Medicina, sveikata / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Magiškos gydymo priemonės

XVI a. vid. LDK teritorijoje stiprią poziciją užėmusi Katalikų bažnyčia griežtai draudė bet kokią magiją, kuri buvo aiškinama kaip priešinimasis Dievo valiai ar net bandymas ją pakeisti. Bet LDK gyventojai, susidūrę su neišsprendžiamom problemom, mėgindami susilaukti palikuonių ar liūdėdami dėl nelaimingos meilės, neretai griebdavosi įvairių magijos priemonių. Dažniausiai magija buvo pasitelkiama susirgus rimta, nepagydoma liga ar siekiant apsisaugoti nuo sunkių sveikatos sutrikimų.
Gydanti žodžio galia
Populiariausia gydomiesiems tikslams vartota magiška priemonė buvo įvairūs užkalbėjimai – menamų stebuklingų galių turinčios specialios žodinės formulės. Šias formules žinantis asmuo slapta žodžiu iš kartos į kartą jas perduodavo savo mokiniams, kurie niekam jų negalėdavo atskleisti, nes
 
Įdomybė
 
XVI a. vid. – XVII a. vid. LDK ir Europoje geidžiamiausiu ir daugiausiai stebuklingų galių turinčiu amuletu laikytas mitiniam gyvūnui vienaragiui priskiriamas ragas. 1611 metais LDK ir Lenkijos valdovas Zigmantas III Vaza pavedė dviem savo dvariškiams pargabenti tokį „daugiau nei pusę miesto“ kainuojantį ragą. Šiuolaikiniame mokslo pasaulyje neabejojama, kad iš tikro vienaragiu buvo vadinama banginio narvalo iltis. Šis banginis turi iki 3 m ilgio atsikišusį dantį, primenantį tradiciškai vaizduojamo vienaragio ragą.
 
tuomet jos prarasdavusios gydomąją galią. Atliekant užkalbėjimus, stebuklingi žodžiai buvo tariami dažniausiai pašnibždomis, intonuojant ir pakartojant juos tam tikrą, tik užkalbėtojui žinomą, skaičių kartų. Liaudies medicinos meistrai, mėgindami pagelbėti ligoniams, kartu su užkalbėjimais dažnai naudodavo ir kitas gydymo priemones – įvairiais būdais paruoštus vaistus, specialius iš žolelių pagamintus smilkalus. Buvo pasitelkiami įvairūs daiktai ir specialūs magiški veiksmai, kurie, tikėta, dar labiau sustiprindavo stebuklingų žodžių galią. Štai apie tokius tarp lietuvių paplitusius gydymosi būdus ir juos atliekančius liaudies medicinos praktikus nežinomas XVII a. autorius rašė: „Burdami jie visada vartoja žodžius. Gali nupūsti votį, sutinimą, rožę ir panašias žmonių bei gyvulių ligas; jie tik pamurma keletą žodžių ir triskart papučia į sužalotą vietą, ir žaizda dingsta.“ LDK gyventojai tikėjo, kad liaudies meistrai užkalbėjimais gydo įvairiausias ligas: galvos skausmą, auglius, įvairias žaizdas, nesustabdomą kraujavimą. Užkalbėjimais mėginta gydyti ir pavojingus žvėrių, gyvatės įkandimus, luošumą bei sunkius mažų vaikų susirgimus.
Seno tikėjimo atšvaitai
XVI a. vid. – XVII a. vid. tarp žemesnių LDK socialinių sluoksnių, ypač tarp atokesnių kaimo vietovių gyventojų, kur Bažnyčios mokymui buvo sunkiau prasiskverbti, dar gyvavo tikėjimas senaisiais pagonių dievais. Manyta, kad sunkios ligos ar negalios yra supykusių ar įžeistų dievų siunčiamos bausmės, kurias galima įveikti magiškais aukojimo ritualais.
         
  Manyta, kad sunkios ligos ar negalios yra supykusių ar įžeistų dievų siunčiamos bausmės, kurias galima įveikti magiškais aukojimo ritualais.  
         
