – aukščiausia LDK žydų savivaldos institucija

     
  Pirmuosiuose LDK šaltiniuose, kuriuose yra minimi žydai, pažymima, kad jie turi organizuotas, bendrus interesus atstovaujančias bendruomenes. Iki XVI a. nėra požymių, rodančių žydų bandymus jungtis ar koordinuoti veiksmus, sprendžiant reikalus su valstybine valdžia, centralizuojant bendruomenių administravimą. Bendruomenės kreipdavosi bendrai tik prašydamos suteikti privilegijas ar mažinti mokesčius. Žydams nerodant pastangų jungtis, siekiant sklandesnių administracinių ir fiskalinių santykių su didžiuoju kunigaikščiu, pirmasis centralizuoti LDK žydus bandė Žygimantas Senasis. Jis 1514 m. įsteigė „žydų vyriausiojo“ pareigybę spręsti fiskalinius ir teisminius reikalus tarp žydų ir valstybės. Pirmasis ir vienintelis į šias pareigas buvo paskirtas didįjį kunigaikštį dažnai kreditavęs klestintis verslininkas ir muitinių nuomininkas Michelis Jezofavičius. Sumanymas nebuvo sėkmingas. Bendruomenės ignoravo naują tvarką ir mėgino savarankiškai tvarkytis.  
     
Iš kasdienių poreikių išaugusi institucijaKiekviena žydų bendruomenė savo narių ir valstybės atžvilgiu vykdė šias funkcijas: administracinę, fiskalinę, teisminę, religinę ir švietimo.
         
  Paprasto žydo kasdienybėje kahalas buvo svarbiausia žydiškumo poreikius tenkinusi institucija.  
         
Bendruomenės (hebr. kehila) administravimui buvo sukurta renkama bendruomenės valdymo institucija – kahalas, o tokias institucijas turinčios bendruomenes tapo įprasta vadinti kahalu. Dėl migracijos ar verslo paskatų netoli nuo miestų nutolusiose regionuose kūrėsi naujos žydų sankaupos – priekahaliai. Jie buvo pavaldūs arčiausiai esančiai bendruomenei, nes nebuvo atskiras mokestinis vienetas ir neturėjo visavertės religinio gyvenimo infrastruktūros (pvz., sinagogos, kapinių, rabino ir jo teismo). Net jei priekahalis stiprėdavo (išsirūpindavo privilegijų, įsirengdavo sinagogą, kapines, samdydavo rabiną), išlikdavo fiskalinis ryšys, saistantis jį su kahalu. Paprasto žydo kasdienybėje būtent kahalas buvo svarbiausia dvasinius, švietimo, teismo, paramos, aprūpinimo košeriniu maistu ir kitus žydiškumo poreikius tenkinusi institucija. Kahalas, spręsdamas reikalus su miestiečiais ir miesto savininku, su valstybe, buvo vieninga ir už visus savo narius atskaitinga institucija.
Dvi ATR žydų savivaldosVisus žydus jungiančios savivaldos idėja kilo Lenkijoje, nes reikėjo koordinuoti pagrindinių žydų savivaldos institucijų – kahalo, teismo ir rabinato – veiklą. Prie 1587 m. Lenkijoje besisteigiančios, visas bendruomenes vienijančios savivaldos institucijos – Keturių žemių Vaado (hebr. Vaad arba arazot) prisijungė ir LDK bendruomenės, tačiau neaišku, kaip nuolatinis ar kaip laikinas struktūros narys.
 
Įdomybė
 
Lietuvos žydų savivaldos aukščiausia institucija Vaadas ne tik sprendė juridinius, fiskalinius, socialinius, edukacinius, religinius klausimus, bet ir normino santykius šeimoje, rūpinosi religinės ir kultūrinės asimiliacijos prevencija, ribojo papuošalų kiekį, nustatė rabinų algas, palūkanas ir net tinkamiausią kyšių dydį...
 
