Ūkis / XV-XVI a.
Grįžti

Medžioklė: dvaro pramoga, politika ir ekonominė būtinybė

     
  1413 ir 1414 m. sandūroje Vytauto dvare viešėjęs Burgundijos riteris Žiliberas da Lanua Lietuvos valdovą su žmona ir juos aplankiusią dukterį bei anūkę rado vienoje pilyje prie Nemuno. Savo kelionės užrašuose ta proga svečias pažymėjo: „Kunigaikštis buvo atvykęs į tą vietą, kaip paprastai daro žiemą, medžioti aplinkiniuose miškuose. Pabūna čia tris savaites ar mėnesį, neparvykdamas nė į vieną iš savo dvarų ar miestų.“ Ne medžioklė stebino patyrusį riterį – visoje Europoje medžioklė viduramžiais buvo mėgstamiausias kilmingųjų laisvalaikio užsiėmimas, savotiškas to meto aukštuomenės sportas. Pastabos vertas jam pasirodė ilgas laikas, kurį didysis kunigaikštis praleisdavo toli nuo dvarų ir politinės kasdienybės. Bet medžioklė ir politinė kasdienybė vis dėlto siejosi.  
     
Politiniai medžioklės laimikiai
Medžioklė viduramžiais buvo ne tik kilmingųjų laisvalaikio leidimo būdas, bet ir politinio bendravimo forma bei ekonominė būtinybė.
         
  Bendros kasmetinės, po Kalėdų prasidedančios Jogailos ir Vytauto medžioklės tapo tvirta jų tarpusavio santykių dalimi.  
         
Bendra medžioklė politinių simbolių kalba reiškė sąjungą – geriausias tokios sutarties pavyzdys yra 1380 m. Dovydiškių taika, kurią Jogaila ir Ordino pareigūnai sudarė pasienio dykroje vykusios medžioklės metu. Jogaila ir Vytautas kartais ištisus mėnesius trunkančias medžiokles naudodavo politinėms aktualijoms aptarti. Tokioms išvykoms aptarnauti būdavo įrengiami specialūs medžioklės dvarai (vok. jagdhove). Štai 1421 m. pradžioje Jogaila ir Vytautas medžioklės dvare Varėnoje priėmė gausią husitų delegaciją, kuri su Lenkijos ir Lietuvos valdovais aptarė svarbų politinį reikalą – pasiūlymą priimti Čekijos karūną. Bendros kasmetinės, po Kalėdų prasidedančios Jogailos ir Vytauto medžioklės tapo tvirta jų tarpusavio santykių dalimi.
 
Įdomybė
 
1408 metais Ordino didysis magistras Vytauto žvėrynui padovanojo liūtą. Atsilygindamas už tai Vytautas kitais metais magistrui dovanojo keturis gyvus, kaip pažymi Ordino iždo raštininkas, taurus.
 
Šio įpročio pusbroliai neatsisakė net 1429–1430 m. žiemą, nors jų santykiai paaštrėjo dėl Vytauto sumanymo karūnuotis Lietuvos karaliumi. 1409 metų pabaigoje bendros medžioklės Lenkijos ir Lietuvos pasienyje metu Vytautas su Jogaila veikiausiai aptarė savo didžiojo įsiveržimo į Ordino teritoriją planą. Gali būti, kad tos medžioklės metu pradėtos kaupti maisto atsargos šiam žygiui. Net ir sulaukę garbingo amžiaus Jogaila ir Vytautas liko ištikimi savo aistrai. 1427 metų balandį, atsigavęs po sunkios ligos, Vytautas džiaugsmingai didžiajam magistrui praneša, kad „jau jojame į medžioklę“. Ir paskutiniais savo gyvenimo metais, nepaisant rūpesčių dėl karūnacijos, Vytautas ištrūko pamedžioti Varėnos apylinkėse. Nors pagrindinis medžioklės sezonas buvo žiemos mėnesiai, šaltinių duomenys rodo, kad progų rasta ir kitais metų laikais.
Medžioklės plotai driekėsi ir sieną su Ordinu sudarančiais miškais, todėl leidimo medžioti svetimoje teritorijoje esančiose giriose prašymai nuolat sutinkami Vytauto ir magistro laiškuose. Šie specialūs leidimai kaimyninių kraštų valdovui medžioti savo teritorijoje („medžioklės laiškai“) buvo svarbus Vytauto ir Jogailos bei Ordino magistrų santykių aspektas. Jų paskelbimas liudijo apie norą saugoti ir plėtoti draugiškus santykius, todėl juos galima vertinti kaip savotišką bendrų medžioklių (kurių paprastai Vytautas ir magistrai nerengdavo) pakaitalą.
Diplomatiniai „žvėrių takai“ Europoje
Pagrindiniai medžioklės laimikiai keliaudavo ant didžiojo kunigaikščio stalo ir į statines. Ilgą laiką žvėriena buvo svarbus valdovo dvaro maisto raciono elementas. Kai kurie trofėjai atsidurdavo kunigaikščio žvėryne, kuris buvo neatsiejama monarcho dvaro dalis.
         
