Kūryba / XV-XVI a.
Grįžti

Mikalojaus Husoviano poetinis ginčas su „klaidatikiais“

Mikalojus Husovianas (apie 1480 (?) – po 1533) – „Giesmės apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ (1523) kūrėjas. Žinių apie jo gyvenimą turima nedaug. Kai kuriuos M. Husoviano biografijos duomenis dažnai mėginama nustatyti, remiantis autoriaus pasisakymais
 
Įdomybė
 
Nors Mikalojus Husovianas (apie 1480 (?) – po 1533) dažnai laikomas pirmuoju tikru Lietuvos poetu, tvirtų patriotinių pažiūrų LDK piliečiu, nes Lietuvą vadina „mūsų tėvyne“, panašu, kad šios „Giesmėje apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ deklaruotos pažiūros priklausė ne poetui, o globėjui Erazmui Vitelijui. Po globėjo mirties parašytuose kūriniuose apie Lietuvos gyventojus M. Husovianas jau sako ne „mes“, o „jie“, žalčius ir upių dievą tebegarbinanti „ana tauta“.
 
pirmuoju asmeniu „Giesmėje apie stumbrą“ ir neatsižvelgiant į tai, kad poemos pasakotojo figūra gali ne atspindėti tikrovę, o būti sukurta, siekiant įvairių tikslų. Šis ankstyvojo Renesanso literatas laikomas pirmuoju tikru Lietuvos poetu, tvirtų patriotinių pažiūrų LDK piliečiu, nes Lietuvą vadina „mūsų tėvyne“ ir didžiuodamasis pasakoja apie jos gamtą bei tradicinius medžioklės papročius, be to, išaukština didįjį kunigaikštį Vytautą. Tačiau nederėtų išleisti iš akių M. Husoviano biografijos fakto: jis buvo didikų dvarų poetas, priklausomas nuo savo mecenatų valios. Lietuvos didybės vaizdai „Giesmėje apie stumbrą“ gali atspindėti ne tiek autoriaus, kiek jo tuometinio globėjo, didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio sekretoriaus ir Vilniaus kapitulos kanauninko, LDK diplomato Erazmo Vitelijaus požiūrį. Po E. Vitelijaus mirties rašytuose kūriniuose M. Husovianas apie Lietuvos gyventojus jau sako ne „mes“, o „jie“, „ana tauta“.
Islamo ir pagonybės pavojai
     
  Vėlesni M. Husoviano darbai šiuolaikiniams Lietuvos skaitytojams mažai žinomi. Tai – poemėlės „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“ (1524) bei „Apie šventojo Hiacinto gyvenimą ir darbus“ (1525), taip pat pluoštas mažesnių kūrinėlių, publikuotų drauge su „Giesme apie stumbrą“ arba kitų autorių knygose. Mėginant apžvelgti visus šiuos kūrinius sykiu, krinta į akis, kad autorių labiausiai dominanti tema buvo ne Lietuva, ne Vytautas ir ne medžioklė, bet katalikybei, kaip „vieninteliam tikrajam“ tikėjimui, kylantys pavojai.  
     
Paminėtina visai to meto krikščioniškai Europai aktuali geopolitinė Osmanų (turkų) imperijos grėsmė. Į Romą, kur ir gimė „Giesmės apie stumbrą“ sumanymas, M. Husovianas pateko todėl, kad jo globėjas E. Vitelijus, kaip LDK atstovas, buvo pasiųstas derėtis su popiežiumi dėl bendrų veiksmų kovoje prieš turkus. Garsiausiame poeto kūrinyje apie turkus atsiliepiama tarsi apie baisią stichinę nelaimę, be atodairos nešančią mirtį. Islamas neanalizuojamas, su jo šalininkais nediskutuojama; tiesiog pareiškiama, kad turkams „tikybos kitos žmones žudyt malonu“.
         
  Absoliučiai neigiamą autoriaus požiūrį į islamo išpažintojus galima laikyti tipiniu, – kaip tik toks musulmonų įvaizdis buvo paplitęs visoje to meto Europoje.  
         
