Ūkis / XV-XVI a.
Grįžti

Magnatai ir jų latifundijos: stambiosios žemėvaldos atsiradimas

Ilgą laiką
 
Įdomybė
 
Pirmasis „statistinis“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentas – 1528 m. LDK kariuomenės surašymas – atskleidžia įspūdingus didikų giminių žemėvaldos mastus. Kęsgailų giminė valdė 12 288 ūkius (tarnybų), Radvilos – 12 160, vienintelis Goštautų giminės narys Albertas Goštautas – 7 456. Toliau sekė kunigaikščiai Olelkaičiai ir Ostrogiškiai, Astikai, Glebavičiai, Zaberezinskiai, Kiškos, Chodkevičiai, Iljiničiai, kurių valdos apėmė 2,5–7 tūkstančius valstiečių ūkių.
 
pagrindinis lietuvių diduomenės valdžios ir turto šaltinis buvo teisė į karo grobio pasidalinimą, duokles ir dovanas, kurias jie susirinkdavo būdami didžiojo kunigaikščio aplinkoje arba remdamiesi savo autoritetu lokalinėse bendruomenėse. Nors apie valdovo beneficijas (t. y. dovanojamas žemės valdas už tarnybą) yra užuominų dar iš karaliaus Mindaugo laikų, tačiau iki XIV a. pab. tokia pavaldinių skatinimo priemonė veikiau buvo išimtinis dalykas. Yra išlikusių žinių apie stambesnes didžiojo kunigaikščio Algirdo donacijas įtakingiems didikams Vaidilai ir Vaišviltui. Tačiau tai buvo pavieniai valdovo malonės atvejai. Kai kurios didikų giminės dar iki Jogailos ir Vytauto laikų turėjo ne po vieną dvarą, bet esminiu socialiniu faktoriumi bajorų žemėvalda tapo tik XIV a. pabaigoje.
Bajorijos skatinimo programa
Vytauto laikais prasidėjo plati žemėvaldos akcija – žemių su valstiečių šeimomis dalijimas bajorams už tarnybą. Šią akciją iš dalies paskatino tradicinė valdovo pareiga atlyginti pavaldiniams už ištikimybę ir pagalbą. Karinių žygių skaičiaus mažėjimas XIV a. pab. vertė ieškoti naujų dovanojimo formų. Neišvengiamai teko imtis feodalinėje Europoje senai įprastos praktikos (žinomos dar nuo frankų valdovo Karolio Martelio laikų VIII a. pr.) – žemių dalinimo. Nuo šiol žemė pamažu tapo turtingumo kriterijumi. Vieno ar kito didžiojo kunigaikščio valdymo sėkmė, didiko akimis žiūrint, iš dalies priklausė nuo jo vykdomos žemėvaldos politikos.
     
  1434 m. Vokiečių ordino pasiuntinys Hansas Balga laiške didžiajam magistrui cituoja slaptą pokalbį su didikais Andriumi Sakaičiu ir Nemiros sūnumi, kurie dėl valdžios konkuruojančius Žygimantą Kęstutaitį ir Švitrigailą Algirdaitį palygina jų žemėvaldos politikos požiūriu: „Žygimantas visiems, turintiems tėvonines valdas, duodavo raštišką patvirtinimą, tą patį duodavo ir tiems, kuriuos apdovanojo jo brolis [t. y. Vytautas]. Taip jis pelnydavo žmonių palankumą ir parodydavo savo malonę. O Švitrigaila taip nesielgė.“   
     
Vytauto beneficinė
         
  Ypač daug žemių ir žmonių didikams bei bajorams savo ilgo valdymo metu XV a. II p. užrašė Kazimieras Jogailaitis, o jo laikų Lietuvos Metrikos įrašai net vadinami „suteikčių/dovanojimų knyga“.  
         
žemių dovanojimo už tarnybą politika buvo tęsiama ir jo įpėdinių didžiojo kunigaikščio soste. Ypač daug žemių ir žmonių didikams bei bajorams savo ilgo valdymo metu XV a. II p. užrašė Kazimieras Jogailaitis, o jo laikų Lietuvos Metrikos įrašai net vadinami „suteikčių/dovanojimų knyga“. Menka kontrolė leido didikams įgytas valdas dar labiau išplėsti, prisijungiant kaimynystėje gyvenančius valdovo pavaldinius. Paskutinis reikšmingesnis valdų dovanojimo etapas įvyko Aleksandro Jogailaičio valdymo pradžioje. XVI amžiuje jau galima stebėti valdančios Jogailaičių dinastijos pastangas (ne itin sėkmingas) stabdyti valdovo domeno mažėjimą.

