Mitai / XIII-XIV a.
Grįžti

Mėlynųjų Vandenų mūšis

Šių dienų visuomenei būdingas mitologinis pasaulio suvokimas ryškiausiai reiškiasi kalbomis apie tolimą praeitį. Vienas toks šiuolaikinės mitologijos grynuolis – pakilios kalbos ir reikšmingų asmenų inicijuoti projektai, skirti Mėlynųjų Vandenų mūšio jubiliejui (1362–2012). Pasak entuziastų, Mėlynųjų Vandenų mūšis – įstabi lietuvių ir ukrainiečių ginklo pergalė prieš totorius. Sutriuškinus galingosios Aukso ordos kariuomenę, Algirdas prie savo valstybės prijungė plačias šių dienų Ukrainos sritis. Šios pergalės dėka esą susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o Ukrainos raida pasuko vakarietiška kryptimi. Būtų gražu, jei toks vaizdas bent kiek derėtų su XIV a. istorine tikrove.
 
Bendras priešas skatina draugystę
     
  Vis dėlto lietuviai nekovojo ir nevadavo Rusios žemių iš totorių jungo. Tiesioginių didesnio masto kautynių nebuvo nei XIII a., nei iki XIV a. II pusės. Pirmi didesnio masto žygiai prieš totorius įvyko tik Vytauto laikais, kai 1397–1398 m. buvo pasiektas Krymas. Sėkminga pradžia baigėsi skaudžiu pralaimėjimu Vorsklos mūšyje (1399), o Vytautas tik po gero dešimtmečio vėl galėjo aktyviau įtakoti totorių pasaulio reikalus.  
     
Tiek Gedimino, tiek Algirdo santykius su totoriais negalima apibūdinti nei draugiškais, nei priešiškais. 
         
  Tiek Gedimino, tiek Algirdo santykius su totoriais negalima apibūdinti nei draugiškais, nei priešiškais.  
         
Tam tikrą jėgos balansą tarp miškų lietuvių ir stepių totorių lėmė tai, kad lietuviai vengė atviros konfrontacijos su Aukso orda,
 
Įdomybė
 
Nors istoriografijoje pasitaiko požiūris, akcentuojantis priešišką ir konfliktinį totorių bei lietuvių santykių pobūdį XIV a., ukrainiečių istorikė Olena Rusina teigia, jog tuo metu lietuvių ir Mamajaus valdomų totorių santykiai rėmėsi ne konfrontacija, bet tarpusavio susitarimu. Būtent šis lietuvių ir totorių bendradarbiavimas tapo svarbiu veiksniu, leidusiu Algirdui įgyti valdžią plačiose Podolės, Kijevo, Černigovo ir Briansko srityse.
 
o pastaroji siekė neleisti Lietuvos valdžiai Rusios žemėse per daug sustiprėti. Tarpusavio nesutarimus dažniausiai provokavo arba rusų kunigaikščių priešinimasis lietuvių ekspansijai, arba nesutarimai tarp prolietuvišką ir prototorišką politikos kryptį pasirinkusių Rusios kunigaikščių. Tokie stumdymaisi baigdavosi tuo, kad prie Lietuvos XIV a. prijungtos šių dienų Ukrainos žemės ir toliau mokėdavo duoklę totoriams. Dviguba šių žemių priklausomybė nuo lietuvių ir totorių apibūdinama kaip kondominiumas.
Buvus tokiems santykiams, nenuostabu, kad lietuviai ir totoriai ne tik konfrontavo, bet ir bendradarbiavo. Štai po Haličo ir Voluinės kunigaikščio Boleslovo Jurgio II mirties (1340) atsinaujino Lenkijos karaliaus Kazimiero III pastangos įsigalėti šiose žemėse. Prasidėjusi Lenkijos ekspansija suartino lietuvius ir totorius, todėl pasitaikydavo atvejų, kai lietuvių ir totorių kariai drauge įsiverždavo į lenkų žemes (1341, 1352). Tokie bendri veiksmai rodo, kad egzistavo bendras interesas lobti iš svetimų žemių. Nors istoriografijoje pasitaiko požiūris, akcentuojantis priešišką ir konfliktinį totorių ir lietuvių santykių pobūdį, vis dėlto jų sambūvis rėmėsi pragmatiniais išskaičiavimais.
Civilizacinės reikšmės mūšis ar eilinis grobžygis?
Kalbant apie Mėlynųjų Vandenų mūšį, reikia pažymėti, kad pirmieji pranešimai apie pergalingą Algirdo kovą prieš totorius pasirodė tik vėlyvuose ir nepatikimuose XVI a. šaltiniuose.
         
