Kasdienybė / XIII-XIV a.
Grįžti

Maistas: kaip valgyti žolę

     
  XIII–XIV a. ir pagonis, ir krikščionis dažnai suvienydavo alkis, nes maisto produktų stygius buvo įprastas. Neaukštas darbo našumas ir ūkio produktyvumas, alternatyvių, kompensuojančių kultūrų trūkumas, blogi orai, augalų, gyvulių ligos ir epidemijos, karai skaudžiai smogdavo žmonių gyvenimui. Nepriteklius, maisto stoka, badas net formavo gyvenimo gerovės modelį: pakankamai maisto, drabužių, galimybių juos įsigyti – viskas saugiai sudėta sandėliuose, klėtyse, stoginėse. Gyvenimo gerovę, galią ir turtą pabrėžianti maisto gausa ir privalomas etiketas kruopščiai aprašomi ir pagonių, ir krikščionių vaišėse bei puotose, kurias dosnus ir vaišingas šeimininkas privalėjo iškelti.  
     
Duona kasdieninė
Grūdai ir mėsa – du pagrindiniai Lietuvos gyventojų maisto produktai XIII–XIV amžiuje. Javų ir ankštinių kultūrų grūdai valgiaraštyje vyravo, mėsai teko apie 30 proc., o pieno produktams – 10 procentų. Svarbiausia grūdinė kultūra buvo rugiai, sudariusi daugumą visų auginamų grūdų. Taip pat auginti kviečiai, avižos, miežiai, soros, ropės, žirniai, pupos, lęšiai ir vikiai, grikiai, kanapės, aguonos, kmynai. Gyventojai iš grūdų kepė duoną ir virė košes. Kai kuriuose piliakalniuose rasti XIV a. datuojami ruginės duonos gabalėliai (Maišiagala), ližės fragmentai (Kernavė, Vilnius), trinamosios ir sukamosios girnos patvirtina duonos kepimą. Duona buvo vertinamas stalo patiekalas. Ja vaišinti net didžiųjų kunigaikščių svečiai. Algirdas 1377 m. gausiai vaišino Ordino maršalą ir jo svečius midumi bei duona. Gausiai patiektos duonos terminu norėta pabrėžti patiekalų gausumą. Duoną naudojo vietoje pinigų – ja mokėtos prekybinės rinkliavos, pirkliams kertant privačias valdas (XV a. pab. duomenys). Rupokai sumaltų, dažnai nevalytų grūdų paplotėlis, galima spėti, buvo kasdieniškesnis patiekalas už prabangią duoną.
Naujovės iš Livonijos
Grūdinių kultūrų racioną papildydavo daržovės, ypač ropės – žalios, virtos ir keptos, išsilaikančios žiemą. Vieni antropologai mano, kad dėl dažno ropių vartojimo XIV a. vis 
         
  Medus pasaldindavo sunkų ir trumpą to meto žmonių gyvenimą.  
         
labiau plito dantis pažeidžiantis kariesas. Kiti šiuo klausimu nurodo dažną badavimą ir ligas. Archeologų rastos ropių sėklos, kapliai, viena kita kastuvo liekana informuoja apie daržų kultūras Lietuvoje, tačiau aiškių rašytinių duomenų (išskyrus XIV a. datuojamus prieskoninius kmynus, garstyčias, aguonas) apie jas nėra. 
     
  Daržų kultūros plito lėtai, jų įvairovė buvo menka. Baigiantis XIII a. ir XIV a. pr. lietuviai mielai pirkdavo ridikus (ar kitos rūšies ropes), svogūnus ir kopūstus iš Livonijos (šių daržovių norėjo, bet stokojo). Kopūstai buvo Vokiečių ordino brolių atsivežta daržovė. Prūsų nuomonė apie jų valgymą pavirto anekdotine istorija, kurią užrašė kronikoje Petras Dusburgietis: „Kadangi matė brolius valgant kopūstus, kurių prūsai nevartoja, ir manė, jog tai žolė, jis pridūrė: „(,,,) Valgo jie žolę nelyginant arkliai ir mulai, tai kas gi įstengsiąs jiems atsispirti, jeigu jie ir dykrose be vargo gali susirasti maisto?“  
     
Prūsijoje ir Livonijoje kopūstų auginimas plito. Livonijoje miestiečių ir valstiečių kopūstų daržai minimi nuo XIV a. pradžios. Šalia kopūstų buvo nesunku auginti svogūnus ir ridikus (ropes). Livonijos daržuose XIV a. taip pat auginti burokai, česnakai, žirniai, pupos, gal ir garstyčios. Lietuvoje turėjo 
 
