Asmenybės / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

MELETIJUS SMOTRICKIS (Konversijos hipotezė)

1623 m. lapkričio 12 d. Vitebske įsiutusi stačiatikių minia nužudė graikų apeigų katalikų Polocko arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių. Istoriografijoje neretai moralinė kaltė dėl arkivyskupo J. Kuncevičiaus nužudymo suverčiama intelektualui, svarbiausiam stačiatikių Bažnyčios teologui ir apologetui, Polocko arkivyskupui Meletijui Smotrickiui. Graikų apeigų katalikai manė, kad būtent kaltės graužiamas jis išvyko į Konstantinopolį ir Jeruzalę, o vėliau tapo unitu. XVII a. II pusės veikalo „Aukso karūna [...] virš palaimontojo [...] Juozapato Kuncevičiaus [...] galvos“ autorius teigia: „Po Palaimintojo Juozapato nužudymo, dizunitas Maksimas Meletijus Smotrickis, išgirdęs, kad žudikai buvo pasmerkti [mirties bausme], iškeliavo į Graikiją ir Palestiną, ieškodamas Konstantinopolyje ir Jeruzalėje savo jausmais sužeistai dvasiai vaistų pas savo patriarchus.“
Išaukštintas unitų, pasmerktas stačiatikių
     
  Grįžęs į Lietuvą, 1627 m. birželio 6 d., Meletijus Smotrickis slapta atsisakė stačiatikybės. Jokūbas Suša, rašydamas Juozpato Kuncevičiaus biografiją, M. Smotrickio konversiją įvelka į biblijinį siužetą, nulemtą Apvaizdos dovanos: „kaip Saulius, trokšdamas ankstyvosios Bažnyčios kraujo, apvainikavo Steponą šlovinga kankinyste, iškėlė į dangiškąją kankinystės garbę. Ir ką šventasis mokytojas Augustinas tvirtina apie atsivertusį Paulių: „Jei Steponas nebūtų meldęsis, šiandien Bažnyčia neturėtų Pauliaus.“ Tokią pačią išvadą autorius padaro ir apie M. Smotrickio atsivertimą: „Jei Juozapatas nebūtų meldęsis, šiandien unija neturėtų Meletijaus.“  
     
Iš tiesų M. Smotrickis po Vitebsko įvykių išvyko į Konstantinopolį. 1625 m. pabaigoje ar 1626 m. pradžioje grįžo į Kijevą ir buvo sutiktas priešiškai. Dubno unitų vienuolyno archimandritas Kasijonas Sakavičius, 1625 m. tapęs unitu, paskleidė gandus, jog kelionės metu M. Smotrickis išsižadėjo stačiatikybės. Gandai plito greitai. Kijevo Pečioros Lauros archimandritas Zacharijas Kopystenskis neleido M. Smotrickiui apsigyventi nė viename Kijevo vienuolyne. Itin didelį nepasitenkinimą sukėlė žinia, kad M. Smotrickis iš Konstantinopolio patriarcho gavo raštą dėl bažnytinių brolijų stauropiginių teisių (teisės valdyti parapijų bažnyčias ir vienuolynus) suvaržymo. Pats M. Smotrickis vėliau rašys Konstantinopolio patriarchui apie minėtus įvykius: „[…] o kai grįžau namo, tai pavydūs ir nedėkingi žmonės vos manęs neprikalė prie kryžiaus.“ Metropolitas Jobas Boreckis turėjo kreiptis į bendruomenę ganytojišku laišku, kuriame prisiekė nekeisti egzistuojančios tvarkos ir nesikėsinti į stačiatikybės grynumą.
Intelektualus atsivertimas
Intensyvi poleminė kūryba vertė M. Smotrickį gilintis į stačiatikių Bažnyčios doktriną, ieškoti tvirtų argumentų prieš unitų Bažnyčią. Istoriografijoje jo sumanymas parašyti stačiatikių Bažnyčios katekizmą dažnai vertinamas kaip kūrybinis epizodas, kurį nustelbia kiti poleminiai jo veikalai. Galbūt būtų galima kelti hipotezę, jog būtent šis sumanymas ir mėginimas jį įgyvendinti suvaidino lemiamą vaidmenį M. Smotrickio konfesiniam apsisprendimui. Gal būtent todėl jis leidosi ir į minėtą kelionę?
         
  M. Smotrickis buvo ne politikas, o intelektualas dvasininkas, siekęs rasti tvirtų argumentų laikmečio iššūkiams stačiatikių Bažnyčiai.  
         

Katekizmo rašymo idėją su Kijevo stačiatikių metropolitu Jobu Boreckiu jis buvo aptaręs dar 1621 m. Nusiskundė, jog iš visų valstybėje esančių konfesijų tik vieni stačiatikiai neturi katekizmo. M. Smotrickis buvo ne politikas, o intelektualas dvasininkas, siekęs rasti tvirtų argumentų laikmečio iššūkiams stačiatikių Bažnyčiai. Katekizmo apmatus Kijevo stačiatikių metropolitui Jobui Boreckiui jis pateikė 1623 m. ir išdėstė norą keliauti į Konstantinopolį bei Jeruzalę giliau ir išsamiau studijuoti kai kuriuos stačiatikių Bažnyčios doktrinos klausimus. Šis noras atskleidžia rimtą jo požiūrį į atliekamą darbą. 1627 m. rugpjūčio 21 d. laiške Konstantinopolio patriarchui Kirilui Lukariui M. Smotrickis taip apibūdino kelionės tikslą: „Aš vykau į Rytus, kad tavo protingų patarimų ir teisingo mokymo dėka galėčiau išgydyti savo sielą nuo daugelio dvejonių, kurios ją graužia kaip kandys.“
     