Dar pabrėžiama, kad geriau mirti, negu patekti į turkų nelaisvę. Poemėlėje „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“ (turimas galvoje 1524 m. liepos 2 d. mūšis prie Trembovlės, kai Žygimanto Senojo pasiųsta kariuomenė sumušė jungtines turkų ir totorių pajėgas) pasakojama, kaip žiauriai musulmonai siaubė pietrytines LDK teritorijas. Didžiausia emocine įtampa išsiskiria vienas epizodas: žmogus, kurio šeimą išpjovė užpuolikai, iš nevilties pasižada įtikėti į Mahometą, jei tik tas grąžinsiąs jam žmoną ir vaikus. Poetas tokį įvykį komentuoja kaip šventvagystę, aiškintiną nebent proto aptemimu. Absoliučiai neigiamą autoriaus požiūrį į islamo išpažintojus galima laikyti tipiniu, – kaip tik toks musulmonų įvaizdis buvo paplitęs visoje to meto Europoje.
Tačiau iš bendro epochos konteksto smarkiai išsiskiria poeto nuomonė apie bet kokias pagonybės liekanas. M. Husovianui nepatinka Renesanso literatūroje ir mene paplitęs antikos dievų minėjimas bei vaizdavimas. „Giesmėje apie stumbrą“ jis kategoriškai pareiškia nevaizduosiąs, kaip įprasta tokios tematikos kūryboje, medžioklės deivės Dianos (plg. 1 pav.), nes garbinąs „Kristų ir Motiną Kristaus“. Vienas mažesnių jo kūrinių „Apie juodo jaučio aukojimą“ perteikia poetą stipriai sukrėtusį įvykį: 1522 m. Romoje siaučiant maro epidemijai, vilties netekę miestiečiai sutiko su kažkokio apsišaukėlio siūlymu pagal senovinį paprotį paaukoti dievams juodą jautį (2 pav.). M. Husovianas pasibaisėjęs aprašo visą ritualą, išvadina romiečius ne senųjų romėnų, priėmusių Kristaus tikėjimą, bet vėliau Romą užėmusių barbarų gotų palikuonimis; galiausiai jis net pasiūlo Katalikų bažnyčios centrą perkelti pas „atokesnes tautas“.
Nepuošni bažnyčia – mažiau tikinčiųjų
     
  Skaudžiausia M. Husovianui tema – 1517 m. bauginamai veržliai pradėjęs sklisti Martyno Liuterio mokymas. „Giesmėje apie stumbrą“ liuteronybę jis vertina kaip krikščioniškos civilizacijos griovėją iš vidaus, kai iš išorės stiprėja turkų pavojus. Poetas įspėja skaitytojus, kad Kristaus Bažnyčia jau silpsta „nuo savų prieš save nukreiptų kalavijų“, todėl „krinta grobiu ir žaislu priešui tiesiog į rankas“.  
     
Paskutinis iš didžiųjų M. Husoviano kūrinių – poema „Apie šventojo Hiacinto gyvenimą ir darbus“ (3 pav.) rodo posūkį į religinę problematiką. Reikšmingas temos pasirinkimas: šventųjų gyvenimų aprašymai yra viduramžių literatūros reiškinys, vėliau atgaivintas Kontrreformacijos, bet nebūdingas Renesansui. Tačiau svarbiausia, kad visa antroji šios poemos pusė skirta polemikai su liuteronais. Autorius čia pateikia daug argumentų, galinčių praversti jo įsivaizduojamam skaitytojui realiame gyvenime, – nuo ramaus įtikinėjimo, remiantis katalikiškosios Tradicijos senumu ir Bažnyčios tėvų autoritetu, iki atviro puolimo, kaltinant liuteronus savanaudiškumu ir moralės palaidumu (esą kaip tik dėl to jie išvaiką vienuolynus). Vienoje kūrinio vietoje Liuterio iškilimas net prilyginamas Antikristo atėjimui.
Įdomi autoriaus diskusija su įsivaizduojamais oponentais dėl bažnyčių puošybos, šventųjų atvaizdų garbinimo, vargonų muzikos ir panašių tradicinės religinės praktikos dalykų. Matyt, poetą jau buvo pasiekę gandai apie pirmuosius ikonoklastų (šventųjų atvaizdų naikintojų)
         
  Vienoje kūrinio vietoje Liuterio iškilimas net prilyginamas Antikristo atėjimui.  
         
siautėjimus Vokietijoje bei Šveicarijoje (4 pav.), tad jis tokius apsišaukėlius bažnyčių švarintojus kaltina paprasčiausiu plėšikavimu. Paaiškina, kad visos bažnyčių gražmenos nėra reikšmingi dalykai, tačiau padeda pritraukti ir prie tikėjimo dalykų pripratinti neišmanėlius bei vaikus. Galiausiai įspėja: jei nuskurdintos bažnyčios neteks patrauklumo, gali atsitikti taip, kad katalikų vaikaičius „savų apeigų, praėjus kiek laiko, išmokys“ žalčius ir upių dievą tebegarbinanti, „netoliese nuo mūs“ gyvenanti „ana tauta“, kurios „kitų beprotybių“ jis nenorįs nė minėti, – t. y., lietuviai. Akivaizdu, kad lietuviškas M. Husoviano patriotizmas, toks ryškus „Giesmėje apie stumbrą“, visai nebūdingas vėlesniems jo kūriniams.
 
Eglė Patiejūnienė
Tomas Veteikis, „Mikalojus Husovianas epochų ir tapatybių sankirtose“, in: Mikalojus Husovianas, Raštai, Vilnius: LLTI, 2007.