Įdomybė
 
Kopūstai buvo Vokiečių ordino brolių atsivežta daržovė. Prūsų nuomonė apie jų valgymą pavirto anekdotine istorija, kurią kronikoje užrašė Petras Dusburgietis: „Kadangi matė brolius valgant kopūstus, kurių prūsai nevartoja, ir manė, jog tai žolė, jis pridūrė: „(...) Valgo jie žolę nelyginant arkliai ir mulai, tai kas gi įstengsiąs jiems atsispirti, jeigu jie ir dykrose be vargo gali susirasti maisto?“
 
būti pradėtos auginti šios kaimynų pamėgtos daržovės. XIV amžiuje auginti saldūs žirniai (Pietų Europos kultūra) ir grikiai, lęšiai – tuo metu atvežtinės naujienos. Skurdžią maisto įvairovę papildydavo vaisiai. Kokybiški obuoliai XIV a. pr. buvo retenybė, nes taip pat importuoti iš Livonijos. Tarp importo prekių turėjo būti kriaušės, vyšnios, slyvos. Pagrindinėse Gediminaičių dinastijos pilyse (Kernavėje, Vilniuje) rasta minėtų vaisių sėklų. XIV amžiaus II p. Lietuvoje atsirado sodai. Miško gėrybės (uogos, riešutai ir grybai) galėjo šiek tiek pasotinti alkanus. Medus pasaldindavo sunkų ir trumpą to meto žmonių gyvenimą.
Gėrybės ant didikų stalo
Mėsa buvo svarbus produktas. Daugybėje XIII–XIV a. Lietuvos istorijos šaltinių minimas gyvulių auginimas, pašaro (šieno ir avižų) ruošimas, jų grobimas ir naikinimas karų metu, geresnės veislės galvijų poreikis, kaimenės, kaip turto rodiklis, būtinas mėsos valgymas per puotas ir vaišes. Archeologinių tyrimu metu sukaupta XIII–XIV a.
         
  Pienas buvo prabangus produktas: Vokiečių ordino didysis magistras Vytautą vaišino sūriu.  
         
osteologinė medžiaga leidžia apskaičiuoti, kad piliakalniuose vyravo stambių naminių raguočių bandos (45 proc.), kiaulės (25–37 proc.) ir smulkūs raguočiai avys ir ožkos (11–17 proc.). Jautiena nebuvo valgoma tokiu mastu, kaip liudija raguočių kaulų liekanos. Dalis raguočių auginti darbams ir pienui, tik kiaulės – mėsinis gyvulys. Nemažus kiekius mėsos parūpindavo žvėriena: tauriena, stumbriena, briediena, elniena, stirniena, šerniena, retkarčiais lokiena. Jos santykis su naminių gyvulių mėsa nevienodas. Paskaičiuoti santykio vidurkiai rodo, kad naminių gyvulių kaulai piliakalniuose sudarė 90–100 proc. rastų gyvūnų kaulų.
     
  Pienas vadintinas labiau maistu nei gėrimu. Karvės tuo metu davė jo mažai, gal šimtą kitą litrų per metus. Melžtos avys, ožkos, kumelės, todėl turėjo susidaryti nemaži pieno kiekiai. Kernavėje rasto puodo cheminė analizė rodo, jog jame ilgą laiką būta grietinės arba grietinėlės. J. Dlugošas patvirtina, kad pagal pagonišką paprotį žemaičiai velionius pagerbdavo midaus ir į sūrį panašaus produkto aukomis.   
     
Pienas buvo prabangus produktas: Vokiečių ordino didysis magistras Vytautą vaišino sūriu.
Tarp naminės paukštienos vyravo vištos, žąsys ir antys. Kiaušiniai ir mėsa keliavo ant stalo, pūkai ir plunksnos – į diduomenės patalą. Gausiose upėse ir ežeruose visiems gyventojų sluoksniams buvo vienodos galimybės pagauti žuvies, vėžių. Kaulų ir žvynų analizė atskleidė jų įvairovę: „karaliavo“ lydeka,
         
  Kiaušiniai ir mėsa keliavo ant stalo, pūkai ir plunksnos – į diduomenės patalą.  
         
valgyti ešeriai, šapalai, aukšlės, strepečiai, kuojos, raudės, menkės, karšiai, plakiai, šamai, starkiai. Aptinkama sturio (Atlantinio eršketo) liekanų, tradiciškai neršusio Nemune ir jo intakuose. Nors Baltijos jūroje iki XIV a. veisėsi silkės (dabar tik strimelės), sūdytas silkes dažniausiai atveždavo iš Rygos. Ši ir kitos jūrinės žuvys (menkė, lašiša) dažniausiai patekdavo ant kunigaikščių ir didikų stalo.
     
  Patiekalų paruošimas ir terminis apdorojimas nebuvo įmantrus ir pakankamas, nes kietas maistas visiems nuo 30 metų amžiaus valgytojams nutrindavo dantų kramtomąjį paviršių.  
     
Artūras Dubonis
Lietuvos istorija, t. 3, XIII a. – 1385 m.: Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų. D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas. Vilnius, 2011.