Asmenybės / XIII-XIV a.
Grįžti

Morta – karaliaus Mindaugo žmona iš Švedijos?

Nepamiršta karalienė
Apie pagoniškų laikų Lietuvos moteris žinome nedaug. Mažai žinių išliko net ir apie didžiųjų kunigaikščių žmonas. Nieko nežinome apie Treniotos, Traidenio, Vytenio žmonas. Gedimino ir Kęstučio žmonų vardus (Jaunė ir Birutė) perdavė vėlyvi ir ne itin patikimi XVI a. šaltiniai. Jų gyvenimą ir veiklą gaubia šaltinių tyla. Todėl kiek stebina, kad apie pirmojo Lietuvos valdovo, karaliaus Mindaugo, žmoną Mortą žinome ne tiek jau mažai.
         
  Tiek Mortai, tiek Mindaugui tai nebuvo pirmos vedybos.  
         
Tiesa, apie jos kilmę galima pasakyti tik tiek, kad gimė ji kilmingo kunigaikščio šeimoje, nes tai liudija Mortos ir jos sesers „prestižinės“ santuokos: viena ištekėjo už Mindaugo, kita – už Nalšios kunigaikščio Daumanto. Tiek Mortai, tiek Mindaugui tai nebuvo pirmos vedybos. Mortos pirmasis vyras Vismantas buvo žuvęs. Mindaugo vyriausias sūnus Vaišelga gimė ankstesnėje santuokoje. Beje, kalbėti apie santuoką tais laikais yra sudėtinga, nes krikščioniška monogaminė šeima Lietuvoje dar tik pradėjo įsitvirtinti. Nepaisant to, kad pagonys nebuvo suvaržyti monogaminių įsipareigojimų (bent jau galėjo nesunkiai išsiskirti), vis dėlto valdžios ir turtų paveldėjimo tvarka kilmingųjų pasaulyje reikalavo apsiriboti viena teisėta žmona.
Mylima žmona ir patikima patarėja
Mortos ir Mindaugo santuoka buvo dviejų subrendusių asmenų santuoka. Šaltinių užuominos rodo, kad juos siejo glaudus emocinis ryšys – Mindaugas dalijosi su žmona politinėmis problemomis, tikėjosi jos patarimų, tiesa, ne visuomet jų klausė.
         
  Mindaugas dalijosi su žmona politinėmis problemomis.  
         
Santuoką sutvirtino ir sūnų – Ruklio ir Rupeikio – gimimas. Vakarų Europos karūnacinis ceremonialas numatė karalių karūnavimą, todėl 1253 m. liepą Morta kartu su Mindaugu buvo karūnuota.
Vienintelis šaltinis, atskleidžiantis Mortos gyvenimą, yra Vokiečių ordino teritorijoje sukurta Eiliuotoji Livonijos kronika. Ji parašyta praėjus maždaug 40-iai metų po įvykių, tačiau yra gana patikimas šaltinis, nes autorius veikiausiai rėmėsi Mindaugo dvare gyvenusio Ordino atstovo liudijimu. Morta šiame pasakojime, kiek tendencingai, tačiau autentiškai, iškyla kaip aktyvi politinio gyvenimo veikėja. Iki pat XIV a. pabaigos jai tarp didžiųjų kunigaikštienių politiniu aktyvumu prilygs tik antroji Algirdo žmona – Julijona.
Moterys – naujų idėjų puoselėtojos pagoniškuose kraštuose
Morta turėjo aiškią poziciją – ji buvo prokrikščioniškos (Ordino broliams palankios) grupuotės atstovė. Eiliuotoji Livonijos kronika pabrėžė jos nuopelnus krikščionybės sklaidai ir vėliau gelbėjant krikščionis, kurie Lietuvoje vykdė misijas.
Tai, kad žinomas Mortos tik krikščioniškas vardas, leidžia spėti, kad ji galėjo krikštytis dar prieš Mindaugą.
         
  Žinomas tik krikščioniškas Mortos vardas.  
         
