Kasdienybė / XV-XVI a.
Grįžti

Linksmintojai Vytauto dvare: muzikantai, neūžaugos, juokdariai

Kolekcionavimo aistra stipresnė už tarpvalstybinius konfliktus1392 m. iš Vokiečių ordino į Lietuvą Vytautas grįžo įgijęs pomėgių, perimtų iš Ordino per penkerius gyvenimo metus. Per šį laiką jis ne tik su Ordino kariuomene dalyvavo žygiuose į Lietuvą ir administravo jam skirtas pilis, tačiau nemažai ir bendravo su į Prūsiją tuomet dar gausiai atvykstančiais Vakarų Europos kilmingaisiais. Tarp jų – ir su didele palyda apsilankiusiu Derbio grafu bei būsimu Anglijos karaliumi Henriku IV.
         
  „Pagonys lietuviai“ vėlyvųjų viduramžių Europos dvaruose veikiausiai traktuoti panašiai kaip ir kiti tolimų kraštų gyventojai – arabai ar negrai.  
         
1390 metais, jų bendro reizo į Vilnių metu, anglų aristokratas savo egzotiškų dvaro gyventojų kolekciją praturtino už vieną markę įsigytais dviem lietuviais (tokį įrašą skaitome kelionės metu vestoje sąskaitų knygoje, šalia išlaidų už vašką ir riešutus). „Pagonys lietuviai“ vėlyvųjų viduramžių Europos dvaruose veikiausiai traktuoti panašiai kaip ir kiti tolimų kraštų gyventojai – arabai ar negrai. Turbūt būtent šiuo laikotarpiu atsirado Vytauto pomėgis, lydėsiantis jį iki senatvės – dvaro gyvenimo spalvingumas, kurį kūrė muzikantai, neūžaugos (liliputai), juokdariai ir kiti „egzotai“.
Ši marginalinė dvaro visuomenės grupė gyvendavo mobiliai, neretai kunigaikščiai juos dovanodavo ar skolindavo vieni kitiems. Mielai jais dalindavosi Ordino didysis magistras ir Vytautas, kuriuos, nepaisant ilgamečio konflikto, siejo kilmingųjų dvaro pasaulis ir gyvenimo būdas. Laiškuose Vytautas su didžiuoju magistru neretai smulkmeniškai aptarinėdavo juokdarių ar neūžaugų savybes ir pokštus. Štai 1421 m. pabaigoje didysis magistras Paulius Rusdorfas rašė Vytautui (kuris netrukus kartu su lenkais įsiverš į Ordino teritoriją): „Jūsų didžiagalybė mums parašėte apie neūžaugą, kuris dabar senyvo amžiaus, rusas ir nemoka lietuviškai, kurį, jei mes pageidautumėm, mielai mums atsiųstumėte. Mielasis Pone! Kaip mes sužinojome, pas Jus gyvena valyvas ir doras neūžauga, kuris šiuo metu gali joti, nežinome, ar Jūs turėjote omeny šį ar kokį kitą. Tačiau ką Jūsų Šviesybė mums atsiųs, tą pagarbiai priimsime ir būsime dėkingi.“ Vytautas atsiliepė į šį magistro prašymą ir po kelių mėnesių pastarasis jam dėkojo už du liliputus, kurie magistro Marienburgo dvarą pasiekė „žvalūs ir laiku“.
Juokdario Henės „įšventinimas“ lazda
Tarp šios grupės asmenų specifiniu statusu išsiskyrė dvaro juokdarys, balansavęs tarp oficialaus dvaro ceremonialo ir marginalų. Europos valdovų dvaruose juokdariai paplito XIV a., greitai ši mada pasiekė ir didžiųjų magistrų dvarą. Veikiausiai Ordino pavyzdžiu ir Vytautas išsirinko „oficialų“ savo dvaro juokdarį. Šaltiniai net išsaugojo jo vardą – Pišeris (Pischer). Bet daugiau žinių istoriniuose šaltiniuose randame apie kitą to meto juokdarį. 
1427 m. rengdamas tolimą ekspediciją į Rusios žemes, Vytautas specialiai Ordino magistro paprašė, kad dalyvauti šiame žygyje leistų savo juokdariui Henei, kuris ne kartą lankėsi Vytauto dvare.
 
Įdomybė
 
Vytautą ir Ordino magistrą siejo dvaro linksmintojų – liliputų, juokdarių, muzikantų – pomėgis. 1427 metais rengdamas tolimą ekspediciją į Rusios žemes, Vytautas specialiai Ordino magistro paprašė, kad dalyvauti šiame žygyje leistų savo juokdariui Henei, kuris ne kartą lankėsi Vytauto dvare. Šis iškrėtė Vytautui itin patikusį pokštą: parodijuodamas riterišką ceremonialą, Henė Vytauto lazda suduotą smūgį traktavo kaip riterišką kirtį ir reikalavo deramos pagarbos.
 