  Meletijaus Smotrickio parašyto katekizmo juodraštis buvo apsvarstytas 1627 m. rugsėjo 8 d. hierarchų ir dvasininkų susirinkime Kijeve. M. Smotrickis išdėstė savo pamąstymus apie šešis dogmatinius skirtumus tarp graikų ir lotynų Bažnyčių, kurie yra neesminiai. Jis taip pat pranešė, kad unitų Bažnyčios hierarchai pasiryžę derėtis dėl naujos unijos galimybės. Dvasininkų hierarchija įsiklausė į jo argumentus, rekomendavo išleisti katekizmą po dar vieno svarstymo, kuris buvo suplanuotas 1628 m. rugpjūčio 15 d. Kijeve. Katekizmas taip ir nebuvo išleistas.  
     
Unija su Roma – prieglobstis nuo protestantiškos erezijos
O grįžęs į Dermanės vienuolyną, M. Smotrickis parašė veikalą „Mano kelionės į Rytus apologija“, kuriame išdėstė, kad unija tarp unitų ir stačiatikių yra galima. Veikalas buvo išleistas 1628 m. Lvove. M. Smotrickis jautė pareigą argumentuotai išdėstyti ir paskleisti stačiatikių
 
Įdomybė
 
Svarbiausio stačiatikių Bažnyčios teologo ir apologeto, Polocko arkivyskupo Meletijaus Smotrickio atsivertimas į Unitų Bažnyčią – išskirtinis ir legendomis apipintas graikų apeigų katalikų bendruomenės įvykis. Jo konversija dažnai siejama su įsiutusios stačiatikių minios įvykdytu unitų arkivyskupo Juozapato Kuncevičiaus nužudymu. Unitai moralinę kaltę dėl šio nusikaltimo metė M.Smotrickiui ir manė, kad būtent kaltės graužiamas jis išvyko į Konstantinopolį ir Jeruzalę, o vėliau atsivertė.
 
bendruomenei savo patirtį bei įžvalgas apie stačiatikių Bažnyčios doktriną. Tačiau veikalas sukėlė tikrą audrą, nes M. Smotrickis iš esmės smerkė tuometę stačiatikių Bažnyčios doktriną, įžvelgdamas protestantizmo įtaką: „Vykti į Rytus mane privertė klaidos ir erezijos, kurias Bažnyčioje paskleidė mūsų naujieji teologai: Zizanijus, Filaretas, Ostrogo Klierikas, Orfologas (tai paties Meletijaus Smotrickio pseudonimas) bei kiti. Nuo šių erezijų Bažnyčia kenčia iki šiol. Tie negarbingi žmonės sukilo prieš Dievo didybę, paniekino Įsikūnijimo paslaptį, drauge su eretikais sunaikino Šventuosius Bažnyčios sakramentus […]. Eretikai Arijas, Eunomijas, Nestorijas, Eutychesas atskirti nuo Bažnyčios, tačiau jie neigė kurią nors vieną Bažnyčios dogmą, o mūsų melagingi mokytojai atmeta visas [Bažnyčios] dogmas.“ Be to, M. Smotrickis karčiai nusivylė Kirilu Lukariu, savo buvusiu mokytoju ir draugu iš studijų Ostrogo akademijoje laikų, tapusiu Konstantinopolio patriarchu: „Konstantinopolyje iš katedros, dalyvaujant pačiam patriarchui,
         
  1628 m. rugpjūčio 15 d. susirinkimas virto viešu M. Smotrickio teismu, kuriame jis turėjo išsižadėti parašyto veikalo, viešai jį suplėšyti, sumindžioti kojomis ir sudeginti.  
         
skelbiamas reformatų mokymas. Ir pats patriarchas Kirilas – kalvinistas, nes paprašęs stačiatikių Bažnyčios katekizmo, gavau gryną protestantišką katekizmą, parašytą graiko Gargano.“ Viename iš laiškų jis tiesiai klausia Konstantinopolio patriarcho: „Išmokyk mus visus, kokių tikėjimo dogmų turėtume laikytis – Romos Katalikų ar protestantų? Ar mes pripažįstame ir laikomės kažkokių kitų, trečiųjų [dogmų], esančių tarp katalikų ir protestantų?“ 1628 m. rugpjūčio 15 d. susirinkimas virto viešu M. Smotrickio teismu, kuriame jis turėjo išsižadėti parašyto veikalo, viešai jį suplėšyti, sumindžioti kojomis ir sudeginti.
     
  Po šio įvykio M. Smotrickis nebeslėpė, kad yra unitas. Meletijaus Smotrickio konversiją būtų galima vertinti kaip kartų intelektualo ir giliai tikinčio žmogaus bei dvasininko nusivylimą Rytų bažnyčios vadovų autoritetu. Po kelionės jis pradėjo mąstyti apie tai, kaip gali gyvuoti pati Bažnyčia, jeigu pats Konstantinopolio patriarchas paskendęs erezijose, o stačiatikiai atmeta dialogo su unitais galimybę. M. Smotrickio manymu, stačiatikybės grynumą galima išsaugoti tik unijoje su Romos Bažnyčia. Tą jis suprato pradėjęs rašyti katekizmą ir gilindamasis į Bažnyčios dogmas. Šio tikslo pasiekti nepavyko ir M. Smotrickis pasirinko unito kelią.  
     
Remigijus Černius