  Lietuvos metraščiams pasakojimas apie pergalingą Algirdo kovą prieš totorius tarnavo kaip argumentas LDK teisėms į Podolės žemes, į kurias taip pat pretendavo ir Lenkija.  
         
Lietuvos metraščiams pasakojimas apie pergalingą Algirdo kovą prieš totorius tarnavo kaip argumentas LDK teisėms į Podolės žemes, į kurias taip pat pretendavo ir Lenkija. Lietuvos metraščiams būdingas Mėlynųjų Vandenų mūšio „išradimas“ stoja į vieną gretą su legendiniais pasakojimais apie lietuvių kovas prieš totorius. Būtent tik XV a. pab. – XVI a. pr. atsirado poreikis pasakojimams apie lietuvių „kalavijo teise“ užvaldytas Rusios žemes. Tai buvo propaganda, nukreipta prieš Maskvos, kuri išsivadavusi iš totorių valdžios pareiškė pretenzijas į visas rusų žemes, retoriką.
     
  Taigi kas įvyko 1362 metais? Ankstyvąją Tverės metraščių tradiciją išsaugojęs Rogožos metraštis pateikia itin lakonišką žinią: „Tais pačiais metais lietuviai užėmė Korševą, visoje žemėje kilo maištai ir žmonėms dideli vargai. Tą patį rudenį Algirdas nusiaubė Mėlynuosius Vandenis ir Baltąją pakrantę.“  
     
Taigi šiame įraše neminimi ne tik totoriai, bet ir joks mūšis. Tai būta tipiško, didesnio masto grobiamojo žygio, kurio metu nusiaubtas prie Mėlynųjų Vandenų (dabar Siniuchos) upės stovėjęs to paties pavadinimo Mėlynųjų Vandenų miestelis ir sritis, esanti dešiniajame Dniepro krante, žemiau Kijevo. Algirdo žygį veikiausiai lėmė poreikis iš naujo įtvirtinti lietuvių valdžią Kijeve po Gedimino brolio Teodoro mirties (1362). Šio žygio metu nukentėjo vietiniai žmonės, galbūt įvyko vienas kitas susidūrimas su tose srityse klajojusiais totorių klajoklių pulkais, bet jį vargiai galima vertinti kaip prieš totorių valdžią nukreiptą akciją. 
     
  Žygis link Mėlynųjų Vandenų upės įvyko tuo metu, kai po chano Berdibeko žūties 1359 m. Aukso ordą buvo apėmusi du dešimtmečius trukusi politinė krizė. XIV amžiaus septintajame dešimtmetyje iškilo karvedys Mamajus, kontroliavęs totorių ordas, klajojusias dešiniojo Volgos kranto stepėse. Ukrainiečių istorikė Olena Rusina teigia, jog tuo metu lietuvių ir Mamajaus valdomų totorių santykiai rėmėsi ne konfrontacija, bet tarpusavio susitarimu. Būtent šis lietuvių ir totorių bendradarbiavimas tapo svarbiu veiksniu, leidusiu Algirdui įgyti valdžią plačiose Podolės, Kijevo, Černigovo ir Briansko srityse. Lietuvių ir totorių kondominiumas gyvavo ir toliau. Jei tokios politinės sanklodos suirimą norime vertinti kaip Ukrainos pasukimą Vakarų civilizacijos kryptimi, toks dalykas nutiko tik Vytauto laikais. XIV a. pabaigoje Vytauto paramos ieškojęs chanas Tochtamyšas šiam Lietuvos valdovui ir jo įpėdiniams „perleido“ valdyti Rusios žemes ir atsisakė reikalauti iš jų duoklių.  
     
Darius Baronas
D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas, Lietuvos istorija, t. 3: XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų, Vilnius: Baltos lankos, 2011.