Šio žygio pradžioje Henė iškrėtė pokštą, kuris taip patiko didžiajam kunigaikščiui, kad jis šiam epizodui paskyrė atskirą laišką magistrui: „Teikitės žinoti, kad riteris Henė pavijo mus Krėvoje žygio metu, apie kurį mes Jums esame rašę, ir dėkojame, kad jį mums atsiuntėte. Tačiau jis atvyko pasirengęs kaip riteris į žygį (hoffertig), todėl nori būti sąmojingas ir protingas, kadangi mes jį į riterius įšventinome, daugiau nenori būti juokdariu ir išdaigininku. Ir mus įtikinėjo, kad jei jį į riterius įšventinome, daugiau neturime juokdariu laikyti. Tada jis nepaklusniai numetė juokdario drabužį, o mes jam panele lazda [Vytautas jau senas ir ligotas – R. P.] pagrasinome /.../ [Galiausiai nusprendė] rytais būti riteriu, protingas ir padorus, o vakarais atlikti juokdario pareigas.“ To paties žygio metu Vytautas nurodė „pasiūdinti jam kitą juokdario drabužį su ausimis, kišenėmis ir kt.“. Taigi parodijuodamas riterišką ceremonialą, Henė Vytauto lazda suduotą smūgį traktavo kaip riterišką kirtį ir reikalavo deramos pagarbos. Beje, Henė buvo gudrus juokdarys: žygio metu jis ne tik linksmino Vytautą ir jo bendražygius, bet ir laiškais apie įvykius informavo didįjį magistrą.
Svarbi šios dvaro linksminimo kultūros dalis buvo muzika. Muzikantai keliavo iš vieno dvaro į kitą. Didžiojo magistro pilyse sutinkami kelių kategorijų Vytauto, Jogailos ar Švitrigailos muzikantai – trimitininkai, švilpininkai ir kiti. Magistras 1406 m. šventės proga nusiuntė į Vytauto dvarą visą savo kapelą, kuriai vadovavo toks Pasternakas. 1393 metais Vytautui savo trimitininką Heincę atsiuntė Jogaila. Didįjį kunigaikštį, jo palydą ir svečius muzikantai linksmindavo per puotas, jie dalyvaudavo kituose dvaro ceremonialo ritualuose (trimitininkai pasitikdavo garbingus svečius ir pan.).
Viduramžių dvaro prestižas
Šis dvaro gyvenimo spalvingumas ir iškilmingumas iš dalies atspindi valdovo asmeninius pomėgius, sykiu liudija jo pastangas atitikti Europoje nusistovėjusius suverenaus valdovo dvaro reikalavimus ir standartus.
         
  Šis dvaro gyvenimo spalvingumas ir iškilmingumas iš dalies atspindi valdovo asmeninius pomėgius, sykiu liudija jo pastangas atitikti Europoje nusistovėjusius suverenaus valdovo dvaro reikalavimus ir standartus.  
         
Todėl pas Vytautą Europos kilmingieji atrasdavo įprastas dvaro ir riterių kultūros formas, struktūras ir asmenis – rezidencines pilis, puotas, priėmimus, reizus, heroldus, juokdarius. Vytauto laikais stebime rezidencinio valdymo pokyčius, didesnį vaidmenį kasdieniame gyvenime įgyja rezidencinės, naujai pastatytos ar perstatytos pilys Trakuose, Vilniuje, Gardine, Kaune, Lucke. Jose Vytautas praleisdavo nemažai laiko, jų dėka galėjo išplėsti dvaro gyventojų skaičių. Tai buvo scena viešai valdovo galios ir prestižo demonstracijai – iškilmingi pasiuntinių ir kitų svečių priėmimai, keitimosi dovanomis ritualai, pakėlimo į riterius ceremonijos, šventiški ir egzotiški objektai bei žmonės. Ši simbolinė rezidencinio valdymo dalis leido didžiajam kunigaikščiui pabrėžti monarcho statuso išskirtinumą Lietuvos kilmingųjų visuomenėje ir per atvykstančius svečius pranešti apie suverenų kunigaikštį išoriniam pasauliui. 

Rimvydas Petrauskas
 
Literatūra.: Rimvydas Petrauskas, Vytauto dvaras: struktūra ir kasdienybė, in: Naujasis Židinys–Aidai, nr. 1–2, 2003, p. 39–44.