Teisė, teisingumas / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

„Lyg žydiško veido...“ Paieškomų asmenų apibūdinimai XVIII a. spaudoje

Kokia buvo LDK miestietijos ar valstietijos išvaizda, nelabai aišku. Turima galvoje ne tiek apranga, kiek kūnai, veidai, šukuosenos... Net didikų paveikslai dažniausiai būna „retušuoti“. Žemėlapių legendose pateikiami įvairių luomų atstovų atvaizdai paprastai yra stereotipiniai. Dienoraščiuose, atsiminimuose galima rasti tik pavienių asmenų išvaizdos ypatybių aprašymų. Ikonografiniu detalumu išsiskiria teismų aktai, tačiau juose aprašomi tik sužalojimai ir smurtine mirtimi mirę asmenys.
     
  Autentiškos ikonografinės medžiagos išliko mažai, nes nebuvo asmens, kuris kaip rygietis vokietis mokytojas Johannas Christophas Brotzė (1742–1823) būtų palikęs unikalų 10 tomų, daugiau kaip 3 000 lapų ikonografinį albumą su savo pieštais Livonijos miestiečiais ir valstiečiais, vietiniais ir atvykėliais. Prūsijos gyventojų lietuvininkų (daugiausia valstietijos) ikonografija, kurią nuo XVII a. pab. fiksavo vietos kraštotyrininkai, irgi turtinga.   
     
Tačiau truputį galima suprasti neprivilegijuotųjų LDK gyventojų ikonografiją, remiantis netradiciniais šaltiniais. Pasitelksime XVIII a. II p. spausdintus Vilniaus laikraščius, nuo 1761 m. jų priedų (lenk. Suplement do Gazet Wileńskich) pabaigoje pakreiptu šriftu publikuotus skelbimus dėl apsivogusių ir pabėgusių asmenų.
XVIII a. vagies portretas
     
  Pabėgėliai ir apsivogėliai (bajorų tarnai ar pavaldiniai iš rūmų ir dvarų, metę darbą miestiečių amatininkų ir pirklių mokiniai bei samdiniai, kambarinės, virėjai, muzikantai, raidžių rinkėjai, siuvėjai, vežikai...) dažniausiai būna trumpai aprašyti, apibūdinama jų apranga ir išskirtiniai veido ar kūno sudėjimo bruožai, amžius, kalbėsenos ypatybės. Išsamus ir tikslus aprašymas galėjo padėti pagauti paieškomąjį. Tokie skelbimai nemažai kainavo, kartais jie spausdinti net 5 kartus. Pasitaiko piktų aprašymų, nes ieškomi asmenys būdavo sunkiai (ieškovų akimis) nusikaltę.  
     
Štai kaip 1762 m. „Lietuvos Kurjeryje“ (lenk. Kurjer Litewski) aprašyti keli tokie apsivogėliai – pabėgėliai. LDK paiždininkio J. Flemingo rūmuose Vilniuje tarnavęs bernas (lenk. parobek) Lukas Šostakas pabėgo nugvelbęs nemažą pinigų sumą – 800 timpų (lenk. tynf), jis aprašytas taip: „Mažo ūgio, jaunas, ūsai tik kalasi, plaukai tamsūs, žiūri iš padilbų, veidas riebus, tamsaus gymio, ilga pilka gera sermėga, juodo avikailio su baltu viršumi apvali kepurė, raudonas kamlotinis (plonas vilnonis audinys, austas iš kupranugarių, ožkų vilnos) diržas su baltomis juostelėmis, lenkiški batai.“
         
  „Žemas, kresnas, apvalaus veido, žemakaktis, plaukai užkritę ant akių, dešinė akis pamušta, tankūs antakiai, [vilki] prancūzišku tamsiai mėlynu kontušu, padėvėtu baltu žiponu, gerai kalba vokiškai...“  
         
Iš vilniečio knygrišio Savickio pabėgo du mokiniai, padarę meistrui žalos už 40 talerių: „Vienas jų su raudonu žiponu, pilku kontušu, plaukai pusiau rudi, pusiau raudoni; antras su kitaikos (plonas medvilninis audinys) žiponu, geltona bekieška (nedidelis ilgas, kailiu pamuštas apsiaustas), atsiūta pilku avikailiu, pats tamsaus gymio, lyg žydiško veido (lenk. niby twarzy żydowskiej).“ Nuo neįvardinto vilniečio didiko pabėgo du asmenys, valdinys ir laisvasis. Virėjas, šeimininkui 250 timpų prasiskolinęs Tadeušas Čaikovskis buvo „žemo ūgio, apie 56 metų, apvalaus veido, smarkiai pražilusia barzda ir galva“. Nelaisvasis Pranciškus Ilevičius buvo „apie 30 metų amžiaus, šviesiaplaukis, laibas, baltaūsis, vidutinio ūgio“. Nuo bajoro, Sereikiškėse dvarelį turėjusio Breslaujos stalininko Vavžeckio daug pinigų pavogęs pabėgo iš Varšuvos kilęs samdinys Karolis Ojčinskis, jis apibūdintas taip: „Žemas, kresnas, apvalaus veido, žemakaktis, plaukai užkritę ant akių, dešinė akis pamušta, tankūs antakiai, [vilki] prancūzišku tamsiai mėlynu kontušu, padėvėtu baltu žiponu, gerai kalba vokiškai...“
Pasprukę siuvėjai, muzikantai ir liokajai
Pažvelkime į 1776 m. skelbimus. Štai Pinsko seniūnienės baudžiauninkas siuvėjas Jokūbas Vilniuje pabėgo padaręs kelis šimtus auksinų nuostolių. Jis apibūdintas kaip „apie 20 metų, nedidelio ūgio, balkšvo ir truputį paniurusio veido, [vilki] aguoninės (pilkos) spalvos uniformą, turi kontušą su raudonais atlapais,
         
