Mokslas, technologijos / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

M. Stryjkovskis prieš A. Gvanjinį: pirmoji plagiato „byla“ Lietuvoje

Aleksandras Gvanjinis (Alessandro Guagnini, 1538–1614), būdamas jaunuolis, veikiausiai 1558 m. atvyko į Lenkiją. Buvo kilęs iš Veronos (Italija) neturtingų bajorų. Ilgus metus jis kaip karo samdinys tarnavo Lietuvoje ir Lenkijoje, dalyvavo karuose su Maskva. Už nuopelnus 1569 m. Liublino seime buvo pakeltas į riterius, o 1571 m., užtarus Lietuvos didžiajam etmonui Grigaliui Chodkevičiui, gavo Abiejų Tautų Respublikos pilietybę. Ypač pasižymėjo kaip Vitebsko pilies komendantas. Čia beveik dvejus metus A. Gvanjinio vadovaujamas tarnavo ir Motiejus Stryjkovskis.
 
Eiliuoti kaltinimai plagiatoriui
Apie 1570–1573 m. M. Stryjkovskis parašė keletą veikalų, tačiau 1574 m. jis išvyko į Turkiją, o rankraščiai tapo prieinami A. Gvanjiniui. Šis 1578 m. Krokuvoje savo vardu lotynų kalba išleido „Europos Sarmatijos aprašymą“ (Sarmatiae Europeae descriptio). M. Stryjkovskis buvusį viršininką apkaltino vagyste. Eiliuotos autobiografijos, išspausdintos Kronikoje (Karaliaučius,1582), paraštėje M. Stryjkovskis sako: „Europos Sarmatijos aprašymas“, kurį pasisavino vienas italas ir išleido savo vardu, nors net skaityti nemoka (jau tokia drąsa blogųjų, kurie vadinami begėdžiais), – taigi išleido 1576.“ (Matyt, įsivėlė korektūros klaida, nes pirmasis žinomas „Aprašymo“ leidimas pasirodė 1578 metais.)
Savo kaltinimus M. Stryjkovskis dar pakartoja prozinėje Kronikos pratarmėje, pridėdamas: „Jei kas norėtų patikrinti, tepasiteirauja jo [Gvanjinio], kaip kuris nors reikalas vyksta ir ką jis [Gvanjinis]  išmano, ir kaip kurios nors tautos kilmę paaiškina bei ką nutuokia apie valdovų žygius, provincijų ir jose esančių vietovių išsidėstymą.“
     
  „Europos Sarmatijos aprašymas“ – mišraus pobūdžio istorinis ir geografinis veikalas. Jame  pateikiama Lenkijos, Lietuvos, Prūsijos istorija nuo legendinių laikų iki XVI a. drauge su šių valstybių provincijų charakteristikomis, taip pat Livonijos, Maskvos ir totorių chanatų geografiniai aprašymai. Viena knygos dalis pavadinta „Apie Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus tironiją“. Palyginę su išlikusiais M. Stryjkovskio tekstais, tyrėjai randa daug panašumų. Savo Kronikoje M. Stryjkovskis nurodo parašęs veikalą „Apie Maskvos tironiją“.  
     
Teisybė beveik nugalėjo
„Istoriko ir poeto“ pretenzijos iš dalies pripažintos teisingomis. 1580 metų liepos 14 d. Vilniuje išduotoje privilegijoje Steponas Batoras uždraudė 10 metų be M. Stryjkovskio sutikimo Lenkijoje ir Lietuvoje spausdinti jo Kroniką, „Europos Sarmatijos aprašymą“ bei „Dorybės šauklio“ poemą. Prasižengėliams buvo grasinama 600 vengriškų auksinų bauda. Pusė šios sumos turėjo atitekti valstybės iždui, pusė – autoriui. Privilegija paskelbta 1582 m. Kronikoje. Valdovo sutikimas, leidžiant istorinį veikalą, buvo būtinas. Viskas tampa aišku, žinant, kad 1580–1581 m. M. Stryjkovskis Kronikos leidybos reikalus tvarkė Karaliaučiuje.
         
