Ūkis / XIII-XIV a.
Grįžti

Lydiminė žemdirbystė

Nors lydiminę žemdirbystę dėl primityvumo mokslininkai laiko seniausia žemdirbystės sistema, Lietuvoje XIII–XV a. ūkio istorijos tyrimuose daugiausia dėmesio skiriama trilaukio sistemos atsiradimui. Rugių ir dvidantės su geležiniais noragais žagrės įsitvirtinimas Lietuvoje skatino trilaukio sėjomainą.
Pailsėję laukai – gausus derlius
Trilaukio sistemoje buvo numatomi trys pagrindiniai laukų masyvai, vienas jų ilsėjosi, kitame augo žiemkenčiai, trečiame – vasarojus. Šiems trims laukams taikytas įprastas sėjomainos ritmas: žiemkenčiai sėjami į paruoštą pūdymą, vasarojus – į pernykštį žiemkenčių lauką, o trečias laukas – besiilsinti žemė (pūdymas, dirvonas). Dominavusią žemdirbystės sistemą, anot Henryko Łowmiańskio, galima būtų pavadinti archajine arba, pasak Juozo Jurginio, primityviu
         
  Dominavusią žemdirbystės sistemą, anot Henryko Łowmiańskio, galima būtų pavadinti archajine arba, pasak Juozo Jurginio, primityviu netaisyklingu trilaukiu žemės dirbimo būdu.  
         
netaisyklingu trilaukiu žemės dirbimo būdu. Taikant šį būdą nebuvo formuojami trys daugmaž taisyklingi laukai, nes to negalėta padaryti dėl specifinės daugialaukės žemėnaudos, t. y. arimų, pievų, pūdymų ar dirvonų, kirstinų krūmynų, kurių turėta nuo kelių iki keliolikos laukų netvarkingomis kraštinėmis, išbarstytų plačioje teritorijoje, mišriai su kitų ūkininkų laukais. Vidutiniško lauko dydis siekė 2 hektarus. Dalis laukų koncentruodavosi lauko gyvenvietėje aplink namus (tai buvo vertingiausi, aptvarais saugomi laukai), kiti – už gyvenvietės ribų ir toliau. Atstumai iki tolimiausių laukų galėjo siekti keliolika kilometrų. Tokiuose pabiruose laukuose be tvarkos sėdavo žiemkenčius, vasarojų, dalį laukų palikdavo ilsėtis, kur nors toliau degindavo mišką naujam laukui. Apsėjamų laukų plotai skirdavosi: žiemkenčių plotas galėdavo du tris kartus viršyti vasarojaus (ir atvirkščiai). Laukus reikėdavo ilsinti, todėl apsėdavo ir mažiau nei du trečdalius turimų arimų, ir net viena kultūra (žiemkenčiais ar vasarojumi), t. y. viename lauke su ilsinimo pertraukomis augindavo tą pačią kultūrą. Lauko gyvenvietėse galėjo būti auginami vien vasariniai javai, tai patvirtina kai kurių piliakalnių radiniai, rodantys rugių grūdų stoką.
     
  J. Jurginis atskleidė nemažai primityvaus trilaukio požymių ir, remdamasis XVI a. I p. duomenimis, taikliai pastebėjo, kad jis panašus ir į dvilaukę žemdirbystės sistemą, kurioje dalis laukų apsėjama, o didesnė dalis ilsisi. Kartais archeologų piliakalniuose randami rugiai gali byloti apie su trilauke gyvavusią primityvesnę dvilaukę (tik vasarojus ir dirvonas) žemdirbystę. Užnemunės piliakalniuose X–XIII a. vyravo ankštinės kultūros ir vasariniai javai, todėl dvilaukis būdas čia turėjo būti įprasta žemdirbystės sistema.  
     
Lietuvius maitinanti giria
Lietuviai iki Valakų reformos XVI a. vid. naudojo kelias žemdirbystės sistemas. Pasirinkimą diktavo gamta ir gyvenimo sąlygos, įtakos turėjo ir tradicijos. Greta dvilaukio ir užsimezgusio netaisyklingo trilaukio žemės dirbimo būdo Lietuvoje buvo svarbi ir lydiminė žemdirbystė, nes naujų dirvų gyvybiškai reikėjo ilgai ilsinamoms dirvoms kompensuoti ir gyventojų prieaugiui išlaikyti. Istoriniai duomenys rodo, kad lydiminės žemdirbystės objektas buvo girios.
 
Įdomybė
 
Pirmajame Lietuvos Statute (1529) buvo numatytos bausmės (nuo pusės iki vienos kapos grašių už medį) už miškuose, plėtojant lydiminę žemdirbystę, sudegintas bičių dreves.
 