  Anot nerašytų taisyklių, dovanojamų sakalų vertė ir skaičius atspindėjo apdovanojamo asmens rangą bei politinius dovanojimo akte dalyvaujančių pusių santykius.  
         
Gerą žvėryną turėjo didysis magistras, kuris egzotiškais žvėrimis aprūpindavo kitų Europos kraštų valdovų dvarus. Vytauto žvėryną Trakuose matė minėtasis Žiliberas de Lanua: „Trakų mieste yra aptvertas žvėrynas. Jame laikomi visokių rūšių laukiniai žvėrys ir medžiojami gyvuliai, kurie veisiasi miškuose, kaip antai: laukiniai jaučiai, vadinami stumbrais, taip pat dideli arkliai, vadinami mulais, ir kiti.“ Žvėryno puošmena kurį laiką turbūt buvo liūtas, kurį 1408 m. Vytautui padovanojo Ordino didysis magistras. Atsilygindamas už tai Vytautas kitais metais magistrui dovanojo keturis gyvus, kaip pažymi Ordino iždo raštininkas, taurus. O 1416 m. Jogaila su Vytautu Romos karaliui Zigmantui Liuksemburgiečiui į Konstancos visuotinį bažnyčios susirinkimą pasiuntė „didžiulį žvėrį“, kaip jį pavadino susirinkimo kronikininkas Ulrichas Richentalis.
         
  Aistringi medžiotojai buvo visi Jogailaičiai iki Žygimanto Augusto.  
         
Nuspėjant, kad gyvas jis Zigmanto dvaro nepasieks, šis stumbras buvo, cituojant Richentalį, „pasūdytas savo paties odoje“. Pompastiškai, dalyvaujant net heroldams, Zigmantas šį milžiną iš Konstanco nusiuntė toliau Anglijos karaliui.     
Ypatinga buvo laikoma sakalų medžioklė. Knygą apie sakalų medžioklę parašė XIII a. Šv. Romos imperatorius Frydrichas II. Medžioklinių sakalų dovanojimas ilgainiui tapo net diplomatijos forma. Anot nerašytų taisyklių, dovanojamų sakalų vertė ir skaičius atspindėjo apdovanojamo asmens rangą bei politinius dovanojimo akte dalyvaujančių pusių santykius. Vytauto dvare sakalų priežiūra užsiimdavo daugiausia rusai, kuriems vadovavo dvaro sakalininkas. Kai kuriuos specialistus Vytautas skolindavo ir kitiems valdovams. Sakalų ir sakalininkų kelionės atskleidžia europinių dvarų tarpusavio ryšius. Štai 1409 m. balandį didžiojo magistro dvarą pasiekė Vytauto tarnų atgabentas baltasis sakalas ir kiti paukščiai. Šias dovanas kartu su tarnais magistras per Dancigą persiuntė dovanų Burgundijos hercogui. O Lietuvoje išplėtotą sakalininkystę liudija dvaro sakalininkų pareigybė, šaltiniuose žinoma nuo XIV a. pabaigos. Sakalininkų gyvenimo epizodai rodo, kad tarp jų galėjo būti ir bajorų kilmės asmenų: sakalininkas Isaja Skirgailos laikais liudijo su kitais kilmingaisiais, pasirašydamas garantinį dokumentą už vieną kunigaikštį, o jo kolegai Teodorui Vesnai Jogaila net patikėjo valdyti Vitebską.
     
  Aistringi medžiotojai buvo visi Jogailaičiai iki Žygimanto Augusto. Iš Lenkijos į Lietuvą atvykęs Kazimieras, kaip rodo jo kelionių maršrutas, daugiau laiko praleisdavo pamėgtose medžioklės vietose, o ne pasitarimuose su Lietuvos didikais. Šis valdovų pomėgis kultūrinę išraišką įgavo Mikalojaus Husoviano poemoje „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ (1523). Joje randame ne tik to meto medžioklės realijų aprašymą, bet ir atmintį apie didįjį valdovą Vytautą ir jo medžiokles: „Tokią medžioklę, kuri pražūtinga daugeliui vyrų, / Kartais kas nors palaikyt gal ir galėtų paika, / Jei tarp jos kaltininkų nebūtų toks aukštas valdovas, / Vardas šis jo ir dabar vertas didžiausios pagarbos. / Šiais išradimais gilus nepalenkiamo Vytauto protas / Stiprino dvasią karių, savo tėvynės jėgas.“ (B. Kazlausko vertimas.)  
     

 
Rimvydas Petrauskas
 
Literatūra: Žiliberas da Lanua, in: Kraštas ir žmonės, parengė Juozas Jurginis ir Algirdas Šidlauskas, p. 50, Vilnius, 1983, 1988.