  Valdovo sutikimas, leidžiant istorinį veikalą, buvo būtinas  
         

Tačiau privilegijoje nurodyta data šiek tiek trikdo. Mat Steponas Batoras Vilniuje 1580 m. buvo nuo balandžio iki birželio vidurio, o liepos 14 d. jau buvo kariuomenės stovykloje prie Čašnikų, kur derino žygio į Velikije Luki planus. M. Stryjkovskis tuo metu buvo Žemaitijoje arba pakeliui į Karaliaučių. Šį neatitikimą galima aiškinti tuo, kad valdovas stovykloje prie Čašnikų pasirašė jau anksčiau sekretorių parengtą privilegiją. Vadinasi, privilegiją M. Stryjkovskiui turėjo kas nors perduoti vėliau. Manytina, kad ir privilegiją išrūpinti kas nors padėjo, nes nėra žinių, kad „istorikas ir poetas“ 1580 m. būtų lankęsis Vilniuje. Tas „kas nors“ antruoju atveju galėjo būti M. Stryjkovskio globėjas – Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, kuriam rūpėjo Kronikos reikalai. Merkelis Giedraitis lengviau galėjo prieiti prie valdovo; tai jis ir padarė – 1580 m. gegužę Vilniaus katedroje Steponui Batorui įteikė popiežiaus dovanotą kalaviją ir kepurę. Nedera pamiršti ir M. Stryjkovskiui palankaus Vilniaus vaito valdovo sekretoriaus Augustino Rotundo, galbūt padėjusio parengti privilegijos tekstą...
Kaip nuo žąsies vanduo...
Tyrinėtojai, vertindami privilegijos pobūdį, neretai perdeda. Aleksandro Gvanjinio pavardė joje neminima, be to, 1580 m. žygio į Velikije Luki metu S. Batoras priėmė iš A. Gvanjinio jam dovanotą „Aprašymo“ egzempliorių, kurį vėliau nusiuntė carui Ivanui Žiauriajam, kad šis sužinotų, ką apie jį europiečiai mano.
         
  Italas buvo vertinamas kaip patyręs, didelių nuopelnų turįs karininkas, o karo sąlygomis šis argumentas buvo lemiamas  
         

 
Įdomybė
 
Autorystės skandalą (M. Stryjkovskis kūrinį išleidusį A. Gvanjinį apkaltino vagyste) sukėlęs veikalas „Europos Sarmatijos aprašymas“, kurio viena dalis pavadinta „Apie Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus tironiją“, ir toliau drumstė vandenis:  Steponas Batoras  jam dovanotą „Aprašymo“ egzempliorių nusiuntė carui Ivanui Žiauriajam, kad šis sužinotų, ką apie jį galvoja europiečiai...
 
Nėra duomenų apie A. Gvanjinio pasmerkimą ar pažeminimą. Italas buvo vertinamas kaip patyręs, didelių nuopelnų turįs karininkas, o karo sąlygomis šis argumentas buvo lemiamas. Aleksandras Gvanjinis dalyvavo 1580 ir 1581 m. karo žygiuose į Maskvą; pasitraukęs iš kariuomenės, įsikūrė Krokuvoje. Jis pergyveno M. Stryjkovskį, mirusį apie 1590 m. (koks sutapimas! maždaug tada nustojo galioti draudimas savališkai spausdinti jo kūrinius), ir 1611 m. Krokuvoje išleido „savo“ veikalo atnaujintą bei papildytą variantą lenkų kalba (vertėjas – smulkus lenkų bajoras Martynas Paškovskis). M. Stryjkovskio Kronikos pavyzdžiu atskiras knygos dalis A. Gvanjinis dedikavo galingiausiems Lenkijos ir Lietuvos didikams – Mikalojui Zebžidovskiui, Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui, Leonui Sapiegai, Jonui Karoliui Chodkevičiui ir kitiems. Šiame variante, pavadintame „Europos Sarmatijos kronika“ (Kronika Sarmacyey europskiey), italas pamini ir M. Stryjkovskį, kurį pabrėžtinai vadina „poetu“ arba „senuoju poetu“, šitaip nutylėdamas jo kaip istoriko nuopelnus. Įvertinant bendrą to meto istoriografijos lygį, tai nebuvo didelis nusižengimas...
     
  Taigi A. Gvanjinis, nuplagijavęs M. Stryjkovskio veikalą, pasielgė netinkamai. Tačiau paskelbęs „Europos Sarmatijos aprašymą“ lotyniškai, prisidėjo prie Lenkijos ir Lietuvos garsinimo Europoje. Ypač paveiki pasirodė propagandinė dalis, nukreipta prieš Maskvos carą Ivaną Žiaurųjį. Todėl nebūtų teisinga A. Gvanjinio kaip „istoriko“ veiklą vertinti tik neigiamai. „Juodąją Gvanjinio legendą“ sukūrė XIX–XX a. mokslininkai. Pastaruoju metu tyrinėtojai į A. Gvanjinį žvelgia nuosaikiau.  
     
Kęstutis Gudmantas
Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2, Vilnius, 2001, p. 467–498.