     
  Pirmasis „statistinis“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentas – 1528 m. LDK kariuomenės surašymas – atskleidžia įspūdingus didikų giminių žemėvaldos mastus. Kęsgailų giminė valdė 12 288 ūkius (tarnybų), Radvilos – 12 160, vienintelis Goštautų giminės narys Albertas Goštautas – 7 456. Toliau sekė kunigaikščiai Olelkaičiai ir Ostrogiškiai, Astikai, Glebavičiai, Zaberezinskiai, Kiškos, Chodkevičiai, Iljiničiai, kurių valdos apėmė 2,5–7 tūkstančius valstiečių ūkių.  
     
Rėžis prie rėžio: valdų formavimas
Tokiu būdu diduomenės rankose atsidūrė didelė dalis šalies dirbamų žemių. Greitai buvo „pamirštas“ laikinas beneficinis žemių dovanojimo pobūdis; šias žemes siekta pirkimų, dovanojimų, keitimų keliu sutelkti į stambias valdas – latifundijas ir jas, kaip tėvonijas, perduoti paveldėtojams. Taip atsirado diduomenės valdų kompleksai (dvarai ir valsčiai), į kuriuos įeidavo ištisi
         
  Nors didikų žemėvalda ir toliau buvo išsklaidyta, pastebimos pastangos žemes koncentruoti (perkant, keičiant) keliose teritorijose.  
         
valstiečių kaimai su keliais šimtais dūmų: Manvydų Žiupronys, Višniava, Mirkliškės, Goštautų Geranainys ir Trobos, Mantigirdaičių Yvija ir Loskas, Radvilų Upninkai ir Musninkai. Nors didikų žemėvalda ir toliau buvo išsklaidyta, pastebimos pastangos žemes koncentruoti (perkant, keičiant) keliose teritorijose. Viena tokių teritorijų buvo Ašmenos pavietas, kuriame nemažai didikų turėjo savo senąsias tėvonijas. Manvydų Žiupronys ar Goštautų Geranainys – ryškūs tėvoninių valdų išplėtimo atvejai. Kita tendencija buvo steigti plačias latifundijas ten, kur „žemės buvo daug“ – kolonizuojamuose regionuose. Ypač mėgstama sritis buvo Palenkė – Lietuvos, Mazovijos ir Vokiečių ordino pasienyje ilgą laiką buvusi miškų dykra, kuri taikos periodu pradėta intensyviai apgyvendinti. Radvilos ir Goštautai čia aktyviai reiškėsi nuo XV a. (Goštautų Tikocinas, Radvilų Goniondzas ir Raigardas). Jų pėdomis sekė ir kitos giminės (Chodkevičių Supraslis, Sapiegų Kodenis ir kt.).
     
  Kiekviena stambesnė valda (dvaras) turėjo savo centrinę sodybą (kai kurios galėjo turėti ir didikų rezidencijų funkcijas), apie kurią telkėsi ūkiniai ir nelaisvai šeimynai skirti pastatai. Dėl karinės tarnybos reikalavimų, o taip pat reprezentaciniais sumetimais kai kuriuose dvaruose egzistavo žirgynai. Nuo XVI a. pr. svarbiausių valdų centruose pradėjo kilti didikų pilys. Valdų administravimas buvo sudėtingas dalykas, kadangi vieną valdą nuo kitos galėjo skirti net keli šimtai kilometrų. Jas prižiūrėdavo vietininkai, kuriais būdavo skiriami tiek smulkūs vietos bajorai, tiek specialiai samdyti atvykėliai.  
     
Stambios valdos atsiradimo pavyzdys galėtų būti Radvilų Biržai ir Nesvyžius. XV amžiaus vid. tose teritorijose Kazimieras Jogailaitis užrašė Radvilai Astikaičiui po kelias valstiečių šeimynas. XVI amžiuje tai buvo vienos didžiausių giminės valdų, kurių svarba atsispindėjo Radvilų įgytuose kunigaikščių tituluose – Nesvyžiaus ir Olykos bei Biržų ir Dubingių kunigaikščiai.
 
Rimvydas Petrauskas