  „apie 20 metų, nedidelio ūgio, balkšvo ir truputį paniurusio veido, [vilki] aguoninės (pilkos) spalvos uniformą, turi kontušą su raudonais atlapais, striukę, atsiūtą baltu avikailiu“  
         
striukę, atsiūtą baltu avikailiu“.
 
Įdomybė
 
XVIII a. II p. spausdintuose Vilniaus laikraščiuose publikuoti skelbimai apie paieškomus asmenis – galimybė „žvilgtelėti“ į ano meto prastuomenės išvaizdą. Apsivogę ar pabėgę asmenys aprašomi ne itin palankiai. Pvz., apsivogęs ir pabėgęs tarnas Simonas Redveris aprašytas taip: „Fiziognomijos aprašymas. Žemo ūgio, per 30 metų amžiaus. Veidas apskritas, išdžiuvęs, plokščia nosis, akys užkritusios, žvitrios. Ūsai tankūs, rusvi. Lūpos didelės, viršutinė lūpa dešinėje pusėje perkirsta. Plaukai juodi, garbanoti, kasele. Juosmuo ilgas...“
 
Iš Smolensko vaivadienės rūmų Vilniuje naktį pabėgo du maždaug 20 metų jaunuoliai – „bernas ir važnyčiotojo padėjėjas, abu pailgo veido, į nugarą užleistais plaukais, nedidelio ūgio; berno uniforma žalia, diržas juodas, kepurė juodo avikailio, važnyčiotojo padėjėjo pilkas kontušas atsiūtas tamsiai raudonos spalvos atvadais, kalpokas (aukšta, iš Turkijos kilusi vyriška kepurė) juodo avikailio su raudonu viršumi“. Kitas apsivogęs ir pabėgęs tarnas Simonas Redveris aprašytas taip: „Fiziognomijos aprašymas. Žemo ūgio, per 30 metų amžiaus. Veidas apskritas, išdžiuvęs, plokščia nosis, akys užkritusios, žvitrios. Ūsai tankūs, rusvi. Lūpos didelės, viršutinė lūpa dešinėje pusėje perkirsta. Plaukai juodi, garbanoti, kasele. Juosmuo ilgas...“
Dar keli pavyzdžiai iš 1783 m. skelbimų. Šolomeco seniūnas Komaras prašė surasti pabėgusį iš jo kapelos nelaisvąjį (lenk. własny poddany) muzikantą, klarnetistą ir smuikininką Prokopą Bondarčuką, kilusį iš Šolomkų kaimo Kijevo vaivadijoje, kuris buvo mokytas dvare, o paskui – kelerius metus pas garsų metrą Fišerį Varšuvoje. Jis pavogė pinigus ir klarnetą, paspruko vilkėdamas „naują livrėją ir pilką surdutą (viršutinis, dvieilis, per liemenį siauresnis, ilgais skvernais drabužis), mėlynomis kelnėmis ir mėlyna liemene, apie 20 m. amžiaus, laibas, šviesiaplaukis“. Galima tik spėlioti, kokia gyvenimo tragedija slypėjo už šios trumpos informacijos... Iš Lvovo kilęs, dar 30 metų neturėjęs liokajus Johanas pabėgo apvogęs LDK kariuomenės karininką De Ryaną, nenaudėlis vilkėjo „tamsiai mėlynu surdutu su tokiu pat pamušalu, kamlotinėmis sagomis, tamsiai mėlynu apsiaustu su raudona apykakle, su žalia pilko avikailio kepure“. Kitas liokajus, iš Rusios kilęs Maksimas Ornovskis prasiskolino smuklėse ir pabėgo apvogęs savo šeimininkę, Pšerosko seniūnienę Bialozorienę (pasiėmė naują tarno aprangą, kitus daiktus). Jis aprašytas taip: „Lenkiškai kalba ruskiuodamas (lenk. po polsku zruska mówiący), pagyvenęs, vidutinio ūgio, plaukai tamsūs, reti, šiek tiek praplikęs, pailgo veido, akys žvitrios.“
Taigi laikraščių „ikonografinė“ informacija padeda savotiškai pamatyti neprivilegijuotus, deja, su įstatymu daugiau ar mažiau susipykusius XVIII a. LDK gyventojus...
 
Aivas Ragauskas