Kasdienybė / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Miestiečių apranga

Drabužiai, kaip ir stalo indai ar įrankiai, buvo asmens socialinio prestižo demonstravimo forma. Apranga Lietuvoje kartais neatspindėjo asmens luominės priklausomybės. Miestietija nesukūrė specifinio miestietiško kostiumo, jos elito nariai sekė bajorų mada. O miesto prastuomenės apranga mažai kuo skyrėsi nuo valstiečių drabužių.
     
  Turtingiausių miestiečių nešiotus apdarus liudija išlikusi retoka ikonografinė medžiaga ir pomirtiniai turto inventoriai. Juose drabužiai paprastai buvo vardijami po pinigų, aukso, sidabro dirbinių, alavo, vario ir kitų indų. Taip išskirti ne kasdieniai, bet brangiausi ir bajoriški, sarmatizmo (lenkų šlėktų gyvensenos, papročių, pasaulėžiūros) simboliais vadinami drabužiai.  
     
Turtingo vilniečio apdarai
Lietuvos miestietija mėgo dar iš ankstesnių šimtmečių madingus žiponus. Tai viršutiniai, įvairiu kailiu (pvz., lūšies ar lapės) pamušti, priekyje aklinai užsagstyti, patogūs, per liemenį kirpti viršutiniai drabužiai. Nuo XVI a. šį drabužį dėvėjo vyrai, pasitaikė jį dėvinčių ir XIX amžiuje. Štai ilgais, iš margaraščio audinio siūtais žiponais, nedengiamais viršutinių apdarų, vilki 1590 m. portretiniame Vilniaus vaito Stanislovo Sabinos raižinyje aprengti penki jo sūnūs. Iki juosmens prigludę drabužiai su stovėmis (aukštomis apykaklėmis) ir siauromis rankovėmis, sutraukti per liemenį diržu, smarkiai
         
  XVII a. vid. LDK paplito viršutinis drabužis – kontušas.  
         
platėja į apačią. Klostės apatinėje dalyje rodo, kad jie siūti iš ne itin storo audinio. Dalis žiponų buvo puošti dekoratyvinėmis kilpomis. XVII a. pab. Kauno pirklys Jokūbas Frizas turėjo citrinos spalvos kitaikos žiponą su drobiniu pamušalu ir geltonomis kilpomis, o vilnietis Jonas Feltneris – du baltu kyru (šiurkščiu audeklu) pamuštus juodus žiponus (vieną su šilkinėmis, o kitą su pintomis kilpomis). 21 aukso sagutė su granatais puošė dar vieną miestiečio žiponą su baltu pamušalu ir kitaikos priesiuvais (prisiūtomis juostelėmis). Vilniaus miesto valdžios elito nariai dažniausiai savo garderobe turėdavo 2–4 (kiti net 7) nuo 20 iki 50 auksinų įkainotus žiponus. Baltos, juodos, žydros, granato, žalios ar citrinos spalvų žiponus puošė sidabrinės ar paauksuotos sagos, šilkiniai raišteliai, pamušti įvairių spalvų kyru.
XVII a. vid. LDK paplito viršutinis drabužis – kontušas. Tai bajorų vyrų drabužis, užsivelkamas ant žipono, prigludęs prie liemens, į apačią platėjantis, sujuosiamas kontušine juosta; rankovės nuo pažasties iki riešo nesusiūtos. Puošnesnius kontušus pamušdavo sabalų ar lūšies kailiais. Vilniaus miesto valdžios elito nariai nuo XVII a. 5-o deš. siūdinosi šiuos madingus drabužius. XVII a. 9-ame deš. Vilniaus pirklys Povilas Kosobuckis turėjo rudą gvazdikėlių spalvos kontušą su voverės kailio pamušalu ir lapės kailiu pamuštą purpurinį kontušą. Didelį kontušų populiarumą rodo Mogiliovo vaito Petro Kazanavičiaus garderobo aprašymas. Jame pažymėta net 12 šio tipo apdarų, puoštų įvairiais kailiais, sidabrinėmis sagomis. 
Vietinės ir užsieninės mados
Ilgą laiką tarp miestiečių buvo madingi dolomanai – ant pečių užsimetami drabužiai, dėvimi ir su viršutiniais apdarais. Miestų elito nariai nešiojo iš brangių audinių siūdintus dolomanus. Gausia apdaila pasižymėjo XVII a. vid. Vilniaus burmistro Stepono Lebedzičiaus nešiotas žydras dolomanas su 30 smulkių sidabrinių sagučių. Pigesnius dolomanus kasdien dėvėjo ir miestiečiai. Jie nešiojo XVII a. populiarėjančias delijas. Tai pelerinas primenantys apdarai, dėvėti susisagsčius juos iki juosmens ir įmovus abi rankoves. Tačiau buvo galima rankas iškišti pro viršuje paliktas prakarpas, tuomet rankovės laisvai kybojo už nugaros. Ypač populiaru buvo delijas nešioti kaip apsiaustus. Burmistras S. Lebedzičius turėjo prabangią juodą deliją su
         
