Kasdienybė / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Moterys genealoginėje atmintyje

Ką žinome apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilminguosius? Galėtume daug papasakoti apie jų politinę, kultūrinę, karinę ar ekonominę veiklą. Mažiau žinome apie kilmingųjų genealoginę savimonę, t. y. kaip giminės (-ių) palikuonis suprato savo protėvių gyvenimą ir veiklą bei per juos išreiškė savo tapatybę.
 
Moteriškoji giminių jungtis
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealoginiai medžiai ir genealoginės schemos puikiai atskleidžia kilmingųjų genealoginę savimonę. Būtent juose galima pamatyti, kokie giminės nariai vaizduojami, kokia informacija apie juos pateikiama. Palyginus įvairių LDK giminių genealoginius šaltinius galima spręsti, kam buvo teikiama daugiausia dėmesio, kas liko nuošalyje, kokie išryškėja genealoginės savimonės panašumai ir skirtumai.
Koks vaidmuo LDK kilmingųjų genealoginėje atmintyje teko moterims? Istorikai dažnai (ir ne be reikalo)
         
  LDK kilminga moteris buvo sėkmingos vedybinės politikos objektas, galintis vyro giminei suteikti ne tik prestižinį statusą dėl turimo rango, giminaičių einamų pareigybių, jų visuomeninės, konfesinės ar kultūrinės veiklos, bet ir didesnę materialinę gerovę dėl atsinešto kraičio  
         
kalba apie aukšto rango kilmingųjų gimines, t. y. didikus, kurie aktyviai dalyvavo valstybės politiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Šį kartą atkreipsime dėmesį į kai kurias žemesnio rango gimines ir jų atstoves. Žemesnio rango giminėms moterys – svarbus laidininkas, siekiant asmeninių tikslų to meto visuomenėje.
LDK kilminga moteris buvo sėkmingos vedybinės politikos objektas, galintis vyro giminei suteikti ne tik prestižinį statusą dėl turimo rango, giminaičių einamų pareigybių, jų visuomeninės, konfesinės ar kultūrinės veiklos, bet ir didesnę materialinę gerovę dėl atsinešto kraičio. Kai kurių giminių genealoginiuose šaltiniuose moterys minimos tik aprašant vėlesnes kartas. Tai būdinga Kochanams ir Lukomskiams. Gali būti, kad tai rodo giminių genealoginės savimonės pokytį, kai genealoginėje atmintyje fiksuojami ne tik giminės vyrai, bet ir moterys: giminės vyrų sutuoktinės ir dukros. Beje, Lukomskių genealoginis medis iliustruotas krėsle sėdinčios moters atvaizdu.
Vedybos – vartai į visuomenę
Moterys ypač svarbios Šveikauskų giminei, kurios pradininkas Kasparas Šveikauskas XVI a. vid. iš Podolės atvyko į LDK ir čia vedė nežinomo vardo Fronckievičiūtę, kilusią iš aktyvios protestantų šeimos. Moters reikšmė Šveikauskų giminės genealoginėje savimonėje gali būti siejama su jos svarba vedybų keliu išplečiant giminės visuomeninių ir konfesinių ryšių tinklą, užmezgant glaudžius santykius su kitomis LDK aukštesnę padėtį turinčiomis giminėmis. Ypač toks visuomeninio statuso užsitikrinimo būdas svarbus į LDK iš Podolės atvykusiai smulkiosios bajorijos giminei. Tokia integracijos galimybė buvo būdinga ne tik šiai giminei. Ji tapo visuomeniniu reiškiniu, kuriame dalyvavo skirtingų tautybių giminės. Kaip analogiškus Šveikauskams atvejus galima paminėti lenkų smulkiosios bajorijos atvykimą į LDK nuo XVI a. vidurio. Platus vedybinių ryšių tinklas sąlygojo aktyvesnę ir ekspansyvesnę iš Podolės atvykusios giminės integraciją į LDK bajorų visuomenę. Šveikauskų genealoginiame medyje surašytos Šveikauskų ne vyriškosios linijos atstovų pareigybės, o būtent moterų, t. y. Šveikauskų dukterų ,,titulai“ – jų vyrų pareigybės.
Giminiškų ryšių voratinkliai
Išlikusiame Chrapovickių, kurių atstovai daugiausiai veikė Vitebsko, Mstislavlio ir Smolensko vaivadijose, Oršos ir Kauno pavietuose, genealoginiame medyje vaizduojami keturių kartų giminės atstovai. Tarp jų minimos tiek Chrapovickių dukterys, tiek žmonos.
 
