Miestai / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Miestų ir miestelių tinklas LDK

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip ir daugelyje Europos šalių, susiklostė situacija, kai pažangiausi kultūros pasiekimai iš miestų žemesniam ir gausiausiam visuomenės sluoksniui – valstiečiams – buvo perduodami per dvarus, bažnyčias ir miestelius. LDK buvo labiausiai į rytus nutolęs Europos kraštas, kuriame buvo daug miestelių (ypač dabartinėje Lietuvos teritorijoje ir Vakarų Baltarusijoje).
Kuo skiriasi miestelis nuo miesto?
Gyvenvietės virtimo miesteliu įteisinimas vykdavo tokia eiga: gyvenvietės savininkas ar valdytojas paprašydavo valdovą, kad jam leistų įkurti miestelį. Valdovas dažniausiai duodavo tokią privilegiją (nuo XVII a. vid. miestelio steigimo privilegijas paprastai atstodavo privilegijos turgums ir prekymečiams), nors buvo nemažai miestelių, kurie tokių privilegijų neįgijo, nes Trečiasis Lietuvos Statutas leido miestelius kurti ir savininkams, kad tik būtų išlaikytas reikiamas iki 3 mylių atstumas tarp jų.
Miesteliui tampant miestu, reikėjo gauti valdovo privilegiją, kuria miestui buvo suteikiama teisė pačiam tvarkyti visus savo reikalus (savivalda). Būta ir išimčių, pvz., Skuodui savivaldą suteikė savininkas, daug vėliau ją patvirtino valdovas. Miestų ir miestelių gyventojai XVI a. pab. LDK, matyt, galėjo sudaryti iki 10% visų gyventojų, tuo tarpu Lenkijoje jis siekė iki 20%, Čekijoje – nuo 20 iki 25%, Vengrijoje – apie 15%, Šiaurės Italijoje – apie 50%, Nyderlanduose – nuo 46 iki 54% (istoriko Piotro Wandycz duomenys).
     
  LDK iki XVII a. vid. karų ir maro, nusiaubusių valstybę, buvo apie 100 savivaldžių miestų, turėjusių Magdeburgo ar kitas savivaldos teises. Jų dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo 22, o .slaviškose žemėse – 77. Taip pat buvo apie 750 miestelių, turėjusių (arba ne) privilegijas turgums ar prekymečiams. Apie 65% šių miestų ir miestelių buvo vakarinėse (lietuviškose) vaivadijose – Vilniaus, Trakų ir Žemaitijoje bei Naugarduko ir Bresto. Vienam miestui ar miesteliui jose teko maždaug 260 km2 aptarnavimo plotas, o rytinėse vaivadijose teko apie 580 km2 .  
     
Šimtas nuosmukio metų
XVII a. vid. šalį niokojo švedų, maskvėnų okupacijos ir maro epidemija. Nespėta atsigauti, kai katastrofa valstybę ištiko XVIII a. pradžioje. Ją nusiaubė Šiaurės karas ir baisi maro pandemija. Nuo šių nelaimių labiausiai kentėjo LDK miestai ir miesteliai – gyventojai buvo išžudyti, mirė nuo ligų ir bado, buvo išvežti (XVII a. vid. amatininkus vežė į Rusiją),
         
  Nemažai miestų nusmuko iki miestelių lygio, dalis miestelių išnyko ar vos gyvavo kaip kaimai  
         
apiplėšti, gyvenimas juose apmirė, gyventojų skaičius neaugo. Valstybės stagnacija tęsėsi daugiau kaip 100 metų – iki XVIII a. 7-o dešimtmečio.
Nors nuo XVII a. vid. iki XVIII a. vid. miestų ir miestelių augimas valstybėje apmirė, bet jų tinklo raida nesustojo. Nemažai miestų nusmuko iki miestelių lygio, dalis miestelių išnyko ar vos gyvavo kaip kaimai, bet valdžia stengėsi, nors ir formaliai (teikdama įvairias privilegijas) pakelti juos iš nuosmukio ir net steigė naujus. Nuo XVII a. vid. iki 1795 m. tik dabartinėje Lietuvos teritorijoje atsirado apie 110 miestelių iš maždaug 360 čia buvusių XVIII a. pabaigoje. Tai buvo kiekybinis šuolis, nors daug miestelių gavo įvairias privilegijas, bet tik 7 iš jų 1654–1790 m. suteikta savivalda. LDK likusioje dalyje tuo metu savivaldą gavo tik 21 miestas. Skaičius neliudija, kiek miestų realiai savivaldą įgyvendino (pvz., Šventoji ir Šiauliai – ne).
     
