Europinis, pasaulinis kontekstas / XV-XVI a.
Grįžti

„Miškų ir pelkių kraštas“. Lietuvos įvaizdis Europoje

     
  „Lietuva [Lectonia] yra Skitijos provincija, o jos žmonės yra vadinami lietuviais. Tai stotingi ir tvirti, karingi ir žiaurūs žmonės. Lietuva – derlingų žemių kraštas; daug kur ji pelkėta ir apžėlusi miškais, drėkinama upių ir ežerų; joje gausu žvėrių ir gyvulių. Miškai ir pelkės ją apsaugo; be upių, miškų ir pelkių, ji nedaug teturi kitų sutvirtintų vietų [gyvenviečių]. Ir todėl vargu ar ši sritis gali būti užkariauta vasarą, nebent tik žiemą, kai upes ir kitus vandenis sukausto ledas.“ Taip XIII a. enciklopediniame veikale „Apie daiktų savybes“ (De proprietatibus rerum) rašė pranciškonas Baltramiejus Anglas (?–1240). Baltramiejaus pateikto Lietuvos, kaip „miškų ir pelkių krašto“, apibūdinimo būta tvaraus. Papildytą naujomis detalėmis jį kartojo įvairūs autoriai iki XVII a., jo pėdsakų rastume ir XIX a. (Prosperas Merimė). Pastaruoju metu jį priminė anglų publicistas Anatolis Livenas.  
     
Žiauriais laukiniais knibždantys miškai atbaidė užkariautojusToks ilgaamžiškumas aiškintinas stereotipo gajumu, retorinės kultūros ypatumais, „ilgųjų viduramžių“ fenomenu, Baltramiejaus veikalo populiarumu (išradus spaudą, jo leidimas pakartotas daug kartų). Baltramiejaus teksto semantika yra aiški, tai – laukinio nekrikštų krašto charakteristika. Krašto, kurį reikia užkariauti, krašto, neturinčio miestų ir pilių, nes jame įtvirtinimus atstoja gamtinės kliūtys.
         
  Baltramiejaus teksto semantika yra aiški, tai – laukinio nekrikštų krašto charakteristika.  
         
Anot kryžiaus karų epochos autoriaus, pagonys nebuvo visateisiai savo turtų šeimininkai; jie krikščioniškam pasauliui kėlė tikrą ar, vertinant dabarties požiūriu, įsivaizduojamą grėsmę. Tačiau oficiali Bažnyčios nuostata XI–XIII a. ir vėliau (iki XV–XVI a.) šiuo klausimu buvo kategoriška. Įvairiuose minėtos epochos tekstuose pažymimas nekrikštų „žvėriškumas“ ir „žiaurumas“. Baltramiejus pastarąją savybę priskiria lietuviams ir žiemgaliams. Jis rašė įsibėgėjus Prūsijos ir Livonijos užkariavimui, o jo informacijos šaltiniai veikiausiai buvo šiose besisteigiančiose kolonijose apsilankę dvasininkai. Iki anglų pranciškono poleksėnus (jotvingių šaką) ir senuosius Prūsijos gyventojus panašiai buvo apibūdinęs Lenkijos kunigaikščio Kazimiero II Teisingojo kronikininkas magistras Vincentas (XII–XIII a.). Anot savojo valdovo žygį kryžiaus karų dvasia aprašiusio lenkų kronikininko, „žiaurius“ poleksėnus gynė klampios pelkės ir miškai, o jų miestų sienos buvo „tokios pat, kaip ir žvėrių“.
     
  Jei nekreiptume dėmesio į krikščionių autorių paniekinamą požiūrį į „laukinius“ ir į jų vaizdavimo stereotipinį pobūdį, įžvelgtume šiose charakteristikose tiesos grūdą. Lietuvių žemės neblogai buvo apsaugotos gamtos, kuri ne sykį padėjo kare su geriau ginkluotais priešais, ypač vokiškais riterių ordinais XIII–XV a. Sumaniai naudotis landšaftu gebėjo ne vien prūsai, jotvingiai ar lietuviai. Klasikinis pavyzdys – cherusko Arminijaus pergalė 9 m. po Kr. Teutoburgo miške prieš Romos vietininko Germanijoje Publijaus Kvintilijaus Varo legionus.  
     
„Žinios“ apie lietuvius romėnų šaltiniuose ir Ordino propagandaPrisiminę viduramžių autorių metodą, nesuklysime mus dominančios charakteristikos ieškodami antikos autorių, aprašiusių Romos legionų kovas su „barbariškomis“ ir „žiauriomis“ galų bei germanų kiltimis, veikaluose. Viduramžių aprašymuose praktiniam patyrimui teko antraeilis vaidmuo – svarbesnis buvo knyginės tradicijos, siekusios antiką, ir Šv. Rašto autoritetas.
         