  XVIII amžiuje pastebimas aiškus drabužių diferencijavimas į lokalinio tipo drabužius ir apdarus, sekant vakarietiška, Lietuvoje plitusia „vokiška“ (ypač saksų dinastijos valdymo laikotarpiu) mada.  
         
devyniomis šilko kilpomis bei sabalo papilvės pamušalu. Delija įrašyta ir vilniečio Kondrato Parfijonovičiaus 1664 m. testamente. Kiek platesnis ir laisvesnis apsiaustas, be apykaklių, su pamušalu buvo XVII a. plintančios frezijos. Tokį drabužį savo garderobe turėjo XVII a. Polocko miestietis Jokūbas Chodyka. Jo frezija buvo su vilko kailio pamušalu. Frezijų pavyzdžiai matyti Vilniaus pirklio Povilo iš Nosko epitafijoje. Pirklys ir greta jo stovintis mažametis sūnus vilki lengvas, vos kelius siekiančias frezijas su trumpais žiponais. Populiarūs buvo ir kabatai – striukės tipo, nugaroje raštuoti apdarai; kaftanai – palaidinės tipo drabužis; oponča – apsiaustas nuo lietaus. Turtingoji miestietija dėvėjo kailinius. Tačiau išlikę duomenys apie juos fragmentiški. XVII amžiaus II p. kelių Vilniaus miesto valdžios elito narių pomirtiniuose inventoriuose nurodyti lūšies ir lapės kailiniai.
Valdančiojo elito nariai sekė Europos madomis ir savo garderobe turėjo itališkų, prancūziškų kostiumų ar specialių palaidinių, pvz., pludrų. Vėlyva Prancūzijoje plitusio kostiumo raidos pakopa matyti apie 1680 m. tapytame Vilniaus burmistro Povilo Boimo portrete. Juodas vyro apdaras susegtas tik viršuje, atidengtos ir plačios, prie riešo sutrauktos marškinių rankovės. Atsisakyta rankogalių, o apykaklę pakeitė dideli nėriniai. XVIII amžiuje pastebimas aiškus drabužių diferencijavimas į lokalinio tipo drabužius ir apdarus, sekant vakarietiška, Lietuvoje plitusia „vokiška“ (ypač saksų dinastijos valdymo laikotarpiu) mada. Kaip pagrindiniai drabužiai įsitvirtino žiponai ir kontušai. XVIII amžiaus pab. greta vietinės ir „vokiškų“ drabužių mados atsirado naujas angliškų drabužių tipas. Miestuose pakitusią madą išreiškia 1797 m. Juozapo Peškos užfiksuotas Vilniaus miesto vaizdas: ilgais seno tipo drabužiais tevilki tik žydai ir keli bajorai. Beveik visi trumpaplaukiai ir nusiskutę vyrai dėvi madingus, priekyje atvirus, mėlynus, žalius ar juodus frakus. Juos papildo liemenės, derintos su baltos ar gelsvos spalvos kelnėmis. 
Kasdieniai miestiečio drabužiai
Paprasti miestiečiai nešiojo kuklesnius drabužius. Populiarios buvo trumpos, į apačią platėjančios paryškinto liemens župicos. Jas siūdavo iš gelumbės ar odos, jos būdavo susagstomos smulkiomis sagutėmis. Paprastas lengvas miestiečių apdaras – sermėga. Ji buvo ištisinio kirpimo, be pamušalo, ilgomis rankovėmis, priekyje atvira. Sermėgą dėvėjo kasdien, šis drabužis plito pirmiausia tarp valstiečių.
 
Įdomybė
 
Vienas populiariausių turtingų miestiečių drabužių – nuo XVI a. žinomas žiponas. Vilniaus miesto valdžios elito nariai dažniausiai savo garderobe turėdavo 2–4 (kiti net 7) nuo 20 iki 50 auksinų įkainotus žiponus.
 
Drabužio pavadinimas siejamas su milu. Nedažytas naminis milas buvo pilkos spalvos, nors neretos ir juodos sermėgos. Dažniausiai sermėgas siuvo be apykaklių, jos buvo namų darbo. Paprasti miestiečiai dėvėjo ir brangesnį, kartais net spalvotą ir sudėtingesnio kirpimo gelumbės drabužį – rudines. Ilgą laiką madingos buvo siauros kelnės, tik paprasti miestiečiai dėvėjo platesnes, nereikalaujančias didesnio siuvėjų įgudimo. Blauzdas apvyniojus naginių apyvarais, kelnės labiau priglusdavo.
Įvairūs buvo miestiečių galvos apdangalai. Miesto elito drabužinėse būta įvairių atlaso, aksomo, sabalų ir lapių kailio kepurių. Turėta ir įmantresnių šilkinių diržų. Pagal „kišenę“ buvo ir apavas. Eiliniai miestiečiai ar bajorai tenkinosi batais iš natūralios arba juodos odos, kai kurie avėjo ir nagines.
 
Aivas RagauskasA. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.), Vilnius, 2002, p. 400–401; M. Matušakaitė, Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, Vilnius, 2003.