Miestai / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Miestiečiai ir miestelėnai

Bene pirmieji miestelėno sąvoką į mokslinius
 
Įdomybė
 
Miesto statusą LDK sąlygojo ne miesto urbanistinė erdvė, ūkinis ir ekonominis potencialas, pastatų kiekis ar gyventojų skaičius, o teisė. Iki Ketverių metų seimo reformų miesto savivaldą garantavo Magdeburgo teisė, kurią kiekvienam miestui valdovas patvirtindavo (konfirmacinėmis), atnaujindavo (renovacinėmis) arba suteikdavo (lokacinėmis) magdeburginėmis privilegijomis. 1791–1792 ir 1793–1794 m. suvienodinus visų miestų administraciją ir valdymą, Magdeburgo teisės nebegaliojo, savivaldą garantavo Miestų įstatymai, o miestelių teises į savivaldą tvirtindavo naujos valdovo privilegijos.
 
tekstus įtraukė istorikai Konstantinas Jablonskis, Rimantas Jasas, Jonas Orda ir Mečislovas Jučas, parengę bei 1961–1968 m. publikavę tritomį istorinių šaltinių leidinį „Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais“. Miestelėnais (nuo žodžio „miestelis“) buvo pavadinti mažųjų miestelių gyventojai. Tai buvo gyventojų socialinės grupės, turėjusios išskirtinį statusą valstybėje, teisinis apibrėžimas. Miestelėnų teisinė padėtis buvo tarpinė tarp miestiečių ir valstiečių. Nei Lenkijoje, nei Lietuvoje nebuvo daug didelių miestų (pagal Europos sampratą), todėl ši socialinė grupė krito į akis užsienio keliautojams. Josephas Kaushas apie Mažąją Lenkiją rašė, kad didžiuosiuose miestuose labai mažai gyventojų, todėl aprašydamas bendrą padėtį susitelkė į kitas labiau pastebimas socialines grupes. Jis aiškino, kad „tarp bajorų luomo ir valstiečių yra dar didelis vidurinis sluoksnis, kuriam netrūksta savitų bruožų, bet iš tikrųjų tie bruožai yra taip panašūs į vieną iš dviejų minėtų pagrindinių pasaulietinių grupių, kad neverta jais specialiai užsiimti. Ta didelė klasė žmonių yra lenkų miestiečiai, o tiksliau – mažų miestų gyventojai.“ Lietuvoje miestelių skaičius užsienio keliautojų buvo pastebimas ne mažiau, vis tik jų pasakojimuose buvo koncentruojamasi į miestelių būklę bei dydį, miestelių gyventojų buitį ir profesijas, nesigilinant į teisinę ir socialinę šių gyventojų priklausomybę.
Skirtumai tarp miestelio ir miesto
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės specifinę padėtį tarp Vakarų ir Rytų sąlygojo teisė ir tradicijos. Padėtis skyrėsi nuo Rusijos imperijoje įsivyravusios tvarkos, ji nebuvo aiškiai suvokiama ir racionaliam Apšvietos epochos Vakarų Europos keliautojui. Būtent teisė, o ne miesto urbanistinė erdvė, ūkinis ir ekonominis potencialas, pastatų kiekis ar gyventojų skaičius sąlygojo miesto
         
  Miestietis buvo laisvas žmogus, o miestelėno laisves ir teises varžė dvaras.  
         
statusą. Miesto statusą apibrėždavo jo gyventojų renkama savivalda, kurią sudarė burmistrai, tarėjai, suolininkai ir kiti miesto pareigūnai. Iki Ketverių metų seimo reformų miesto savivaldą garantavo Magdeburgo teisė, kurią kiekvienam miestui valdovas patvirtindavo (konfirmacinėmis), atnaujindavo (renovacinėmis) arba suteikdavo (lokacinėmis) magdeburginėmis privilegijomis. 1791–1792 ir 1793–1794 m. suvienodinus visų miestų administraciją ir valdymą, Magdeburgo teisės nebegaliojo, savivaldą garantavo Miestų įstatymai, o miestelių teises į savivaldą tvirtindavo naujos valdovo privilegijos. Ketverių metų seimo reformų metais suteiktos valdovo privilegijos miesteliams arba, remiantis naujuoju įstatymu, juose įkurtos ir veikiančios savivaldos reiškė, kad miestelis tapo miestu. Miesto savivaldos vaisiais besinaudojantys gyventojai buvo vadinami miestiečiais. Miestietis buvo laisvas žmogus, o miestelėno laisves ir teises varžė dvaras. Miestų savivalda, remdamasi teise, apsisaugodavo nuo svetimos administracijos kišimosi arba jį sušvelnindavo.
     
  Miesteliai pagal priklausomybę buvo skirstomi į valstybinius (arba seniūnijų), karališkų ekonomijų, bažnytinius ir privačius. Valstybinius miestelius administravo seniūnai ir jų pagalbininkai, karališkų ekonomijų miestelius – LDK rūmų iždininkas, prižiūrėjęs valdovo valdų ūkį, ir jo pagalbininkai, bažnytinius – dvasininkai, privačius – didikai ir bajorai.  
     
1765 m. LDK rūmų iždininkas Antanas Tyzenhauzas pradėjo administruoti Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto valdas Lietuvoje. Ketindamas padidinti valdovo pajamas, jis pradėjo dideles žemėtvarkos reformas ekonomijose, padidino činšą, apdėjo valstiečius mokesčiais ir įvedė lažą naujai įkurtuose palivarkuose. Per trumpą laiką ekonomijų pajamos padvigubėjo. Žemėtvarkos reforma palietė ir miestelius, kurių gyventojai buvo verčiami atlikinėti tokias pačias prievoles kaip ir valstiečiai, nukentėjo miestelėnų turtas, keitėsi
         
  Dažnai pasitaikydavo atvejų, kai valstybinių dvarų valdytojai sugebėdavo iš valstiečių ir miestelėnų išlupti ne tik savavališkai padidintus mokesčius, bet ir tuos, kuriuos jau seimas panaikino arba pakeitė kitais.  
         
miestelių teritorija. Šiuos procesus lėmė XVIII a. II p. smarkiai auganti žemės ūkio gaminių paklausa Europoje. Antano Tyzenhauzo pavyzdžiu pasekė valstybinių, bažnyčios ir privačių valdų žemvaldžiai, kurie taip pat ėmė steigti palivarkus, didinti valstiečiams ir miestelių gyventojams prievoles, rentą ir činšą, įvedinėti lažą, dvaro monopolius druskos prekyboje ir alkoholio gamyboje. Augant dvarų valdytojų ekspansijai, kilo išnaudojimas ir savivalė. Dažnai pasitaikydavo atvejų, kai valstybinių dvarų valdytojai sugebėdavo iš valstiečių ir miestelėnų išlupti ne tik savavališkai padidintus mokesčius, bet ir tuos, kuriuos jau seimas panaikino arba pakeitė kitais.
Pavogtos miestų teisės
1776 m. Mokesčių įstatymas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei panaikino mažesniems miestams savivaldos teises, nes, kaip aiškino, jų gyventojai verčiasi žemdirbyste, o ne prekyba ir amatais, todėl jiems suteiktos privilegijos neturi pagrindo. Manoma, kad Magdeburgo teises prarado nuo 20 iki 25 LDK miestų. Po reformos buvusių miestų (dabar jau miestelių) gyventojams teko patirti visas neteisybes, su kuriomis
         
  Manoma, kad Magdeburgo teises prarado nuo 20 iki 25 LDK miestų.  
         
