Mitai / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Mitas apie šalį išgelbėsiančius imigrantus

Viena opiausių problemų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestiečiams buvo svetimšaliai pirkliai, kurie neteisėtai prekiavo valstybės teritorijoje ir nemokėjo mokesčių nei į miestų kasas, nei į valstybės iždą. Dėl šios priežasties vietiniai pirkliai turėjo stoti į nelygią konkurencinę kovą. Miestų nuosmukis bei silpnėjantis jų ekonominis potencialas po XVII a. vid. suirutės valstybėje šia problema vertė susirūpinti ir seimą. Šis dar 1678 m. pareikalavo, kad svetimšaliai pirkliai prisiektų seimui, Abiejų Tautų Respublikai bei miestams ir paklustų miestų jurisdikcijai. 1766 metais seimas nurodė, kad į Vilnių atsikėlę imigrantai privalo įsirašyti į miesto knygą, mokėti mokesčius į miesto kasą ir  prisidėti prie LDK sostinės tvarkos. Šią sąlygą visiems miestams patvirtino 1768 m. seimo įstatymas. Bet seimo susirūpinimas problemos neišsprendė, todėl vėliau iniciatyvos ėmėsi miestiečiai. 1788 metų kovo 30 d. Vilniaus magistratas kreipėsi į savivaldą išsaugojusius LDK miestus ir prašė suvežti į Vilnių visas privilegijas bei dokumentus, nukreiptus prieš svetimšalių prekybą. Vilniečiai seimą su dokumentais pažadėjo pasiekti patys.
 
Trumparegiškumas, atvedęs į aklavietę
Bijodami konkurencijos miestiečiai žiūrėjo nepalankiai ir į tuos svetimšalius, kurie atvykę į miestą, remdamiesi įstatymais, norėdavo įsirašyti į miesto knygą bei mokėti mokesčius miestams ir valstybei. Senosios Varšuvos magistrato suolininkas pirklys Antonis Pranciškus Tykielas skundėsi LDK asesorių teisme, kad nors 1766 ir 1768 m. konstitucijos leido priimti Vilniuje miestiečių teises ir nurodė mokėti mokesčius į miesto kasą, Vilniaus pirkliai jo verslo
         
  Apšvietos epochoje įsigalėjo samprata, kad valstybės galybę lemia gyventojų gausa.  
         
atidarymui mieste priešinosi ir aiškino, kad jis blogai prisiekė, o dėl to, kad jau yra Varšuvos pirklys, negali būti ir Vilniaus pirkliu. Kai jis sumanė atidaryti parduotuvę mieste, pasklido gandai, kad pirklys kelis kartus yra bankrutavęs, verčiasi nešvariais darbais ir machinacijomis. Vilniaus piliečiu ir pirkliu A. P. Tykielas buvo pripažintas tik įsikišus teismui.
Ketverių metų seimo (1788–1792) laikotarpiu požiūris į svetimšalius keitėsi, nes tikėta, kad jiems atsikėlus į kraštą, miestai suklestės. Apšvietos epochoje įsigalėjo samprata, kad valstybės galybę lemia gyventojų gausa. Taigi reformų iniciatoriai, sekdami kaimyninių kraštų pavyzdžiu, įsitraukė į kovą prieš kaimynines valstybes dėl kvalifikuotų pirklių ir amatininkų.
     
  1790 metais Polocko vaivadijos instrukcijoje pasiuntiniams į seimą buvo nurodyta: „Kadangi patirtis mus įtikino, kad po 1776 m. įstatymo, panaikinusio miestams privilegijas ir savivaldas, ne tik nedidėja miestai, negausėja jų piliečių, neatsiranda amatai ir gamyklos, nesiplečia prekyba, bet visa tai vis labiau nyksta, [...] įpareigojame pasiuntinius, kad dėl pritraukimo į mūsų miestus svetimšalių, o kartu su jais [...] ir jų turtų, dėl sugrąžinimo senų ir suteikimo naujų privilegijų bei laisvių mūsų miestams kaip galima karščiau karaliaus ir seimo prašytų.“   
     
Vėliau dėl miestų atgaivinimo diskutuota ir seime. 
Užkrečiantis Prūsijos pavyzdys
1791 m. balandį svarstant Miestų įstatymo projektą, LDK konfederacijos maršalas K. N. Sapiega pabrėžė: „Jeigu miestams užtikrinsime jiems sugrąžintas privilegijas ir ims skverbtis laisvės, tikriausiai pas mus [atsikels] svetimšaliai su savo darbais, pramone ir turtu. Atversim jiems laisvės vartus. [...] Prūsijos karalius [...], valdantis mažesnį kraštą, kuo gi yra stiprus ir turtingas? Tuo tikriausiai, kad savo politika siekė padidinti gyventojų skaičių, iš Prancūzijos
         
  Svetimšalių atkėlimo į kraštą idėją nuolat rėmė centrinė valdžia.  
         
