Asmenybės / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Mikalojus Radvila Rudasis – didikas, nepasirašęs 1569 m. Liublino unijos

     
  XVI a. LDK valstybės veikėjas, Vilniaus vaivada ir didysis LDK etmonas Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515–1584) nepasirašė Liublino unijos akto. Didiko politinį motto, ginant LDK suverenumą, atspindi 1565 m. pasakyti žodžiai: „[...] Turėčiau tokiu lietuvių arkliuku joti, nuo kurio, saugok Dieve, mane lenkų ereliukas ne tik neturėtų numesti, bet net nagu įdrėksti“.  
     
Išaugo žymioje LDK giminėjeMikalojus Radvila Rudasis gimė apie 1515 m. Dubingiuose. Jis buvo vyriausias didžiojo LDK etmono ir Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos (apie 1480–1541) ir Palenkės vaivadaitės Barboros Kolankos iš Dalejovo (XV a. pab. – 1550) sūnus.
         
  Tuomet daugeliui didikų karjerą garantavo ne universitetuose gautos žinios, bet turima latifundija (didelė privati žemės valda), giminės padėtis ir valdovo palankumas.  
         
Radvilų šeimoje taip pat pilnametystės sulaukė sesuo – Volodimiro seniūnienė Ona Radvilaitė (1518–apie 1558) ir Radvilų giminę labiausiai išgarsinusi Lenkijos karalienė bei Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė (apie 1522–1551). 1547 metais M. Radvila Rudasis iš Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V gavo Biržų ir Dubingių kunigaikščio diplomą bei įtvirtino šios šakos Radvilų istoriją, kuri tęsėsi iki XVII a. pabaigos. Didikas vedė lenkaitę, Kališo pakamario Ivinskio iš Tomicų dukrą Kotryną, su kuria sulaukė trijų vaikų: kūdikystėje mirusios Barboros ir dviejų sūnų – Naugarduko vaivados Mikalojaus Radvilos (apie 1546–1589) bei Vilniaus vaivados ir didžiojo LDK etmono Kristupo Radvilos Perkūno (1547–1603).
M. Radvilos Rudojo edukacija apsiribojo naminiu išsilavinimu. Tuomet daugeliui didikų karjerą garantavo ne universitetuose gautos žinios, bet turima latifundija (didelė privati žemės valda), giminės padėtis ir valdovo palankumas. Abstrakčios užuominos XVI a. proginėje literatūroje leidžia nuspėti M. Radvilos Rudojo išsilavinimo vaizdą. „Išmanus pedagogas“ mokė jį „meno dalykų, kurie praturtina dvasią“, „praeities patyrimo, […] kokia buvo romėnų bei graikų senovė“.
         
  M. Radvila Rudasis tęsė pusbrolio pradėtą savarankiškos Lietuvos politinę liniją, net kai ji nesutapo su valdovo Žygimanto Augusto pozicija.  
         
Taigi didikas kiek susipažino su menais, istorija ir retorika. Daugiausia naudos davė ne mokslai, bet gyvenimiška patirtis: „Protą išlavino jam patirtis įvairiausiom pratybom; nors ir išmanė menkiau įstatymus – tiek, kiek žinoti turi Senato narys. Sumanumas visad galingesnis nei pajėgi dešinė“. Viešajame gyvenime didikas pasirodė globojamas tėvo karinėse kampanijose prieš totorius ir kovojant su maskvėnais Starodubo kare (1534–1535).
Pirmąsias LDK pataurininkio pareigas gavo ne dėl nuopelnų, bet dėl Radvilų padėties valstybėje. Didžiules karjeros galimybes atvėrė sesers Barboros Radvilaitės vedybos su Žygimantu Augustu ir jos karūnacija. 1550 metais M. Radvila Rudasis buvo paskirtas Trakų vaivada ir įsitvirtino valdžios viršūnėje, tapęs trečiuoju asmeniu LDK. O 1565 m. po pusbrolio Mikalojaus Radvilos Juodojo mirties didikas ėjo aukščiausias valstybėje – Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio –  pareigas, buvo ir didysis LDK etmonas 1553, 1556–1566 ir 1578–1584 metais. M. Radvila Rudasis tęsė pusbrolio pradėtą savarankiškos Lietuvos politinę liniją, net kai ji nesutapo su valdovo Žygimanto Augusto pozicija.
Vienišas kovotojas už LDK savarankiškumą
Reikšminga M. Radvilos Rudojo pergalė buvo 1564 m. laimėtos kautynės ties Ūla, pakeitusios jėgų pusiausvyrą Livonijos kare (1558–1583) ir nutolinusios sąjungą su Lenkija. Didikas suvokė bendros abiejų valstybių gynybinės sąjungos, kurios sąlygas nuolat koregavo lietuvių laimėjimai ar nesėkmės Livonijos kare, būtinybę, tačiau derėjosi dėl Lietuvai palankesnės sutarties, pirmiausia karinės. 1569 metų sausį Liubline prasidėjo sunkios lenkų ir lietuvių delegacijų derybos. Dėl Žygimanto Augusto ryžto sudaryti uniją bet kokia kaina jos buvo iš anksto nulemtos.
     