Įdomybė
 
XVII–XVIII a. sudarinėjant geneologinius medžius, naudingi ryšiai kartais vertinti ne mažiau nei kraujo. Štai Sofija Chrapovickienė po pirmosios santuokos ištekėjo dar du kartus, tačiau Chrapovickių giminės medyje vaizduojami ir iš jos trečiosios santuokos su Holynskiu susilaukti dar dviejų kartų palikuonys.
 
Galima išskirti Sofiją Koženiecką. Jos pirmasis vyras buvo Jonas Chrapovickis, su kuriuo ji susilaukė dukters Pranciškos. Sofija Chrapovickienė po pirmosios santuokos ištekėjo dar du kartus. Chrapovickių genealoginiame medyje vaizduojami ir iš jos trečiosios santuokos su Holynskiu susilaukti dar dviejų kartų palikuonys. Faktas, kad genealoginiame medyje vaizduojami buvusios giminės narės, kuri jau priklausė kitai giminei, palikuonys, rodo, kad moteris Chrapovickiams yra tarsi laidas, per kurį plečiasi giminės ryšiai. Šiuo atveju akcentuojami ne kraujo ir ne vedybų ryšiais pagrįsti santykiai su kitomis giminėmis. Sofijos Chrapovickienės atvejis rodo Chrapovickių giminės norą per savo buvusią atstovę demonstruoti naujus ryšius su naujais jos giminės nariais – Holynskiais ir Aleksandravičiais, už kurių atstovo ištekėjo Sofijos dukra Kotryna Holynskaitė. Tokiu būdu parodoma, kaip moters dėka plečiama genealogija.
Kraitis žmoną puošia
Kalbant apie materialinį (žemėvaldos) genealoginį aspektą, kai LDK kilmingųjų genealoginė savimonė grindžiama turtine išraiška ir bendros turimos žemėvaldos principu, svarbu atkreipti dėmesį į moters vaidmenį plečiant žemėvaldos tinklą. Kraičiu atsinešta ar testamentu užrašyta žmonos žemėvalda tapdavo vyro, kaip žemvaldžio, statuso išaugimo sąlyga.
         
  Kraičiu atsinešta ar testamentu užrašyta žmonos žemėvalda tapdavo vyro, kaip žemvaldžio, statuso išaugimo sąlyga  
         
Vis dėlto LDK kilmingųjų genealoginiuose šaltiniuose retai pažymima, kuri konkreti žemėvalda gauta vedybinių ryšių dėka. Dažniausiai viena ar kita valda pažymima tik prie vyriškosios linijos giminės nario (paprastai prie giminės pradininko), o informacijos, iš kur ji gauta, nėra. Išimtis – Šalkauskų giminė. Genealoginėje schemoje prie giminės pradininko Vilniaus pataurininkio Mikalojaus Andriaus Šalkausko įrašoma, kad Galminų valdą (dabartiniame Zarasų r.) jis gavo savo žmonos Onos Micevičiūtės dėka: ,,Vilniaus pataurininkis Mikalojus Andriaus Šalkauskas po savo žmonos Onos Micevičiūtės įpėdinis Galminuose.“
     
  Visa, kas aukščiau aprašyta, nepanašu į Vakarų Europos viduramžių riterių romanus, trubadūrų apdainuotą riterių kilniąją meilę Gražiajai Damai. Net ir romantiškos meilės laikais, pasibaigus ištaigingam pokyliui ar slaptam vasalo pasimatymui su siuzereno žmona, kilmingieji, kaip ir kiti žmonės, vykdė jų kilmės ir visuomenės normų nulemtas priedermes. Taigi ir LDK kilmingieji, rinkdamiesi sutuoktinę, paisė ne tik savo, bet ir giminės interesų, stengėsi, kad ši šventa sąjunga būtų naudinga įvairiais aspektais. Idealus variantas, jei pretendentė į žmonas galėdavo pasigirti Gražiosios Damos, Turtingosios Damos ir Gerosios kilmės Damos privalumais.  
     
Agnė Railaitė