Turimi duomenys net padeda rekonstruoti lydiminės žemdirbystės išplėtojimo schemą. Pirmiausia iš girios buvo gaunama natūrali nauda: statybinė medžiaga, padarinė, luobos ir karnos, malkos, medžiojami žvėrys. Iš savų drevių kopinėjamas medus, veisiamos bitės tapo alodine nuosavybe. Antras žingsnis – šienaujamų pievų suformavimas, vedęs prie alodinės nuosavybės plėtros. Galiausiai girios plotą sudegindavo ir sukurdavo ariamos žemės plotus. Nualintus juos palikdavo ilgesnį laiką atsigauti, po to vėl sugrįždavo įdirbti, pastangų reikėdavo mažiau. Lydimas vedė prie dvilaukės žemdirbystės sistemos. Kai XV a. Lietuvoje liko vis mažiau laisvos žemės ir girios plotų, naujieji savininkai (pirmiausia bajorija) siekė drausti svetimos nuosavybės plėtrą jų naudmenose.
         
  Žemė ilsinta dvejus metus ir ilgiau.  
         
Tokie ginčai ir paliko duomenis istorijos šaltiniuose. Valdovas dažniausiai uždrausdavo plėsti naujus lydimus jau naujojo savininko girioje, bet leisdavo seniesiems savininkams naudotis savo alodine nuosavybe: drevėmis, pievomis ir dirvomis. Lydimų giriose klausimas buvo aštrus XVI a. pr. Lietuvoje, nes Pirmajame Lietuvos Statute (1529) buvo numatytos bausmės (nuo pusės iki vienos kapos grašių už medį) už miškuose sudegintas bičių dreves. Žmonių iš girių ir miškų lydimais atimti laukai negrįždavo į gamtą, jie būdavo dirbami. Taip kūrėsi naujos gyvenvietės ir formavosi kultūrinis kraštovaizdis.
Dirvonuojanti žemė
Kalbant apie lietuvių pagoniško laikotarpio žemdirbystės sistemas, kyla klausimas, kur glūdėjo tradicijos apsėti mažesnę sukultūrintos žemės dalį ir turėti daugybę pavienių dirbamų laukų? Juozas Jurginis konstatavo, kad tokia žemėnauda buvusi XVI a. I p., tradicija gali
         
  XIV amžiuje vilniečių gyvulių paliktas mėšlas buvo ne stropiai surenkamas, bet išmetamas lauk – išmėžiamas ir paliekamas šalia namų ir tvartų.  
         
būti itin sena ir susijusi su paprastu technologiniu reikalavimu – ilsinti dirvą, atkurti jos derlingumą. Įdirbtas derlingas pūdymas (dirvonas) buvo pagrindinė rugių auginimo sąlyga, trilaukio sėjomainos plėtros variklis. Žemė ilsinta dvejus metus ir ilgiau. Štai Livonijoje, kurioje taisyklinga trilaukio sėjomaina įdiegta maždaug XIV a., už šios sistemos atsidūręs laukas dirvonuodavo net 10 metų. Vienintelė ilgo žemės ilsinimo priežastis, manytina, buvo organinių trąšų, tręšimo mėšlu trūkumas. Net XVI a. I p. lietuviai žemdirbiai tręšė mažesnį savo dirbamų žemių plotą. XIV amžiuje vilniečių gyvulių paliktas mėšlas buvo ne stropiai surenkamas, bet išmetamas lauk – išmėžiamas ir paliekamas šalia namų ir tvartų.
     
  Žemdirbystės be mėšlo (arba kai jo buvo mažai) sąlygomis ilgas dirvos ilsinimas buvo svarbiausia natūrali priemonė jos derlingumui atkurti. Tai truputį panašu į trilaukio sėjomainą, nes laukai arčiau namų gaudavo šiek tiek mėšlo, bet iš tikrųjų didžioji žemės dalis būdavo užleidžiama dirvonais – ją ilgesnį laiką palikdavo nedirbamą, užleisdami nedidele jauna augalija, paversdami ganykla ar pieva. Pievos ir ariami laukai buvo labiausiai lietuvių vertinama alodinė nuosavybė. Tai aiškiai siejosi su to meto žemdirbystės tradicija arimus versti pievomis ir atvirkščiai. Tam tikrą laiką pievos buvo paverčiamos ganyklomis, kurios sykiu su dirvonuojančiais laukais bei įprastomis ganyklomis buvo naudojamos ganiavai. Ganomos karvės, ožkos, avys, kiaulės stabdė didesnės augalijos žėlimą ir natūraliai tręšė žemę. Vėliau pailsėjusią žemę sugrąžindavo sėjai.  
     
Artūras Dubonis
Lietuvos istorija, t. 3: XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų. [Parašė] D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas. Vilnius, 2011.