  LDK delegacijai, kuriai vadovavo M. Radvila Rudasis ir Žemaitijos seniūnas Jonas Chodkevičius, ne sykį teko atremti užgaulius lenkų išpuolius. Štai 1569 m. vasario 12 d. posėdyje, Krokuvos vyskupui įrodinėjant, kad Jogaila Lietuvą dovanojo Lenkijai, M. Radvila Rudasis griežtai atkirto: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės.“ Ir priminė, kad lietuviai lenkų ponams dovanodavo medžioklinius šunis ar žirgus, bet ne „laisvus ir garbingus žmones“. Kiekvieną, kuris manė panašiai kaip vyskupas, M. Radvila Rudasis laikė tironu.  
     
         
  Iki mirties didikas uniją vertino neigiamai, joje matė „laidotuves ir sunaikinimą laisvos ir savarankiškos valstybės, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės“.  
         
Šiaip į kompromisus linkęs M. Radvila Rudasis nepasiekė norimų rezultatų 1569 m. Liublino seime ir priėmė skubotą sprendimą dėl LDK delegacijos išvykimo iš seimo slapčia. Tai atnešė daugiau žalos nei naudos, nes nebuvo atsižvelgta į Žygimanto Augusto poziciją ir ryžtą: nuo Lietuvos buvo atplėštos keturios pietinės vaivadijos, o daug šiose teritorijose valdų turėjusių didikų prisiekė Lenkijai. M. Radvila Rudasis liko vienišas ir nepasirašęs 1569 m. liepos 1 d. Liublino unijos akto. Iki mirties didikas uniją vertino neigiamai, joje matė „laidotuves ir sunaikinimą laisvos ir savarankiškos valstybės, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės“.
 
Įdomybė
 
Derybose dėl Liublino unijos LDK delegacijai vadovavęs M. Radvila Rudasis taip atsikirto Krokuvos vyskupui, įrodinėjusiam, kad Jogaila Lietuvą padovanojo Lenkijai: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės.“
 
Didiko nuostatas išreiškė jo klientas, valdovo sekretorius Motiejus Savickis, vienareikšmiškai neigiamai apibūdinęs 1569 m. įvykį: „Sulaukėme to, ko mes nenorėjome nei matyti, nei girdėti, ir kas buvo provokuojama 180 metų; visa tai įvykdė kiti džiaugsmingai ir triumfuodami, o mes jau prieš šv. Petro šventę [birželio 29 d.] visiškai palaidojom savo mylimą motiną, kurios mirtis sunaikins jos šlovę ir pasididžiavimą.“
Pataisyti politinę LDK padėtį M. Radvila Rudasis siekė bekaralmečių metu. Per pirmąjį ir antrąjį bekaralmetį didikas buvo neformalus LDK vadovas, veiksmais siekęs susilpninti skaudžius unijos padarinius. Jo įtaka sustiprėjo atėjus į valdžią Steponui Batorui, kuris jį laikė pagrindiniu pagalbininku LDK kovose su Maskva. Nepaisant garbingo amžiaus, iki 1581-ųjų pabaigos M. Radvila Rudasis vadovavo svarbiausiems karo žygiams ir kentė karo nepriteklius.
Didikas pasižymėjo religine veikla. Nuo XVI a. 7-o deš. M. Radvila Rudasis perėjo į protestantizmą, tapo evangelikų lyderiu Lietuvoje. Jis siekė įstatymais ir valdovų privilegijomis užtikrinti lygias LDK protestantų, kaip ir katalikų, teises valstybėje. M. Radvila Rudasis dalyvavo kuriant protestantiško švietimo sistemą, steigė protestantų bažnyčias savo valdose.
     
  Aktyvusis M. Radvila Rudasis vienintelis Biržų ir Dubingių šakoje sulaukė beveik 70 metų. Iš didžiosios politikos didikas pasitraukė tik paskutiniais gyvenimo metais. Po trumpos ligos (peršalimo) mirė 1584 m. balandžio 27 d. savo Vilniaus dvare. Palaidotas Dubingiuose, jo įkurtoje evangelikų reformatų bažnyčioje, Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų kapavietėje.  
     

Literatūra: Raimonda Ragauskienė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515–1584 m.), Vilnius, 2002.
 
Raimonda Ragauskienė
Įdomybė:
Derybose dėl Liublino unijos LDK delegacijai vadovavęs M. Radvila Rudasis taip atsikirto Krokuvos vyskupui, įrodinėjusiam, kad Jogaila Lietuvą padovanojo Lenkijai: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės.“