  Buvo einama miestelių gausinimo, o ne jų ir miestų stiprinimo keliu. Į ištuštėjusius miestus ir miestelius nuo XVIII a. plūstelėjo žydai, kurie čia rado palankias sąlygas gyventi ir dirbti. XVIII amžiaus pab. LDK miestų ir miestelių gyventojų skaičius tik priartėjo prie buvusio XVIII a. viduryje. Miestai ir miesteliai buvo valstiečių bei amatininkų produkcijos realizavimo rinka, kurią skatino tiek miestelių savininkai ar laikytojai, prašydami privilegijų, tiek ir valdovai, jas teikdami. Miestų ir miestelių plėtotė atitiko valstybės padėtį ir poreikius.  
     
Kiekybė prieš kokybę
XVIII a. II p. valstybė atsigavo, sparčiau ėmė augti ir LDK miestai bei miesteliai. Bendras jų skaičius valstybės žlugimo išvakarėse galėjo siekti apie 1 100 (įskaitant ir prarastas per du padalijimus žemes). Tik dabartinėje Lietuvos teritorijoje (be Klaipėdos krašto, kuris neįėjo į LDK sudėtį) tuo metu buvo apie 360 miestų ir miestelių. Apie 1650 m. visoje LDK miestų
 
Įdomybė
 
Miestų ir miestelių gyventojai XVI a. pab. LDK galėjo sudaryti iki 10% visų gyventojų, tuo tarpu Lenkijoje jis siekė iki 20%, Čekijoje – nuo 20 iki 25%, Vengrijoje – apie 15%, Šiaurės Italijoje – apie 50%, Nyderlanduose – nuo 46 iki 54% (istoriko Piotro Wandycz duomenys).
 
ir miestelių gyventojų buvo maždaug nuo 400 000 iki 470 000, jie sudarė apie 14,3% visų valstybės gyventojų. O apie 1790 m. LDK miestų bei miestelių gyventojų (be žemių, prarastų po pirmojo padalinimo) buvo nuo 375 000 iki 400 000, jie sudarė apie 13,9% visų kunigaikštystės gyventojų.
         
  Miestų bei miestelių daugiausia buvo LDK vakarinėje dalyje.  
         
Vienam miestui ir miesteliui XVIII a. pab. dabartinėje Lietuvos teritorijoje teko apie 180 km², o likusioje LDK dalyje – apie 330 km², bet ir čia jie daugiausiai buvo susitelkę vakarinėje, t. y. „lietuviškoje“ dalyje.
Miestų bei miestelių daugiausia buvo LDK vakarinėje dalyje. Susiklostė paradoksali padėtis: čia vyravęs prekinis valstiečių ūkis (ypač Žemaitijoje) turėjo skatinti spartesnį miestų augimą, bet tankėjo būtent miestelių tinklas, o ne stiprėjo miestai. Tai lėmė kelios priežastys. Pirmiausia, net privilegijuotus miestelius valdė feodalai: faktiškai privilegijos buvo teikiamos ne miesteliams, bet jų savininkams ar laikytojams. Todėl miesteliai negaudavo politinių ir beveik jokių ekonominių laisvių (tik laisvę turėti turgų ar prekymetį bei galimybę miestelėnams pirmiau ir lengviau apsipirkti juose). Antra, dėl feodalinio ūkio uždarumo ir nesutvarkytos pinigų sistemos miestelių turguose daugiausia vyko mažmeninė prekyba, o didmeninė – svetimuose pajūrio uostuose, todėl  miestelėnai gaudavo mažai pajamų, nebuvo paskatos plėtoti amatus. Trečia, privilegijas dažnai teikdavo neperspektyvioms gyvenvietėms, todėl neapgalvotai buvo tankinamas miestų bei miestelių tinklas, dirbtinai siaurinamos jų įtakos zonos, mažėjo miestelių konkurencinės galimybės, jie silpnai augo patys ir trukdė plėtotis kitiems.

Elmantas Meilus
E. Meilus, Žemaitijos kunigaikštystės miesteliai XVII amžiaus II pusėje – XVIII amžiuje (Raida, gyventojai, amatai, prekyba), Vilnius, 1997.