Ūkis / XV-XVI a.
Grįžti

Medis ir druska: prekyba XV–XVI a. pirmoje pusėje

Vilniaus pirkliai siūlė ištaigingus šilkus ir prieskonius
Po Lietuvos krikšto prekybos padėtis krašte greitai keitėsi. Tiesa, dar kurį laiką jai buvo būdingi kunigaikščių epochos prekybos bruožai.
     
  Net ir XVI a. pradžioje Lietuvos didysis kunigaikštis buvo ne tik didžiausias prabangos prekių užsakovas ir vartotojas, bet ir jų perskirstytojas, iš savo dvarų aruodų, saugyklų ir iždinių dalinęs dvariškiams ir šiaip nusipelniusiems žmonėms kailius, audinius, druską ir kitas prekes. Tokie papročiai stabdė prekinių (rinkos) santykių klostimąsi. Tačiau „dosniųjų“ valdovų laikai pamažu baigėsi, o valdovų ekonominę veiklą vis dažniau stelbė nepriklausomi pirkliai.  
     
Štai 1532 m. pradžioje Žygimantas Senasis vienu savo raštu (universalu) visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojams skelbė, kad valdovo pirklio pareigas eis, su kitais pirkliais dėl valdovo iždui reikalingų prekių derėsis ir už savo pinigus operacijas vykdys Vilniaus miestietis Ždanas Savičius.
Iki XVI a. į panašaus pobūdžio santykius su pirkliais įsivėlė ir diduomenė. Štai 1554 m. miręs LDK stalininkas Stanislovas Kęsgaila paliko daugybę skolų, tarp kurių minimos ir skolos žydams už „nuo jaunų dienų“ imtus audinius, šilką ir kitas prekes.
Per XV–XVI a. prekybiniai santykiai guviai plėtojosi ir miestuose, ir miesteliuose. Štai 1538 m. kelionėn į Pinską ruošdamasis Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis Vilniuje apsirūpino prekėmis, kurių kitur, matyt, nebūtų gavęs: muskatu, šafranu, imbieru, migdolais, gvazdikėliais, cinamonu, kmynais, ryžiais, razinomis, cukrumi, vynu. Beje, vyskupui reziduojant Vilniuje, jo tarnai kone kiekvieną dieną miesto turgavietėse ir krautuvėlėse pirko įvairių rūšių duoną, žuvį, silkę, žirnius, grybus, daržoves... Taigi prekių pasiūla didesniuose miestuose buvo įvairi. Žinoma, mažyčių Lietuvos miestelių turgavietės negalėjo pasiūlyti tokios pat prekių gausos, bet vargu ar juose prekiauta vien tik javais, mėsa ir žuvimi. Išlikęs 1555 m. Pasvalio miestelio turgaus pajamų registras neleidžia abejoti, kad XVI a. viduryje net atokiame Lietuvos miestelyje reguliariai (kartą per savaitę) vyko prekyba.
Tarptautiniai prekiniai mainai: mediena už druską
Didžiąją, tarptautinę prekybą vykdė prie didelių, laivybai tinkamų upių (Nemuno, Bugo, Dauguvos) ir jų intakų įsikūrę miestai: Vilnius, Kaunas, Brasta, Polockas. Visi šie miestai greitai kilo nuo XV a. vidurio, nurungdami iki tol LDK prekyboje vyravusius Dniepro upyno miestus (dabartinėje Ukrainos teritorijoje). Nors prekyba supietų ir rytų kraštais ir toliau buvo reikšminga, tačiau savo intensyvumu ji vis labiau nusileido Šiaurės Vakarų regiono prekybai. Dažniausiai iš Vakarų į Lietuvą įvežamaprekė buvo druska. Daug buvo vežama audinių (gelumbės ir net šilko), Lietuvos krikščionių stalui būtinos silkės. Vien 1473 m. Nemunu iš Gdansko į Lietuvą buvo įvežta daugiau nei 3 600 tonų druskos, apie 10 tonų silkės ir daugiau nei 30 rietimų audinių. Nuo XV a. iki XVI a vidurio iš LDK dažniausiai išvežamos prekės buvo miško produktai. 
 
     
  1473 metais pirkliai iš Lietuvos Nemunu į Gdanską išplukdė apie 800 šimtinių medžio pusfabrikačių, 20 medžio kamienų laivų stiebams, daugiau kaip 650 tonų pelenų ir kitų produktų.  
     
