Miestai / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Miestų pertvarka

XVIII a. II p. Abiejų Tautų Respublikoje prasidėjo miestų administracinės reformos. Šias reformas inicijavo ir pradėjo bajoriškos valstybinės institucijos, o nuo 1791 m. įsijungė ir miestų magistratai su miestiečiais. Bajorų siekį sutvarkyti miestus skatino pragmatiškas išskaičiavimas – jie turėjo nekilnojamo turto miestų teritorijose. Svarbią reikšmę turėjo miestų administracinės funkcijos – tokiuose miestuose telkėsi vaivadijų ir pavietų teismai, rinkosi seimeliai, o Gardine, Minske ir Vilniuje pamainomis rinkosi tribunolai. Todėl šiems miestams bajorai teikė išskirtinį dėmesį.
 
Londone – milijonas gyventojų, Vilniuje – 20000… 
LDK miestai, palyginus su Europos didžiaisiais miestais (tokiais vadinti tie, kurie viršijo 50 000 gyventojų; XVIII a. pab. Londonas artėjo prie milijono, Paryžius peržengė per pusę milijono, Vienoje buvo 240 000, Peterburge – 200 000, Berlyne – 172 000 gyventojų), buvo maži. Didžiausias miestas buvo sostinė Vilnius (gyventojų skaičius viršijo 20 000), kituose miestuose gyventojų buvo mažiau (Gardine – apie 6 000, o Kaune – apie 4 000). Skirtumus tarp Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų išryškina 1789 m. liustracijos duomenys, pagal kuriuos (neskaičiuojant rūmų, bažnyčių ir vienuolynų) Vilniuje buvo 459 mūriniai pastatai, Gardine – 52, Kaune – 34, Minske – 26, Naugarduke – 7. Mažai mūrinių pastatų buvo Breste ir Pinske – po 2, o Volkovyske – 1. Šiems miestams kuklia mūrine statyba nenusileido magdeburgines teises praradę miestai Vilkaviškis (5) ir Merkinė (2). Kiti Lietuvos miestai iš esmės buvo mediniai. 1793 metais Gardine apsilankęs vokietis mokytojas Fridrichas Šulcas pripažino, kad žvelgiant nuo kalvos į miestą atsiveria nuostabus vaizdas, tačiau pašmaikštavo, kad puošnios bažnyčios, rūmai ir mūriniai namai yra išsimėtę tamsių medinių lūšnų, kurios ir sudaro miestą, fone.
Svetimšalius pašiurpinę vaizdai
Svetimšaliams Lietuvoje nepasitenkinimą kėlė nesutvarkytos, siauros miestų gatvės, apleisti pastatai, lūšnos, šiaudais dengti namų stogai, balos ir purvas. Jie atkreipė dėmesį į vaizdus, kurie Lietuvos gyventojams buvo tapę kasdienybe. 1778 metais aplankęs Gardiną britas Williamas Coxe neslėpė paniekos netvarkai: „Sprendžiant pagal mišinį baisių lipdinių, griūnančių namų ir sugriuvusių rūmų su nuostabiais vartais – dalelėmis
         
  Svetimšaliams Lietuvoje nepasitenkinimą kėlė nesutvarkytos, siauros miestų gatvės, apleisti pastatai, lūšnos, šiaudais dengti namų stogai, balos ir purvas  
         
buvusios prabangos, būtų galima manyti, kad šis [miestas] yra pasmerktas išnykimui. Keletas tinkamų ir gerai sutvarkytų pastatų tik padidina šį kontrastą“. 1784 metais Gardine apsilankiusio gamtininko Georgo Forsterio įspūdžiai: „Važiavau per balotas gatves tarp pusiau mūrinių, pusiau medinių pastatų, kurių dalis atrodė nuostabiai, o kiti – varganai“. Georgas Forsteris neslėpė susižavėjimo Vilniaus miesto didybe ir grožiu, bet keliauninkas dienoraštyje pažymėjo siauras, purvinas gatves ir griuvėsius.
Reformų pagalba šiuos trūkumus ketinta pašalinti. XVIII amžiaus pab. vangiai vyko paruošiamieji darbai – pajamų ir išlaidų surašymai, miesto inventorių ir planų sudarymai. Bene pirmas didesnis miesto perspektyvinis projektas bajorų iniciatyva buvo rengiamas Gardinui.
Susirūpinimas avarine miestų būkle
Didžiųjų reformų miestuose pradžia sietina su Ketverių metų seimo laikotarpiu, kuomet 1790 m. darbą pradėjo lokalinės bajoriškos Civilinės karinės komisijos. Viename pirmųjų universalų Vilniaus miestui Vilniaus vaivadijos Civilinė karinė komisija susirūpino tvarka Lietuvos sostinėje ir pabrėžė, kad būtina remontuoti gatves, virtusias griuvėsiais, išvežti
         
  Komisija magistratui aiškino, kad miesto netvarkymas, šiukšlių ir atliekų pylimas per langus į gatvę „ne tik kelia vaidus [tarp miesto gyventojų], bet pritraukia užkrėstą ir žmonių sveikatai žalingą orą“  
         
už miesto krūvas šiukšlių, kuriomis užverstos gatvės. Komisija magistratui aiškino, kad miesto netvarkymas, šiukšlių ir atliekų pylimas per langus į gatvę „ne tik kelia vaidus [tarp miesto gyventojų], bet pritraukia užkrėstą ir žmonių sveikatai žalingą orą“. Gardino magistratui Civilinė karinė komisija nurodė sutvarkyti pastatus, pradėti statyti pagal projektus naujus bei parengti miesto žaliųjų plotų infrastruktūros planą, tačiau planų įgyvendinti nepavyko. Tais pačiais metais Civilinių karinių komisijų rūpesčiu vaivadijų ir pavietų centriniuose miestuose sunumeruoti namai, susirūpinta aikščių ir gatvių apšvietimu nakties metu (Vilniuje, Gardine, Kaune, Minske).
     
