Teisė, teisingumas / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Miestų budeliai – teisingumo vykdytojai

Budelio kankinimų „meniu“Budeliai (lot. carnifex, lenk. kat, rus. палачь) – specifinė ir negausi LDK miestų visuomenės grupė, susikūrusi XIV a. pab.–XV a. pr., kai LDK miestai (daugiausia magdeburginės teisės pagrindu) gavo savivaldą.
     
  Miestai įgydavo teisę turėti savo teismus, o vykdyti baudžiamąjį procesą ir įgyvendinti nuosprendžius be budelio buvo neįmanoma. Tiriant vagystes, žmogžudystes ir kitas bylas, kankinti kaltinamuosius dažnai buvo privaloma.  
     
III Lietuvos Statute (1588) turėti budelius, matyt, savivaldžių miestų pavyzdžiu nurodyta ir pilių teismams, tačiau tai nebuvo padaryta. XVIII amžiaus duomenys rodo, jog pilių teismams, kurie spręsdavo baudžiamąsias bylas, Lietuvos vyriausiajam tribunolui, nagrinėjusiam analogiškas, pirmos instancijos ir apeliacijos keliu patekusias bylas, už atlygį pagelbėdavo tie patys miestų budeliai. Jie padėdavo ir valdovo teismams.
         
  Įpinimas į ratą buvo baisiausia bausmė.  
         
Štai 1580 m. Vilniaus rotušės aikštėje miesto budelis nukirsdino valstybės išdaviką didiką Grigalių Astiką, o 1661 m. už karo nusikaltimus – Rusijos okupacinės valdžios Vilniaus vaivadą Danilą Mišeckį. Miestų budeliai vykdė ir bažnytinių teismų nuosprendžius. Taigi miestų budeliai, kaip teisingumo vykdytojai, buvo svarbūs visai valstybei.
Budeliai pagal taisykles kankino tardymo metu. Drausta kankinti pareigūnus, nėščias moteris ir asmenis iki 14 metų. Buvo išskiriami trys kankinimo etapai: lot. primo, secundo ir tertio. Budelis turėjo išgauti tiesą ir parengti kankinamąjį teismui bei nuosprendžiui. Jis nubaustuosius plakdavo už smulkius nusižengimus (nedideles, pirmą kartą dienos metu įvykdytas vagystes, sumušimus) prie rotušės aikštėje stovėjusio gėdos stulpo (lenk. pilot, pręgierz), prirakindavo prie jo, išdegindavo spaudus ir išvarydavo iš miesto. Budeliai vykdydavo pasmerktųjų kankinimus ir mirties bausmes: plėšdavo įkaitintomis replėmis, kapodavo galvas, ketvirčiuodavo, kardavo, degindavo, skandindavo, užkasdavo į žemę, pjaudavo ausis... Baisiausia bausmė buvo įpynimas į ratą. Pasmerktajam sulaužydavo kaulus, po to kūną įpindavo į rato stipinus ir ant ilgos karties iškeldavo į viršų, kad jį matytų visi miestelėnai.
LDK budeliai – kruvinų spektaklių režisieriai ir miesto komunalininkai
Nors tuo metu Vakarų Europoje klestėjo aukų kankinimo „menas“, LDK miestų budeliai buvo palyginti „humaniški“. Jie „tenkinosi“ geležiniais kabliais aukoms pakabinti, replėmis kūnui plėšyti ir įvairiais mediniais vietinių meistrų darbo kankinimo įrankiais. Dar naudojo virves kūnui tempti. Po ranka turėjo peilius, dviašmenius kalavijus, dviašmenius kirvius, smalines žvakes (kūnui svilinti). Pagrindiniai mirties bausmės vykdymo įrankiai – kalavijas ir dviašmenis kirvis (barta).
     
  Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas XX a. vid. prapuolusiu laikytas didelis medine, variu apkaustyta rankena kardas su teisingumo deivės Temidės atvaizdu ir užrašu vokiečių kalba. Vienoje pusėje parašyta: „Venn ich das Schwert dann thu Auffheben, So wünnsch ich dem Sünder das ewige Leben“ („Kai aš pakeliu kardą, linkiu nusidėjėliui amžinojo gyvenimo“). Kitoje pusėje: „Venn dem Sünden wird abgesprochen das Leben, So wird er mir unter mein Hände gegeben“ („Kai nusidėjėlis baudžiamas mirtimi, tuomet jis atiduodamas į mano rankas“).  
     

Kankinama būdavo ant kankinimo suolo, ant kablio. Kartais nukankindavo negyvai. Kai kuriems mirties nuosprendžiams LDK miestų pagrindinėse aikštėse būdavo pastatomos medinės pakylos – „teatrai“. Kruvinų „spektaklių“, tiksliai išreiškiančių to meto visuomenės žiaurumą, metu nusikaltėliai būdavo nukirsdinami ar ketvirčiuojami, paskui išvežami už miesto, deginami (už katalikybės atsisakymą) arba jiems nukertamos rankos.
         