išvarytus hugenotus priėmė į savo kraštą. Iš jų prūsai išmoko ir perėmė amatų meną bei gamyklų mokslą. Šiandien panaši galimybė mums atsirado, kai daugelyje kraštų ginklų žvangėjimas taikius gyventojus gąsdina.“ 1791 metų balandžio 18 d. seimo priimtas Miestų įstatymas skelbė, kad visi miesto gyventojai, turintys mieste posesijas ir norintys verstis prekyba, privalo priimti miestiečių teises. Įstatymas draudė miesto valdžiai neleisti įsirašyti į miesto knygas visiems norintiems doriems svetimšaliams. Taip mėginta suderinti miestiečių ir centrinės valdžios lūkesčius.
Svetimšalių atkėlimo į kraštą idėją nuolat rėmė centrinė valdžia. Dalis esančių pasienyje su Prūsijos karalyste Lietuvos miestų gavo valdovo savivaldos privilegijas, kuriose akcentuojami miestų geografinės padėties privalumai. Štai Liudvinavo privilegijoje rašoma, kad suteikus miestui teises ir laisves „gali padaugėti gyventojų, prekybos ir amatų, o tuo pačiu padidės ir [Abiejų Tautų] Respublikos iždo pajamos, ir visam kraštui bus nauda bei pasididžiavimas”. Vilkaviškio privilegijoje pabrėžta, kad „iš užsienio naujų amatininkų ir manufaktūrų gali padaugėti, tokiu būdu bus suformuotas tinkamas miesto vaizdas“.
Kodėl LDK miestų neužliejo užsieniečių banga?
Tikėjimas, kad atvykus svetimšaliams atgims miestai, buvo dogmatinis, kurio niekas nedrįso pažeisti, nes ši dogma buvo vienas svarbiausių argumentų dėl miestų reformos būtinybės. Tačiau idėja nebuvo populiari tarp miestiečių, kurie svetimšalį vertino kaip konkurentą. Centrinės valdžios institucijų, apdovanojusių Lietuvos miestus teisėmis
         
  . Įstatymų sargyba susirūpino, kad į kraštą neatsikeltų visos Europos veltėdžiai ir sustabdė suplanuotą svetimšalių atkėlimą.   
         
ir laisvėmis, parama svetimšaliams greičiausiai vertė miestiečius tylėti. Tik reformų pabaigoje (1792 m. gegužės 18 d.) pasirodė ATR Policijos komisijos universalas dėl svetimšalių, kuriame magistratams „vardan miestų suklestėjimo“ buvo nurodyta atsikelsiančius į miestus svetimšalius aprūpinti
 
Įdomybė
 
XVIII a. „atsirūgus“ miestų laisves apribojusiems įstatymams ir konkurencijos bijojusių miestiečių uždarumui, buvo susirūpinta, kaip gaivinti valstybės miestus. Išsigelbėjimo nutarta ieškoti pritraukiant svetimšalius imigrantus, kurių dėka „naujų amatininkų ir manufaktūrų gali padaugėti, tokiu būdu bus suformuotas tinkamas miesto vaizdas“. Visgi įgyvendinti sumanymus pristigo laiko...
 
gyvenamu plotu, duoti įrankių ir maisto. Miestiečiams, kurie skundėsi komisijoms, teismams ir seimui dėl kiekvienos nušienautos pievos, nugriauto namo, atimto miesto kasai priklausančio auksino, tai turėjo kelti priešiškumą ir nubaidyti nuo sumanytos akcijos.
Sumanymas privilioti į valstybę svetimšalius nebuvo įgyvendintas, nes stigo laiko. Įstatymų sargyba susirūpino, kad į kraštą neatsikeltų visos Europos veltėdžiai ir sustabdė suplanuotą svetimšalių atkėlimą. Dėl šių priežasčių svetimšalių kėlimasis apsiribojo keliais Lietuvos miestų raidai nereikšmingais atvejais. Liubavo magistratas skundėsi, kad 3 miestiečiai iš Prūsijos karalystės su savo kapitalu kėlėsi į miestą ir už tris sklypus ketino sumokėti 900 talerių, tačiau juos išvijo seniūnas. O Prienų miestiečiai teiravosi, ar svetimšaliams sklypus reikia dovanoti, ar galima juos parduoti. Šie faktai liudija, jog nedidelis svetimšalių kėlimasis paskutinėmis reformų dienomis į Lietuvos miestus vyko, bet apsiribojo keliais Lietuvos miestų raidai nereikšmingais atvejais.
     
  Svetimšalių atkėlimo į ATR viltys buvo pagrįstos. Tai patvirtina kaimyninės Prūsijos karalystės vyriausybės nuogąstavimai. 1792 metais prasidėjus karui prieš Rusiją, LDK maršalas Ignas Potockis nuvyko į Prūsiją prašyti karinės pagalbos. Tačiau Prūsijos ministras Fridrichas Vilhelmas von Shulenburgas-Kehnertas (Friedrich Wilhelm von Schulenburg-Kehnert) nedviprasmiškai pareiškė, kad jo valstybė negali remti Lenkijos ir Lietuvos valstybės su 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija, kuri leistų padidinti gyventojų skaičių ir per 20 metų ATR padarytų stipresne bei įtakingesne valstybe nei Prūsija.  
     
Liudas Glemža