  Po 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos į pertvarkymus miestuose aktyviai įsijungė miestiečiai, jų veiksmus iniciavo ir kontroliavo Abiejų Tautų Respublikos policijos komisija. Ji pareikalavo, kad magistratai sudarytų išsamias miestų revizijas, surašytų visus miestų gyventojus (bajorus, dvasininkus, miestiečius, žydus, elgetas), gatves, pastatus (net sandėlius ir gamyklas). Nurodyta pranešti apie miestų įsiskolinimus, kainas, amatininkus ir pirklius. Uždrausta pagrindinėse miestų dalyse statyti medinius pastatus. Sugriežtinus priešgaisrinius reikalavimus liepta šiaudinius stogus pakeisti čerpėmis ir išsikelti kaminus. Priešgaisrinių ir statybas miesto centre apribojusių reikalavimų Lietuvos miestų magistratai laikėsi ir bausdavo nepaklusnius gyventojus.  
     
Didysis Vilniaus iškuopimas
Prie miestų buvo prijungti priemiesčiai, o jurisdikos, iki reformų turėjusios teisinį ir ekonominį imunitetą,
         
  1792 m. gegužę LDK didžiuosiuose miestuose, siekiant higienos, prasidėjo kapinių už miesto iškėlimo akcija  
         
 
Įdomybė
 
XVIII a. pabaigos Europos miestų statistika Vilnių nubloškia į gūdžią provinciją: XVIII a. pabaigoje Londonas artėjo prie milijono, Paryžius peržengė per pusę milijono, Vienoje buvo 240 000, Peterburge – 200 000, Berlyne – 172 000 gyventojai.), tuo tarpu Vilniuje gyveno virš 20 000 gyventojų. Maža to, LDK sostinei ruošiantis  1792 m. gegužės 3 d. Konstitucijos metinių, iš Rotušės aikštės šiukšles teko vežti vežimais...
 
buvo panaikintos. Didesni miestai pradėti dalinti į rajonus. 1791 metais liepos 5 d. Įstatymų sargybos universalas didžiausius LDK miestus (Vilnių, Gardiną ir Minską) padalijo į 2 rajonus. 1792 metų kovą, remiantis miestiečių sudarytų revizijų duomenimis, į 2 rajonus buvo padalintas Slonimas ir Brestas, o Gardino ir Minsko administracinis padalijimas į 2 rajonus, nustatytas centrinės valdžios, išliko. Vilniečiams nespėjus baigti revizijos laiku, Lietuvos sostinė buvo padalinta į 3 rajonus. Prasidėjo namų numeracija Alytuje, Žiežmariuose ir Joniškyje..
1792 m. gegužę LDK didžiuosiuose miestuose, siekiant higienos, prasidėjo kapinių už miesto iškėlimo akcija. Vilniaus magistratas bendradarbiavo su Vilniaus Civiline karine komisija ir dvasininkais. Įsteigtos Antakalnio kapinės, mieste laidoti mirusiuosius uždrausta.
     
  Iš miestų organizuotai pradėtos vežti šiukšlės. Vilniaus miestas rengėsi 1792 m. gegužės 3 d. Konstitucijos metinių iškilmingam minėjimui, todėl magistratas nurodė, kad kiekvienas miesto pilietis susitvarkytų aplink savo namus ir išvežtų už miesto šiukšles, o turintiems nuosavus vežimus liepta išvežti po 1 vežimą šiukšlių iš Rotušės aikštės. Po iškilmių paaiškėjo, kad dalis šiukšlių iš miesto neišvežta, todėl nubausti savivaldos pareigūnai. Valdžios kova su šiukšlėmis ir purvu mieste tęsėsi: grasinant bausmėmis susitvarkyti liepta Vilniaus miesto žydų bendruomenei, Šv. Kazimiero vienuolyno vienuoliams ir daliai miestiečių.  
     
Vilniuje ir kituose miestuose suaktyvėjo statybų priežiūra, grasinta sankcijomis apleistų pastatų savininkams. Prie miesto teritorijos prijungtuose priemiesčiuose Vilniaus magistratas ketino išskirti vietas turgaus aikštėms ir rengėsi gatvių grindimo darbams. Apžiūrėti griūvantiems ir pavojų mieste keliantiems pastatams sudaryta speciali komisija. 1792 m. gegužės 21 d. komisija pranešė magistratui, kad Radvilų rūmams (Trakų gatvėje) ne tik būtinas remontas, tačiau pastatas kelia grėsmę aplinkiniams. Vilniaus magistratas įsakė šį pastatą „arba tuoj pat nugriauti, arba tuoj pat sutvarkyti“.
 
Liudas Glemža