Skirtingai aiškinamos aplinkybės, kurios lėmė atskiros LDK žydų savivaldos aukščiausios  institucijos – Lietuvos Vaado (hebr. Vaad medinat Lita) – atsiradimą 1623 m. rugpjūtį. Pasak vienos versijos, nuo Keturių žemių Vaado LDK bendruomenės atsiskyrė spontaniškai Brastos, Gardino ir Pinsko žydų bendruomenių atstovų susirinkimo metu, kuriame derinti sprendimai dėl bendruomeninio ir kultūrinio gyvenimo, sykiu sutarta ir dėl bendro veikimo ateityje. Pasak kitos nuomonės, Lenkijos ir LDK žydų savivaldos struktūrų išsiskyrimą paskatino Zigmanto Vazos įvesti skirtingi mokesčiai (1613). Matyt, buvo ir daugiau socialinių, ekonominių ar teisinių priežasčių šiam sprendimui. Išsiskyrę Lenkijos ir LDK Vaadai derino veiksmus, jų atstovai rinkosi į jungtinį Vaadą Tykotine. Jame priimti sprendimai buvo privalomi visiems valstybės žydams.
Nuo mokesčių surinkimo iki santykių šeimoje norminimo
Didžiosiomis (šventosiomis) bendruomenėmis, kurios tiesiogiai siuntė atstovus į Lietuvos Vaadą, pripažintos Vilniaus (1652) ir Slucko (1691) bendruomenės. Kitos savo atstovus rinko atstovavimui Vaade, sudarydamos apygardas.
         
  LDK Vaadas tapo aukščiausia bendruomeninio – religinio teismo (Tribunolo) instancija.  
         
LDK Vaadas tapo iš renkamų kahalų apygardų atstovų, vyriausiųjų rabinų ir įgaliotų atstovų sudaryta bei visuotinai privalomų sprendimų priėmimo galią turinčia institucija, aukščiausia bendruomeninio – religinio teismo (Tribunolo) instancija. Ji formavo bendruomenės laikysenas visuomenėje, sprendė klausimus, rūpinosi finansiniais dalykais, o prieš valstybę buvo atsakinga už mokesčių surinkimą (Vaadas administravo ir „pagalvės“ mokesčio iš karaimų surinkimą). LDK Vaado sprendimai buvo įrašomi į specialias sprendimų knygas – Pinkas. Kiekviena iš penkių Didžiosios statusą turėjusių bendruomenių saugojo po atskirą priimtų sprendimų kopiją, tarpukariu Mato Strašūno bibliotekoje (Vilniuje) buvo saugoma šios bendruomenės turėta kopija. Lietuvos Vaado, kaip aukščiausios žydų savivaldos institucijos, veikla aprėpė visus bendruomenės gyvenimo aspektus: juridinį, fiskalinį, socialinį, ūkinį, kultūrinį, religinį ir edukacinį. Svarbi žydų savivaldos apraiška buvo valstybės teisėtvarkos sistemai nepavaldūs teismai; juose bylinėtasi, taikant halachą. Bendruomenės teismuose buvo sprendžiamos tik žydų tarpusavio bylos. Lietuvos Vaadas normino santykius šeimoje, rūpinosi religinės ir kultūrinės asimiliacijos prevencija, ribojo papuošalų kiekį, nustatė rabinų algas, palūkanas ir net tinkamiausią kyšių dydį... Reglamentuojant bendruomenės gyvenimą, buvo atsižvelgiama į visuomenės nuotaikas ir valstybėje galiojančius įstatymus, ypač į varžančius žydų galimybes. Štai bajorams pareikalavus ir seimams patvirtinus draudimą samdytis krikščionis tarnus žydų namuose, Vaadas priėmė nutarimą, ribojusį krikščionių samdą, išskyrus itin pasiturinčių žydų namus. 
     
  Per gyvavimo laikotarpį 1623–1761 m. Lietuvos Vaadas rinkosi 33 kartus (XVII a. Selcuose posėdžiavo 11 kartų, 1694 m. sesija vyko Valkininkuose, 1704 m. – Vilniuje). Jis intensyviausiai veikė XVII a., o XVIII a. pertraukos tarp sesijų trukdavo net keliolika metų. Abiejų Tautų Respublikos seimas 1764 metais skolų prislėgtą Lietuvos Vaadą panaikino.  
     
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė