Ženklai, simboliai / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Miestiečių antspaudai – gmerkai

LDK miestiečiai, panašiai kaip ir šio luomo atstovai Lenkijoje, turėjo specifinius asmeninius ženklus – gmerkus. Jie ne tik žymėjo ženklo savininką, bet ir atliko panašią funkciją kaip ir bajoriški herbai: turėjo teisinę akto patvirtinimo paskirtį. Štai 1566 m. miestietis iš Bochnės, norėdamas iš buvusios sužadėtinės susigrąžinti sužadėtuvių žiedą su Guteterų gmerku, tvirtino, kad „ji turi auksinį žiedą – signetą ir pirklių gmerką, kuriame atsispindi visa mūsų garbė, turtas ir galimybė jų netekti“.
     
  Dažniausiai tokius ženklus miestiečiai dėjo ant signetinių (žiedų) spaudų. Gmerkuose būdavo išraižoma tam tikra brūkšnelių sistema, gyvūnų figūrėlės, augalų motyvai, įrankiai ar daiktai, susiję su savininko užsiėmimu ir profesija, inicialai, kartais dar pridedant ir einamų pareigybių nuorodas. Taip vokiečių miestiečių kilmės Vilniaus pilininko Ulricho Hozijaus 1531 m. birželio 2 d. Vilniuje antspauduotame aštuoniakampiame ovaliame spaude ryškus ne tik miestietiškas ženklas, bet ir virš jo išgraviruotos raidės „UH“. Priklausomai nuo tautybės LDK miestiečiai gmerkuose raižė lotyniškus ar ir rusėniškus inicialus. Pvz., 1550 m. Vilniaus miesto tarėjo Fiodoro Petrovičiaus gmerke greta miestietiško ženklo – užlenktais galais užsibaigiančio kryžiaus – išraižytos rusėniškos raidės „Ф П“.  
     
Miestietiški „herbai“
Tyrinėtojai dar neatkreipė dėmesio į gmerkuose atsispindintį miestietiškų pavardžių formavimosi kontekste svarbų reiškinį: iki XVI a. II p. ženkluose būdavo pateikiamos savininko vardo, tėvavardžio pirmosios raidės bei tik retsykiais dar ir pavardės (jei tokią asmuo turėjo). Nuo XVI a. II p.  parenkami jau vardo ir pavardės inicialai. Pvz., 1550 m. dokumente įspaustame Vilniaus miesto tarėjo Savičiaus gmerke nurodyti tik jo vardo ir tėvavardžio inicialai – Maksimas Martynovičius. Taip šis miesto tarybos narys įvardijamas ir daugelyje dokumentų, retai (1541, 1551 m. ir kt. paminėjimuose) pateikiant pilną asmenvardį – „Maksimas Martynovičius Savičius“. Dar vienas XVI a. vid. Vilniaus tarybos narys burmistras Ivanas Semenovičius Zareckis naudojo gmerką su pilnu trinariu įvardijimu „ISZ“, o priimtas į bajorišką herbą pasiliko vien dvinario asmenvardžio inicialus „IZ“.
         
  Kaip rodo lenkiška medžiaga, moterys miestietės irgi turėjo savo gmerkus.  
         

Miestietiški gmerkai buvo nedideli, vidutiniškai 1,2–1,8 cm skersmens dydžio. Jų forma įprastai būdavo apvali ovalinė, rečiau – aštuoniakampė. Siekiant didesnio panašumo į bajorijos herbus, gmerkų atvaizdus dėdavo į skydus, juos puošdavo apvadais, kitais pagražinimais, pvz., plunksnų stilizacija ir panašiai. Laikui bėgant, vaizduliai darėsi puošnesni, alegoriškesni arba, atvirkščiai, paprastėjo. Kaip pažymi Krokuvos gmerkų tyrinėtoja Kamila Follprecht, miestietiški ženklai turėjo nemažai bendrų bruožų su bajorijos herbais, todėl iškyla problemų identifikuojant juos. Ypač sudėtinga juos nustatyti, jei asmuo jau buvo gavęs bajorystę. Tyrinėjant gmerkus, didžiulę reikšmę įgauna ženklo asmens biografiniai duomenys ir žinios apie jo giminę.
Kaip rodo lenkiška medžiaga, moterys miestietės irgi turėjo savo gmerkus. Jos paprastai naudojo iš tėvų perimtus ar savo vyrų ženklų vaizdulius. Moters vardu savo asmeninius ženklus dėdavo ir jų vyrai. Kol kas lieka neaiškus gmerkų paveldėjimo klausimas. Ilgą laiką literatūroje teigta, kad gmerkai nebūdavo paveldimi, neva tuo jie ir skyrėsi nuo bajoriškų herbų. Kaip rodo ankstyvoji vilnietiška medžiaga, būta atvejų, kai tokie asmeniniai miestietiški ženklai tapdavo paveldimais, tik keičiant tam tikras vaizdulio detales, paprastai naujojo savininko inicialus. Taip XVI a. pr. Vilniaus miesto valdančiajame elite įsitvirtinęs burmistras Jermola Slotovičius turėjo miestietišką gmerką, kurį paveldėjo jo sūnus Ivanas ir net pastarojo sūnūs. Vieno jų 1551 m. spaude matyti toks pat vaizdulys, pakitę tik jo savininko inicialai.
Ženklinimas gmerkais – nuo sutarčių iki šaukštų
     
  Išliko ne tiek ir daug LDK miestiečių naudotų ženklų pavyzdžių, tačiau žinomi įvairūs rašytiniai duomenys apie miestiečių antspauduotus raštus. Štai XVI a. pr. nedidelio Ramygalos miestelio (Upytės valsčius) vaitas Martynas savo spaudu antspaudavo raštus. XVI amžiaus II p. Upytės pavieto žemės teismo knygose buvo pažymėta, kad Martynas „nebuvo bajoras, bet Ramygalos miestietis, prasto mužikiško luomo“, vadinasi, naudojosi asmeniniu gmerku.  
     
Daugiausiai žinomų LDK miestiečių ženklų išliko įspausti ant įvairių jų antspauduotų dokumentų. Gmerkus miestiečiai dėjo ant testamentų, turto inventorių, sutartyse ir kontraktuose, kvituose. Jie buvo dedami po dokumentų tekstais, greta akto sudarytojo ar liudytojo parašų. Ilgą laiką tokie antspaudai būdavo įspaudžiami ant popieriaus, padėjus jį ant vaškinio pagrindo. Gmerkai dėti ir ant atvartų, padarytų iš atkirpto dokumento fragmento ar atskirai priklijuoto popierinio gabalėlio. XVII amžiuje popieriniai gmerkai ėmė nykti, daugėjo lakinių, juodų ar net raudonų antspaudų.
Gali būti, jog gmerkai retsykiais pasirodydavo ir ant miestiečių namų. Apie nuo jo namų nuplėštą kažkokį herbinį ženklą XVI a. vid. nurodė Vilniaus burmistras Lukas Markovičius. Gmerkai buvo įspaudžiami ir į epitafijas ar antkapiniuose paminkluose. Tokia detalė matyti išlikusiame puošniame Vilniaus burmistro,
         
  Gmerkai galėjo būti naudojami pažymint vertingus namų apyvokos daiktus.  
         
stačiatikio Semiono Fedorovičiaus Brahos (†1576) renesansiniame antkapyje Šv. Trejybės Vilniuje cerkvėje.  Gmerkai galėjo būti naudojami pažymint vertingus namų apyvokos daiktus. Paprasčiausiais nuosavybės ženklais buvo žymimi net mediniai indai, nekalbant apie vertingas porcelianines lėkštes, auksinius bei sidabrinius stalo įrankius. XVII amžiaus II p. Vilniaus suolininkas Stanislovas Šycikas Zaleskis liepė išgraviruoti savo „herbus“ sidabriniuose šaukštuose. Kaip ir Lenkijoje, miestiečių ženklais buvo žymimi jų funduoti liturginiai indai, gmerkų vaizdai buvo įspaudžiami į knygų ekslibrisus, tapyti miestų valdžios elito narių portretuose. Neatmestina, kad aukščiau minėtais atvejais susiduriame su tiesiog bajoriškos kilmės asmenimis.
„Naujieji bajorai“
XVI–XVII a. pr. LDK turtingi miestiečiai siekė patekti į tuomet dar santykinai atvirą bajorijos luomą. Miestietiški ženklai būdavo keičiami bajoriškais ženklais – herbais ir herbiniais spaudais. Kaip pavyzdį galima nurodyti minėto Vilniaus burmistro, Vilniaus vaivadijos
 
Įdomybė
 
LDK miestiečiai, panašiai kaip ir šio luomo atstovai Lenkijoje, turėjo specifinius asmeninius ženklus – gmerkus. Jie ne tik žymėjo ženklo savininką, bet ir atliko panašią funkciją kaip ir bajoriški herbai: turėjo teisinę akto patvirtinimo paskirtį. Dažniausiai tokius ženklus miestiečiai dėjo ant signetinių (žiedų) spaudų.
 
raktininko ir vaškininko I. Zareckio atvejį. Priklausydamas Vilniaus miestietijos elitui, jis vartojo miestietišką simbolį – skyde pavaizduotą kryžių su užlenktais galais ir inicialais „ISZ“. Padaręs karjerą ir tapęs centriniu LDK pareigūnu – valdovo iždininku, jis šį ženklą pakeitė. Gali būti, jog panašiai kaip ir vilnietis burmistras M. Rudomina jis buvo priimtas į „Koscieša“ (galbūt Chodkevičių) herbą. Bent jau tokį I. Zareckis naudojo nuo XVI a. 7-ojo dešimtmečio. Kai kurie gmerkus į herbinius ženklus pasikeitę „naujieji bajorai“ pasitelkdavo dar ir kokią nors Šv. Romos imperijos imperatoriaus privilegiją, kuria neva jo protėviams buvusi suteikta bajorystė ir herbas. Į diduomenę sparčiai kopiančių, kadaise iš Karaliaučiaus atvykusių Krišpinų Kiršenšteinų giminės aplinkoje XVII a. II p. ar XVIII a. pr. net buvo sukurta kilmės iš romėnų teorija, pridedant, kad tolimas jų protėvis XV a. pr. neva iš Šv. Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio Prahoje gavo herbą „Kryszpin“.

Aivas Ragauskas
K. Follprecht, Pieczęcie mieszczan krakowskich, Pieczęcie w dawnej Rzeczypospolitej. Stan i perspektywy badan, pod. red. Z. Piecha, J. Pakulskiego, J. Wroniszewskiego, Warszawa, 2006, s. 339-354.