Kūryba / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Lotyniškoji proginė literatūra (nuo XVII a. II p. iki XVIII a. vid.): gyvavimo prielaidos, inspiracijos ir specifika

Proginis pobūdis ir panegirinė stilistika – ne tik aptariamo laikotarpio, bet ir visos lotyniškosios kūrybos, kurios tradicija LDK užsimezgė XVI a. pab., būdingas bruožas. Ši literatūra buvo glaudžiai susijusi su jėzuitų mokymo sistema, todėl daugiausia proginių kūrinių parašyta Vilniaus jėzuitų akademijoje ir išspausdinta jos spaustuvėje. Proginiai kūriniai buvo rašomi ir jėzuitų kolegijose, jie taip pat kurti dvarų aplinkoje. Nors jėzuitai laikomi proginės kūrybos lyderiais, tačiau šiuos kūrinius rašė ir kitoms vienuolijoms – pijorų, dominikonų, bazilijonų – priklausę autoriai.
Poetinių įgūdžių lavinimas
Sekant jėzuitų humanistinio mokymo metodo principais, trijose gramatikos klasės pakopose buvo mokomasi lotynų kalbos pagrindų, sintaksės, po to buvo skaitomi ir analizuojami antikos autorių kūriniai. Poetikos klasėje, susipažinus su eilėdara, buvo imituojami antikos poetai ir rašytojai, o retorikos klasėje, aukščiausioje šių studijų pakopoje, jau savarankiškai kurti įvairių žanrų kūriniai. Ne tik jėzuitų, bet ir pijorų, pagrindinių konkurentų, reformuotoje mokymo programoje proginė kūryba buvo ne mažiau svarbi. Apie tai byloja pijorų Mokymo nuostatai, skirti Lietuvos pijorų provincijai (Methodus docendi pro Scholis Piis provinciae Litvaniae, 1762). Šiuose Nuostatuose
         
  Viena vertus, proginė literatūra buvo edukacinio proceso dalis, kita vertus, ji operatyviai atspindėjo visuomenės aktualijas ir krašto istorines realijas.  
         
retorikos klasės užduotis apibrėžta taip: „Tegu [mokiniai] parašo dvi arba tris trumpesnes poemas, kelias elegijas, kelias odes, satyrą, vieną arba dvi eklogas, dvidešimt arba trisdešimt epigramų.“ Savarankiška kūryba, pagrįsta antikos literatūrinio palikimo išmanymu, pijorų mokymo sistemoje vertinta kaip būtinas gebėjimas, laiduojantis sėkmingą dalyvavimą visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime.
Viena vertus, proginė literatūra buvo edukacinio proceso dalis, kita vertus, ji operatyviai atspindėjo visuomenės aktualijas ir krašto istorines realijas. Šiais kūriniais reaguota į vyskupo inauguraciją ir kitus bažnytinius įvykius, politinio bei visuomeninio gyvenimo naujienas, jais buvo pažymimos didikų vestuvės ar laidotuvės. Proginiai kūriniai teikė puikią galimybę padėkoti rėmėjui už Akademijai suteiktą paramą, pasveikinti aukštą asmenį jam atvykus į Akademiją, apsilankius Vilniuje ar savo vaivadijoje.
Žanrai kiekvienai progai
Daugelis proginės literatūros žanrų pasižymėjo plačiu teminiu spektru ir funkciniu universalumu. Kaip bene populiariausias žanras pirmiausia minėtina panegirika. Panegirikos XVIII a. dominavo ir atliko tiek įvairios paskirties sveikinimo ar padėkos, tiek ir laidotuvinio kūrinio funkciją. Turiniu ir stilistika panegirikoms artimiausi literatūriniai sveikinimai (laudationes, gratulationes, salutationes), sudarantys tarpžanrinę kūrinių grupę.
 
Įdomybė
 
Proginės kūrybos įgūdžiai pijorų mokymo sistemoje vertinti kaip būtinas gebėjimas, laiduojantis sėkmingą dalyvavimą visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Pijorų Mokymo nuostatai (1762) retorikos klasės užduotis apibrėžta taip: „Tegu [mokiniai] parašo dvi arba tris trumpesnes poemas, kelias elegijas, kelias odes, satyrą, vieną arba dvi eklogas, dvidešimt arba trisdešimt epigramų.“
 
Jie pasižymėjo tokiomis pačiomis „pritaikymo“ galimybėmis, tačiau nebuvo rašomi gedulingomis progomis. Įvairioms progoms pažymėti tiko epigramos. Šių kūrinių populiarumą lėmė jiems būdinga žanrinė specifika – nedidelė apimtis ir lakoniška minties raiška. Epigramos kurtos gimtadienių ar vardadienių progomis, šiais kūriniais buvo pažymimas aukštų asmenų atvykimas, jie perteikdavo įvairias aktualijas, buvo rašomi kaip sveikinimai. Panašią funkciją atliko odės, tačiau dėl žanrui būdingo pakilumo ir šlovinamosios funkcijos jos buvo dažniau pasitelkiamos oficialiems visuomeninės ar istorinės svarbos, bažnytiniams įvykiams pažymėti (pvz., vyskupo konsekracijai, valdovo karūnacijai). Bukolikos (kiti šio žanro atitikmenys – idilės, eklogos) – nedidelės apimties ir nesudėtingo siužeto kaimiškos stilistikos kūrinėliai, baroko epochoje jau nebuvę itin populiarūs, galėjo būti kuriami siekiant pasveikinti, atspindėti viešojo gyvenimo įvykius. Vestuvių proga rašyti epitalamijai ir himenėjai, pagarbą mirusiajam ir paguodą jo artimiesiems kūrėjai išreikšdavo trėnais, epicėdijais, epitafijomis ir elegijomis. Konkretaus žanro pasirinkimas ir meninė raiška rodė kūrėjo literatūrinį pasirengimą, skonį ir erudiciją.
Klasikinės formos ir naujovės
Literatūros žanrai, funkcionavę to meto proginėje kūryboje, atspindi antikinės literatūrinės tradicijos tęstinumą ir pagrindinių žanrinių principų gyvybingumą. Proginiai kūriniai buvo komponuojami
         
  Proginiai kūriniai buvo komponuojami pagal žanrinio kanono principus ir pasižymėjo konkrečiam žanrui „privaloma“ topika, poetikos ir stilistikos ypatumais.  
         
pagal žanrinio kanono principus ir pasižymėjo konkrečiam žanrui „privaloma“ topika, poetikos ir stilistikos ypatumais. Kūrinio poetinį kontekstą formavo tarpusavyje derinami antikinės mitologijos elementai ir Šventojo Rašto pasakojimų interpretacijos, aliuzijos į istorinę praeitį, iki XVIII a. pab. gyvybingumo nepraradęs Palemono mitas. Palemoniško pasakojimo tradicija buvo perteikiama būtent per lotyniškąją kūrybą.
     
  XVIII a. LDK proginės kūrybos specifika leidžia pastebėti kelis lotyniškosios proginės literatūros pokyčius: pirma, tai prozinių formų dominavimas ir blėstantis poezijos aktualumas, antra, XVIII a. pabaiga žymi ir lotyniškosios kūrybos pabaigą. Šie literatūros raidos ypatumai atspindi laipsnišką lotyniškosios kultūros išsikvėpimą, kurį lėmė nauji visuomenės lūkesčiai ir poreikiai, edukacinės sistemos naujovės ir kintantys estetiniai prioritetai.  
     
Asta Vaškelienė