  Miškai, pelkės viduramžiais buvo vertinami kaip demonų buveinė, o pagonys – kaip nelabojo garbintojai, „velnio vaikai“.  
         
Buvo įprasta remtis kultūrai reikšmingais tekstais ir juose atrandamais „pavyzdžiais“ (minėtini Julijaus Cezario ir kitų senųjų autorių tekstai, kuriuose galima perskaityti išsamius „barbarų“ galų ir germanų papročių aprašymus; šiuose tekstuose minimi romėnų priešininkus saugantys „miškai ir pelkės“). Kadangi Europos valstybės laikė save Romos imperijos paveldo dalininkėmis, natūraliai buvo perimta ir savojo / “barbarų“ pasaulio priešprieša, papildžiusi naują krikščionių / nekrikštų opoziciją.
Prisiminkime dar vieną aspektą. Tarp pelkių, miškų ir pagonybės būta šiandien menkai suvokiamo ryšio. Miškai, pelkės viduramžiais buvo vertinami kaip demonų buveinė. O pagonys – kaip nelabojo garbintojai, „velnio vaikai“.
Veikiai Baltramiejaus charakteristika praturtinta naujomis detalėmis. Šiuo požiūriu svarus italų humanisto Enėjo Silvijaus Piccolominio, būsimo popiežiaus Pijaus II, indėlis. Jo „Europos aprašyme“ (De Europa, 1458) skaitome ne tik apie pelkių ir miškų kraštą Lietuvą, bet ir apie to meto požiūriu faktinę lietuvių daugpatystę, „santuokos pagalbininkus“, žalčių ir miškų garbinimą, kitus pagonių prietarus. Pateikiamas priešiškumu persunktas žymiausio LDK valdovo Vytauto it „antrojo Atilos“ paveikslas. Šio paveikslo ištakos glūdi požalgirinėje Vokiečių ordino propagandoje. Kryžiuočiai, nekęsdami Vytauto ir siekdami gauti paramą iš Europos po Žalgirio mūšio, gąsdino ją tariamu didžiojo kunigaikščio noru girdyti savo žirgą Reino upėje.
Netikri krikščionys
Piccolominis mini oficialų lietuvių krikštą ir pateikia misionieriaus Jeronimo Prahiškio pasakojimą apie sunkiai vykusią, netapusią faktu jų christianizaciją. Tad ir XV a. pabaigos ar XVI a. skaitytojas europietis manė situaciją esant ne itin pasikeitusią, lyginant su Piccolominio aprašomais laikais, juolab pasaulis ir jo struktūros buvo suvokiami statiškai.
         
  Europiečių vaizduotėje ilgam įsitvirtino atšiauraus „miškų ir pelkių“ krašto stereotipas.  
         
O neatsivertę pagonys, kokius lietuvius ir pavaizdavo Piccolominis (Vytautas uolų misionierių Jeronimą išvaręs jo veikla pasipiktinusių lietuvių prašymu), taip ir likę „tamsybės vaikais“. Atsivertimas buvo suvokiamas daugiau kaip momentinis įvykis (apaštalo Pauliaus pavyzdžiu Naujajame Testamente), o ne ilgą laiką tęsęsis procesas, todėl „atkritėliai“ į pagonybę buvo baudžiami be gailesčio. Būsimo popiežiaus veikalas buvo įtakingas, jo pasakojimas apie Lietuvą vienu ar kitu pavidalu pateko į Hartmano Šedelio (1493), Marko Antonijaus Sabeliko (1498) kronikas, Sebastijono Miunsterio kosmografiją ir Gerardo Merkatoriaus atlasą, kitų autorių darbus.
Kituose Europoje populiariuose tekstuose – Motiejaus Miechoviečio „Traktate apie dvi Sarmatijas“ (1517; autorius polemizuoja su Piccolominiu ir atkartoja Jono Dlugošo žinias), Vokietijos imperijos ir Austrijos pasiuntinio Zigmanto Herberšteino kelionių į Moskoviją užrašuose – LDK apibūdinama kaip šalto klimato ir didelių miškų retai gyvenamas kraštas, kuriame veisiasi egzotiški žvėrys, tačiau negausu miestų, o šiuose – mūrinių pastatų. Įvairiausių pasaulio aprašymų ir žemėlapių autorių perimtas įvaizdis pasklido po Europą. Europiečių vaizduotėje ilgam įsitvirtino atšiauraus „miškų ir pelkių“ krašto stereotipas.

Literatūra: Kęstutis Gudmantas, „Miškų ir pelkių kraštas“: Keletas pastabų apie Lietuvos įvaizdį XIII–XVII a. raštijoje“, in: Inter-studia humanitatis, 2008, Nr. 7, p. 94–113.
 
Kęstutis Gudmantas