Tokiai paskirčiai naudoti įvairūs gyvuliai (dažniausiai avinai ir ožiai), jų kūno dalys, kurias aukodavo tam tikru būdu. Štai 1583 m. Jokūbas Lavinskis aprašo tokį lietuvių paprotį: „Jeigu kieno nors sūnus ar duktė sirgdavo, kviesdavo burtininką. Jis, metęs burtus, už ligonį aukodavo dievui aviną, kurį papjautą vieni vaikai su tėvais suvalgydavo. (...) Buvo tikima, kad atlikus tokį ritualą, pagoniški dievai grąžins prarastą sveikatą.“
     
  Siekiant iš anksto apsisaugoti nuo senųjų dievų pykčio ir jų siunčiamų negalių bei ligų, ritualai buvo atliekami reguliariai kiekvienais metais arba tam tikromis progomis. Jonas Maleckis-Sandeckis, XVI a. vid. aprašydamas lietuvių papročius, pasakoja, kad per vestuves „vietoj deserto atnešami ožio arba lokio pautai, mat tikima, kad juos suvalgę vestuvių dieną, sutuoktiniai bus vaisingi. Dėl šios priežasties ten vestuvėms nepjaunamas joks iškastruotas gyvulys.“  
     
Magiškus ritualus atlikdavo senieji liaudies žyniai ir burtininkai, kurie aptariamu laikotarpiu nebeturėjo pagoniškų laikų svarbos, tačiau dar klajojo po kaimus. Liaudis juos vertino ir suvokė kaip galinčius padėti sergant ar ištikus nelaimėmis.
Vaistas nuo visų ligų, arba Kaip gauti vienaragio ragą?
     
  Nemaža LDK visuomenės dalis naudojosi tradicinės liaudies medicinos siūlomais, stebuklingą gydomąją ir apsaugančią galią turinčiais amuletais. Jie buvo gaminami iš įvairių gyvūnų dalių, paprastų ir brangiųjų akmenų, stebuklingų žolių ryšulėlių. Dauguma amuletams skirtų daiktų savaime buvo laikomi stebuklingais. Kai kurie jų esą magiškų galių įgydavo, kai liaudies medicinos meistrai su jais atlikdavo burtus ir ritualus. Tikėta, kad toks stebuklingų galių turintis daiktas, uždėtas ir laikomas ant tam tikros žmogaus kūno dalies, iš karto aplink jį sukurdavo magišką, nuo įvairių ligų saugantį ir gydantį lauką. Šis nustodavo veikti, jei žmogus amuletą prarasdavo.  
     
Amuletai skyrėsi jiems priskiriamų magiškų galių stiprumu. Manyta, kad stebuklingiausi ir daugiausia galių turintys amuletai būdavo tie, kuriuos pagamindavo iš sunkiai gaunamų, retų ir legendomis apipintų medžiagų.
XVI a. vid. – XVII a. vid. geidžiamiausiu ir daugiausiai stebuklingų galių turinčiu amuletu laikytas mitiniam gyvūnui vienaragiui priskiriamas ragas. Šiuo laikotarpiu tikėjimas jo stebuklinga galia buvo ypač stiprus tiek Europoje, tiek LDK.
         
  XVI a. vid. – XVII a. vid. geidžiamiausiu ir daugiausiai stebuklingų galių turinčiu amuletu laikytas mitiniam gyvūnui vienaragiui priskiriamas ragas.  
         
Buvo manoma, kad vienaragio ragas turi savybę atpažinti ir neutralizuoti nuodus, apsaugoti nuo maro. Iš jo paruoštas amuletas esą gydė praktiškai nuo visų ligų. Preparatas, kuris buvo laikomas vienaragio ragu, kainavo daug. Štai apie jo kainą XVII a. pr. Europoje buvo sakoma, kad už jį buvo galima pakloti tiek, kiek kainavo „pusė miesto“. Šio rago geidė turtingiausi ir aukščiausią padėtį valstybėje užimantys asmenys. 1611 metais LDK ir Lenkijos valdovas Zigmantas III Vaza pavedė dviem savo dvariškiams pargabenti tokį ragą. Nežinoma, ar šis jo pageidavimas buvo išpildytas. To laikotarpio medicinos veikaluose vienaragis buvo vaizduojamas kaip mitinis gyvūnas, primenantis žirgą su vienu ragu. Šiuolaikiniame mokslo pasaulyje neabejojama, kad iš tikro vienaragiu buvo vadinama banginio narvalo iltis. Šis banginis turi iki 3 m ilgio atsikišusį dantį, primenantį tradiciškai vaizduojamo vienaragio ragą.
     
  Stiprėjant Bažnyčiai ir tobulėjant medicinos mokslui, tikėjimas magiškų priemonių galia blėso. Bet dar ir dabar atokesniuose Lietuvos kaimuose galima sutikti senolių, mokančių stebuklingų užkalbėjimų formules ir tikinančių, kad jie gydo kai kuriuos nesunkius sveikatos sutrikimus.  
     
Monika Ramonaitė
Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai XVII a., sudarė N. Vėlius, t. 3, Vilnius, 2003.