susidurdavo miestelių gyventojai, bei pajusti skirtumą tarp laisvės ir priklausomybės. Teisiškai tapusiems miestelėnais miestiečiams vienintelė apsauga nuo seniūnijų ir ekonomijų administracijos savivalės liko įstatyme numatyta galimybė šauktis pagalbos LDK asesorių teisme. Kaltinimai valdytojams ir administratoriams intensyvėjo visą paskutinį XVIII a. ketvirtį. Ypač aktyvūs buvo miestelėnai, kurie žinojo miestiečio laisvės skonį, nes buvo labiau organizuoti, tarp jų buvo mokančių rašyti (buvę savivaldos pareigūnai). Masiniai skundai dėl neteisybės ir skriaudų užgriuvo LDK asesorių teismą Ketverių metų seimo laikotarpiu, kai miesteliams buvo leista susigrąžinti savivaldos teises arba jų siekti bei suteikta galimybė miestiečiams susigrąžinti prarastą turtą iš seniūnijų valdytojų. Beveik vienu metu į teismą kreipėsi net 38 miesteliai, kurių didžioji dalis reformų metu jau naudojosi savivaldos teisėmis.
Šiaulių miestiečiai apkaltino ekonomijos valdytojus, kad ekonomijos administracija, šalia miesto įkūrusi palivarką, prisijunginėjo žemes iš miesto teritorijos, sudegino užimtus miestiečių namus, išardė jų išgrįstas gatves ir pradėjo miestiečius varyti į lažą. Joniškio miestiečiai tvirtino, kad ekonomijos valdytojai pasisavino miesto žemes, smukles ir
         
  Beveik vienu metu į teismą kreipėsi net 38 miesteliai, kurių didžioji dalis reformų metu jau naudojosi savivaldos teisėmis.  
         
malūną, siuntė į miestą kareivius, varė miestiečius į lažą, kelis kartus padidino padūmės ir činšo mokesčius. Gardino ekonomijos miestiečiai beveik sutartinai visas nelaimes siejo su LDK rūmų iždininku Antanu Tyzenhauzu ir aiškino, kad jo nurodymu ekonomijų administratoriai pradėjo reikalauti įstatymuose nenustatytų mokesčių, įvedė prievoles ir lažą, kurias mušdami ir grasindami liepė vykdyti. Remdamiesi anksčiau turėtomis magdeburginėmis privilegijomis, miestiečiai aiškino, kad nuo seno buvo nustatytos miesto ribos, uždrausta kištis į miesto reikalus pavietų institucijoms, leista verstis prekyba, miestiečius teisė magistratas. LDK asesorių teisme iškeltose bylose miestiečiai reikalavo, kad administratoriai nepersekiotų jų ir nesikištų į miesto vidaus reikalus, kad būtų apsaugota miestiečių nuosavybė ir panaikintas dvaro neteisėtai įvestas činšas, duoklės ir lažas, o liustracijų ir inventorių nustatytos prievolės būtų pakeistos mokesčiu į valstybės kasą, kad miestiečiams būtų leista laisvai prekiauti ir verstis propinacija (teisė gaminti ir pardavinėti svaigalus savo valdose), kad miestams būtų sugrąžinti miestų dokumentai, revizijos, inventoriai, planai. Už persekiojimus, mušimus, vertimą eiti lažą, miesto nuosavybės pasisavinimą miestiečiai reikalavo sudaryti specialias komisijas ir nubausti administracijos valdytojus.
     
  Nutrūkus Ketverių metų seimo reformoms, mažųjų miestų ir miestelių gyventojai dar kartą aktyviai įsitraukė į kovą už savo teises 1794 m. sukilimo metu. Kai LDK prarado valstybingumą, jų skundai dėl teisių ir laisvių pažeidimų keliavo carinei administracijai. Iki XIX a. vid. Lietuvos miestelių gyventojai prisiminė apie Ketverių metų seimą, apdovanojusį jų protėvius miestietiškom teisėm ir laisvėm.  
     
Liudas Glemža
Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, t. 2: XVIII amžius, sudarė R. Jasas ir J. Orda, Vilnius, 1961.