Kitų tautų istorijos pavyzdžiai iškalbingai byloja apie kilmingų moterų veiklos reikšmę ankstyvojoje christianizacijos fazėje. Krikščionybės priėmimą daug kur lydėjo pagonio valdovo santuoka su krikščionių šalies princese: Lenkijos karalius Mieško krikštijosi vedęs Čekijos kunigaikštytę, Vengrijos karalius Steponas – princesę iš Bavarijos. Moterys iš valdovų giminės nusipelnė diegiant naują tikėjimą Skandinavijos valstybėse. Galbūt išties moterys būdavo labiau pagaulios ir atviros naujoms idėjoms, negu politika ir karais gyvenę vyrai? Turbūt toks buvo ir Mortos pasirinkimas.
Paskutinis Mortos patarimas, kuriuo nepasinaudota
Kai Mindaugas pradėjo keisti savo santykius su Vokiečių ordinu ir krikščionimis, Morta pamėgino įtikinti vyrą likti su sąjungininkais. Eiliuotoji Livonijos kronika perteikia kelis spalvingus jos dialogus su Mindaugu, apie kuriuos galėjo sužinoti jos nuodėmklausys Zivertas, kuris veikiausiai ir buvo kronikininko informacijos šaltinis.
         
  Morta garsiai kritikavo Treniotą ir įspėjo apie jo išdavystę.  
         
Šiuose pokalbiuose Morta drąsiai kritikavo krikščionims priešiškos grupuotės lyderio Treniotos veiksmus ir įspėjo apie būsimą Treniotos išdavystę. Jau prasidėjus Mindaugo kovoms prieš Ordiną, ji atvirai kritikavo vyrą („jei manęs būtum paklausęs / būtų tau dabar geriausia“), Treniotą išvadindama beždžione (diese affe): „Tu dabar klausai beždžionės / Turiu minty Treniotą / Jis išdavė tave  /Savo nuomonę pakeiski / Paklausyk manęs, tau bus gerai“.
Vis dėlto Mortos įtikinėjimai Mindaugo nepalenkė. Ji tik apgynė Mindaugo dvare gyvenusius krikščionis nuo susidorojimo ir padėjo jiems ramiai grįžti į savo kraštą. Morta mirė 60-ųjų metų pradžioje, nesulaukusi tragiškos konflikto atomazgos. Pasak Haličo-Voluinės kronikos, prieš mirtį jį paprašė vyro, kad paimtų į žmonas jos seserį, kunigaikščio Daumanto žmoną, „kad kita mano vaikų neskriaustų“. Žmoną „apraudojęs“ vyras taip ir padarė. 1263 metais buvo nužudytas Mindaugas ir abu jų sūnūs.
     
  Gilesnės istorinės atminties neturėjusių pagonių lietuvių savimonėje Mortos, kaip ir Mindaugo, greitai neliko. Mortos atminimas gyvesnis buvo Ordino žemėse, kur ji pelnytai laikyta krikščionių gynėja. Bet ir šį jos įvaizdį Ordino ideologai naudojo savo politiniams tikslams.  
     
Ordino kronika: „Piktavalis Žemaitijos karalius“ ir jo krikščionė žmona iš Švedijos
XVI a. Prūsijoje gyvenę vokiečių kronikininkai, negalėdami racionaliai paaiškinti Mortos angažavimosi krikščionybės reikalui, sugalvojo fiktyvią jos kilmės iš Švedijos teoriją.
 
Įdomybė
 
Tuo tarpu Lietuvoje apie Mortą daugiau rašyti pradėta tik XX a. pabaigoje. Švenčiant Mindaugo ir Mortos karūnavimo 750-ąsias metines, 2003 m. įsteigta Karalienės Mortos premija talentingiausiems vaikams už muzikos, dailės, literatūros pasiekimus. Premija įteikiama kasmet, liepos 6 dieną.
 
Simonas Grunau, savo kronikoje rašydamas apie vieną „piktavalį Žemaitijos karalių“ (taip jis vadino Mindaugą), pasakoja, kad to meto „Livonijos krašto magistras Andriejus Štirietis, nerimavęs, kiek toli Mindaugas ketina pulti, ir kadangi buvo jo kaimynas, gerai pagalvojęs nusprendė su juo susipažinti. Visų pirma jis jam pripiršo krikščionę moterį iš Švedijos vardu Morta. Ji ir brolis Andriejus išaiškino Mindaugui, kad tapęs krikščionimi, galės būti paskelbtas karaliumi. Nudžiugęs Mindaugas sutiko“. Po kiek laiko kronikininkas leidžia krikščioniškai valdovų porai drauge žūti nuo išdavikų rankų. Šis tariamos Mortos kilmės iš Švedijos siužetas liudija, kad atmintis apie Mortą ir jos veiklą krikščionybės labui Ordino valstybėje buvo puoselėta bent kelis šimtmečius.
 
Rimvydas Petrauskas
 
Literatūra: Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, V., 2005.