  LDK miestų budeliai buvo palyginti „humaniški“.  
         
Ant šių pakylų statyti „ožiai” ir gardas pasmerktiesiems kankinti. Kartuvės paprastai stovėdavo už miesto. Vilniuje miesto kartuvės su specialiais kabliais stovėjo Rūdninkų priemiestyje, už Aušros vartų. Dar XIX a. pradžioje ši vietovė vadinta „Kartuvių“ ar „Pranciškonų“ kalnu. Žemė priklausė vienuolynui, miestas jam už galimybę čia laikyti kartuves ir karti nusikaltėlius mokėjo mokesčius.
XVII a. antroje pusėje–XVIII a., kuomet šis teisėtvarkos instrumentas buvo susiformavęs, budeliai su padėjėjais – pakočiais (lenk. podkaciki, jų būdavo 2–3 asmenys) pagal pareigas ar atskirą atlygį atliko ir kitas teisėtvarkos, komunalinio ūkio funkcijas. Jie prižiūrėjo miesto kalėjimus, rūpinosi kaliniais, laidojo rastus negyvėlius, gaudė benamius gyvūnus (šunis, kates, kiaules), šalino iš gatvių gyvūnų lavonus, vežė fekalijas.
Už „negarbingą“ darbą – įspūdingas atlygis
Budelių mokyklų LDK nebuvo, o amatas psichologiniu, fiziniu atžvilgiu buvo sudėtingas. Jiems reikėjo medicinos žinių, nejautros skausmui, kraujui ir mirčiai. Profesija buvo pavojinga.
         
  Mažesni miestai budelius skolinosi.  
         
Štai vokietis Johanas Rozovienas Vilniaus miesto budeliu tarnavo tik 1675–1677 m., po to jį nušovė. Dauguma budelių – atvykėliai iš Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, kur buvo senos šios kraupios, nors būtinos tuo metu profesijos tradicijos. Budelių darbas buvo gerai atlyginamas. Jie gaudavo daugiau nei miestų valdžios atstovai, todėl juos išlaikyti galėjo tik ekonomiškai pajėgūs miestai (Vilnius, Kaunas, Kėdainiai, Mogiliavas, Gardinas, Lyda...).
     
  Vilniuje XVIII a. budelis gaudavo 300 auksinų metinį atlyginimą, neskaičiuojant įvairių papildomų pajamų už kankinimus, gaišenos išvežimą, lavonų užkasimą, o pareigas ėjęs burmistras – 250 auks., tarėjas – tik 100 auksinų.  
     
Vilniuje budeliai, kaip ir kiti miesto valdžios tarnautojai, didžiųjų švenčių progomis gaudavo dovanų. Budeliui dar būdavo skiriama gelumbės, drobės aprangai (apsiaustui, žiponui, diržui, kepurei, batams) bei grūdų duonai išsikepti ir košei išsivirti. Jiems nekainavo darbui reikalingi įrankiai. Budeliai kartais laidoti miesto lėšomis, laikantis tokių pat ceremonijų, kaip ir kitų miestiečių atveju. Mažesni miestai, kur nusižengimų buvo mažiau, budelius skolinosi. Tuomet be įprasto atlygio budeliui ir padėjėjams būdavo apmokamos kelionės išlaidos, duodami maistpinigiai. Net Vilnius kartais skolinosi budelį iš Lydos, Kauno, Kėdainių, Karaliaučiaus ir Gardino.
Apie budelius, jų gyvenimą ir darbą sukurta nemažai mitų. Jie priklausė miesto visuomenės paribiui. Budelio amatas laikytas negarbingu. Vilniuje ir Krokuvoje budeliai dėvėjo raudonos spalvos drabužius. Nors per kelis šimtus metų situacija galėjo keistis, tačiau ir LDK sostinėje prie budelio raudono apsiausto rankovės prisiūdavo trijų spalvų (geltonos, žalios ir raudonos) medžiagos gabalėlius. Budeliai sukurdavo šeimas, susilaukdavo vaikų. Jų žmonos kartais versdavosi nelegaliu gydymu.
     
  Taigi budeliai dirbo nežmonišką, bet neišvengiamą darbą. Apie viduramžių budelį sukurtas istorinis vaidybinis filmas „Magnificat“ (1993, rež. Pupi Avati). Jis gavo 5 apdovanojimus, tarp jų – Kanų kino festivalio.  
     
 
Aivas Ragauskas

Literatūra: A. Ragauskas, Vilniaus miesto budelis XVI–XVIII a.: institucija, amatas, žmogus, Šviesa, 2006, gruodžio 22, p. 6.