Tokio pobūdžio tarptautinės prekybos sistemiškumą rodo XV a. viduryje Šiaurės vokiečių miestų sąjungos – Hanzos, kurioje vyravo Gdansko pirkliai, kontoros įkūrimas Kauno mieste. Nors Lietuvos ir Gdansko pirklių santykiai per XV a. antrąją pusę – XVI a. pirmąją pusę klostėsi įvairiai, tačiau būtent gdanskiečiai tapo pagrindiniais ir Lietuvos valdovų, ir privačių pirklių partneriais. Valdovams didieji Gdansko pirkliai neretai skolindavo pinigus ir už tai gaudavo teisę nuomoti girias. Todėl nekeista, kad XVI a. pirmojoje pusėje jie organizavo didelio masto medienos pusfabrikačių gamybą Nemuno pakrantės giriose (dabartinėje Suvalkijoje).
         
  Druska buvo dažniausiai iš Vakarų į Lietuvą įvežama prekė.  
         
Čia buvo kuriamos vadinamos būdos (vok. Bude), kur buvo ruošiama įvairiais būdais apdorota mediena (įvardijama vokiškais terminais: vančosai, klepkos ir kt.), deginami pelenai ir medžio anglis, virinama derva ir gaminamas potašas (naudotas dirvožemiui tręšti). Atrodo, kad daugumą šių gaminių gamybos technologijų į Lietuvą atvežė gdanskiečiai.
Nuo XVI a. į tarptautinę prekybą šalia valdovo ir miestų pirklių įsivėlė ne tik diduomenė, bei ir vidutinė bajorija. Tai liudija, pvz., apie 1527 m. valdovų pareigūnų parengta ataskaita apie bajorų būdas Užnemunėje arba 1537 m. net Vitebską pasiekusi žinia, kad vietinio vaivados vytinės (laivai) su prekėmis buvo sulaikytos ties Jurbarku.
Prekybos pagyvėjimas ir įžūlūs kontrabandininkai
Tarptautinės prekybos pagyvėjimas vertė valdžią kurti prekybos kontrolės ir apmokestinimo būdus: steigti muitines, kontroliuoti sandorių sąlygas, nustatyti prekių judėjimo kelius. Tai iššaukė atsakomąsias prekyboje dalyvavusių asmenų priemones – kontrabandą.
         
  Šiukštos pirkliai druskos paimti neleido ir muitininkų tarnybininkus sumušė.  
         
1554 metais valdovą pasiekė žinios, kad Žemaitijos ir Prūsijos pasienyje prekyba vykdoma apeinant muitines. Išsiaiškinti padėties į Žemaitiją buvo pasiųsti Kauno muitininkai, kurie vėliau apie savo kelionę pasakojo: „...Važiuodami iš Rietavo į priekį jie pasiuntė savo vežimus su keliais tarnybininkais. Ir tie jų tarnybininkai susidūrė su penkiasdešimčia vežimų, priklausiusių Žemaitijos Medingėnų tijūnui Stanislovui Šiukštai, o tuose vežimuose buvo 100 statinių druskos. Ir kai muitininkų tarnybiniai apie tai pranešė, muitinikai nusiuntė kitus savo tarnybininkus, kad tie išsiaiškintų kas čia vyksta .. ir norėdami tą druską atimti. [Bet] Šiukštos pirkliai (!), turėdami savo tarnybininkus, druskos paimti neleido ir muitininkų tarnybininkus, gerus kilmingus žmones, sumušė ir sužalojo, o vieną gerą kilmingą žmogų mirtinai sumušė...“. Muitininkai nurodė, kad į Prūsus Šiukštos pirkliai vežė parduoti javus. Įdomi šios istorijos pabaiga. Neteisėtą prekybą vykdę asmenys buvo teisiami, bet nebuvo nubausti, nes prieš valdovą juos užstojo Žemaitijos seniūnas.
     
  Kartu šis atvejis rodo, kaip smarkiai iki XVI a. vidurio išaugo Lietuvos bajorų tarptautinė prekyba javais, kuriuos jie augino savo dvaruose. 1539 metais Venecijoje išleistame Olaus Magnuso Šiaurės ir Baltijos jūrų regiono žemėlapyje didelis dėmesys skiriamas laivams. Žemėlapio apatiniame dešiniajame kamputyje pažymėta ir Lietuva, kurios teritorijoje prie Nemuno krantų nupieštos trys to paties tipo laivo variacijos (mažesnis, didesnis ir didelis dengtas laiveliai). Žemėlapyje jie pavadinti NAVES FRUME(N)TARIE – laivai javams. Tai laivai, kurie to paties meto LDK raštuose vadinami vytinėmis. Taigi XVI a. viduryje vis didesnė reikšmė tarptautinėje Lietuvos prekyboje teko prekybai javais. Nekeista, kad Lietuvos didikai ir bajorai jau 1559 m. iš valdovo išprašė teisę išvežti jų valdose užaugintus javus į užsienį be muitų.  
     
 
Eugenijus Saviščevas

Literatūra: Kiaupa Z., Kauno istorija, t. 1, Vilnius, 2010.